Naujausios
KALTAS SUSVETIMĖJIMAS?
Minėtomis vertybėmis šventai tikėjome. Ir ne be reikalo. Juk jos leido pasitikėti gyvenimu ir šviesia ateitimi. Padėjo išlikti atspariems ir ryžtingiems net sunkiais laikais. Tačiau dabar aukštai pakėlė galvą pinigai. Kone vieninteliu gyvenimo sėkmės rodikliu tapo turtai. Ir visam pasauliui skelbiama žinia, jog geriau gauti ne šešis šimtus milijonų dolerių, o trilijoną dolerių. Parodoma, kaip auksu tviska tupyklos, valdžios žmones skraidinsiančiame orlaivyje. Tik nuo tokių žinių nepasibeldžia į širdis pavydas. Paprasčiausiai, dingsta natūralus gyvenimo džiaugsmas. Į jo vietą ateina liūdesys ir susvetimėjimas.
Gal susvetimėjimas ir yra visų bėdų kaltininkas? Jis pasėja nepasitikėjimą žmonėmis ir net pačių žmonių išrinkta valdžia.
- Keisti dalykai su mumis dedasi: kuo arčiau vieni kitų gyvename, tuo labiau vieni nuo kitų tolstame, – pastebėjo bičiulis Stasys.
Pasak mokslininkų, susvetimėjimas – socialinis reiškinys, apibūdinantis žmogaus atskirtį nuo kitų. Žmonės, patiriantys susvetimėjimą, jaučiasi vieniši. Dėl įvairių priežasčių. Gal būna nesuprasti kitų. Gal kenčia dėl nelygybės, kultūrinių skirtumų, kitų bėdų. Susvetimėjimas žmogui gali būti žalingas. Gali sukelti depresiją, nerimą, net pyktį aplinkiniams… Gal todėl matome protu nepaaiškinamus karus, teroristinius išpuolius?
INTERNETAS NESKATINA BENDRYSTĖS?
Siekiant sumažinti susvetimėjimą patariama skatinti didesnį bendravimą. Tarp kaimynų, tautų, valstybių… Nuo negandų iš savų valstybių bėgantiems ar pasaulyje vietos nerandantiems žmonėms kuriamos įvairios paramos priemonės. Kad žmonės svečioje vietoje jaustųsi priimti, suprasti. Tačiau tai ne visur ir ne visada pavyksta. Kyla konfliktai. Tada emigrantai išvejami, tveriamos sienos…
- Gal mūsų šioje Žemėje tiesiog per daug? Todėl nuolat kariaujame, stumdomės pečiais? – svarstė Stasys.
Gali būti. Juk kitados žmonės gyveno susibūrę į mažas bendruomenes. Gyveno ne didesniuose nei šimto gyventojų kaimeliuose. Visi vieni kitus pažinojo. Buvo aišku, kas ko vertas. Kuriuo galima pasikliauti, o su kuriuo geriau nebendrauti. Iš kaimelių kėlėmės į miestelius, miestus, didmiesčius… Ir ta, buvusi kaimelių bendrystė išnyko kaip dūmas. Kodėl? Juk kartu tiesėme kelius, statėme tiltus, į padanges kėlėme dangoraižius... Tad visi turėtume gyventi kaip broliai ir seserys. Neišeina, nors tu ką?! Kimbame vieni kitiems į atlapus, pliekiamės…
- Gal iš tikrųjų mūsų per daug? – vėl prie ankstesnės nuomonės grįžo Stasys. Ir suabejojo: – Atrodytų, kad visiems visko užtenka, bet draugiškai nepasidaliname. Gal žmoniją apsėdęs nepasotinamas godulys?
Matyt yra įvairių priežasčių, kodėl mes tokie, o ne kitokie. Gal tiesiog tokie sutverti?! Garsus Oksfordo universiteto psichologas Robinas Dunbaras paskelbė nustatęs, jog mūsų smegenų sandara tokia, jog galime susiburti ne į didesnes kaip 150 žmonių socialines grupes. Viršijus tą, Dunbaro nustatytą skaičių, tampa sudėtinga bendruomenėje palaikyti nuolatinius, prasmingus santykius.
- Todėl ir pakrikome, kaip kūmo bitės! – su mokslininko teiginiu sutiko bičiulis Stasys. Ir pastebėjo: – Kai kurių daugiabučių namų tos pačios laiptinės gyventojai vieni kitų nepažįsta ir prasilenkdami nesveikina.
Tačiau bendrystės žmonėms reikia. Juk nykus pasaulis be draugų ir artimųjų. Tad dabar daugelis išsigelbėjimo nuo susvetimėjimo ieško internete. Tačiau ir ten ta pati dainelė. Nors feisbuke gali turėti iki 5000 draugų, bet nuolatinius ryšius palaikome gal tik su šimtu.
- Vadinasi, niekur nuo savęs pabėgti negalime. Nepadeda net internetas visagalis, – pasakė bičiulis.
Taip ir baigėsi šį kartą mudviejų bendravimas. Taip ir neradus aiškaus atsakymo, kodėl toks mus supantis pasaulis. Matyt, neįmanoma susigaudyti, kas vyksta. Juk net patys save ne visada pažįstame. Net ir tiesiausiame gyvenimo kelyje viduryje baltos dienos pasiklystame. Tad negalime norėti, kad kiti būtų nekalti avinėliai?!
