Atgarsiai

Taip bu­vo pa­va­din­tas prieš ke­tu­rias­de­šimt me­tų „Bir­žie­čių žo­dy­je“ bu­vęs sky­re­lis. Daž­nai į jį ra­šiau, nes to me­to įvy­kiai, su­si­ti­ki­mai, įspū­džiai ska­ti­no iš­sa­ky­ti sa­vo po­žiū­rį į tai, kas ta­da džiu­gi­no, ne­ra­mi­no ar slė­gė. Sa­ko­ma, kad ne­ga­li­ma ant­rą kar­tą įbris­ti į tą pa­tį te­kan­tį upės van­de­nį. Per ke­tu­rias­de­šimt me­tų daug kas pa­si­kei­tė. Ir Lie­tu­va, ir gy­ve­ni­mas, ir mes pa­tys. Ta­čiau nie­kur ne­din­go no­ras džiaug­tis gra­žiu ša­lia esan­čio žmo­gaus poel­giu, pyk­tin­tis, de­ja, dar kar­tais vie­tos mū­sų die­no­se ran­dan­čio­mis įvai­rio­mis ne­ge­ro­vė­mis, pa­si­da­lin­ti su ki­tu įdo­mia, ver­čian­čia su­si­mąs­ty­ti, ži­nia.

Mie­los staig­me­nos

Gra­žiai, vie­nas už ki­tą įtai­ges­nių ir jaut­res­nių ren­gi­nių puokš­te bu­vo pa­mi­nė­tas kraš­tie­čio poe­to Pau­liaus Dre­vi­nio gi­mi­mo šimt­me­tis. Pra­džia – Pau­liaus ap­dai­nuo­ta­me Li­kė­nų par­ke. Vė­liau – jo gim­tuo­siuo­se Gul­bi­nuo­se, Pa­bir­žė­je, Bir­žuo­se. Vi­sur jau­tei ir šių va­ka­rų ren­gė­jų, ir juo­se da­ly­va­vu­sių žmo­nių mei­lę sa­vo kraš­to dai­niui, gra­žiau­sius, iš šir­dies skli­du­sius poe­zi­jos po­smus ski­ru­siam tė­viš­kės žmo­nėms.

Mie­la staig­me­na bu­vo to­mis die­no­mis pa­si­ro­džiu­si Bir­žų ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės Jur­gio Bie­li­nio vie­šo­sios bib­lio­te­kos pa­reng­ta poe­to šimt­me­čiui skir­ta kny­ga „Ieš­kok tik šir­dies...“ Pa­ga­liau įgy­ven­din­ta poe­to sva­jo­nė – kny­go­je iš­spaus­din­ta jo trem­ty­je pa­ra­šy­ta poe­ma „Bal­ta­sis mies­tas“. Kruopš­čiai ir at­sa­kin­gai kny­gą ren­gė jos su­da­ry­to­ja Lai­ma Ra­mu­tė­nie­nė. Poe­to ra­šy­tus laiš­kus Da­gi­ly­nės (Pas­va­lio raj.), o vė­liau Pa­bir­žės mo­kyk­los lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­jai Teo­do­rai Gru­dzins­kai­tei per­ra­šė bu­vu­si jos mo­ki­nė ir poe­to kai­my­nė, gul­bi­nie­tė Liu­da Pruns­kie­nė.

Įdo­mūs tie laiš­kai. Su­tei­kian­tys nau­jų spal­vų poe­to trem­ti­nio biog­ra­fi­jai. Jau­ti, kad ra­šo rūs­čios Si­bi­ro ka­die­ny­bės ne­pa­lauž­tas žmo­gus, kiek­vie­ną lais­ves­nę va­lan­dė­lę sky­ręs poe­zi­jai, sa­vęs to­bu­li­ni­mui. Tais laiš­kais su­ge­bė­jęs su­teik­ti stip­ry­bės mo­ky­to­jai Teo­do­rai, ku­ri vė­liau Pa­bir­žės vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je mus mo­kė my­lė­ti lie­tu­vių li­te­ra­tū­rą, džiau­gė­si pir­mai­siais kuk­liais kū­ry­bi­nias ban­dy­mais. Ska­ti­no ir ti­kė­jo, kad pra­tę­si­me Pa­bir­žės kraš­to poe­ti­nes tra­di­ci­jas. Ta­čiau daž­niau­siai bran­daus gy­ve­ni­mo de­šimt­me­čiai iš­blaš­ko jau­nys­tės po­lė­kius, ir mo­kyk­los suo­le puo­se­lė­toms vil­tims daž­niau­siai nė­ra lem­ta tap­ti rea­ly­be.

Gul­bi­nuo­se bu­vo pri­si­min­ti ir poe­to Pau­liaus Pa­bir­žė­je reng­ti kul­tū­ros va­ka­rai. Juo­se prieš aš­tuo­nias­de­šimt me­tų skam­bė­jo ne tik ap­lin­ki­nių ra­jo­nų poe­tų ei­lė­raš­čiai, dai­nos ir mu­zi­ka, bet bu­vo vai­di­na­mos ir įvai­rios pje­sės. Šiuos va­ka­rus poe­tas sky­rė sa­vo my­li­mo Pa­bir­žės kraš­to žmo­nėms, pir­miau­siai gim­na­zi­jų ir uni­ver­si­te­tų ne­ma­čiu­siam jau­ni­mui. Apie tuos va­ka­rus jis pa­ra­šė ir iš­spaus­di­no iš­sa­mų bei įdo­mų straips­nį „Nau­jo­sio­se Bir­žų ži­nio­se“. Juo su­si­do­mė­jo poe­to mi­nė­ji­me Gul­bi­nuo­se bu­vu­si pa­bir­žie­tė L. (tik­riau­siai Li­na) Pi­lie­nė. Ji sa­kė, kad ver­tė­tų at­gai­vin­ti poe­to reng­tų va­ka­rų tra­di­ci­ją. Tai bu­vo dar vie­na mie­la staig­me­na, nes apie tai pa­gal­vo­jau ra­šy­da­mas teks­tą, skir­tą poe­to šim­ta­jam gim­ta­die­niui. Pa­bir­žė­je yra ne vie­nas kū­ry­bin­gas ir veik­lus žmo­gus, ga­lin­tis at­gai­vin­ti šią se­ną ir gra­žią tra­di­ci­ją.

At­min­ty­je at­gy­ja gal prieš po­rą de­šimt­me­čių Pa­bir­žės pa­ra­pi­jos sa­lė­je su­reng­tas pa­bir­žie­čiui kom­po­zi­to­riui Bro­niui Bud­riū­nui skir­tas va­ka­ras. Ja­me ne tik bu­vo kal­ba­ma apie mu­zi­ko gy­ve­ni­mą ir kū­ry­bą, Pa­bir­žės kraš­to dai­nas dai­na­vo jo se­suo, bet ir pri­si­min­ti Pau­liaus Dre­vi­nio reng­ti kul­tū­ros va­ka­rai. Juos pri­si­mi­nė ta­da kal­bė­jęs poe­to reng­tų va­ka­rų da­ly­vis, šian­dien jau švie­sios at­min­ties kraš­to­ty­ri­nin­kas ir avia­ci­jos is­to­ri­kas Jo­nas Bal­čiū­nas. O apie tai, kaip Si­bi­ro trem­ties me­tais Pau­lius pa­ta­rė ir pa­dė­jo ei­lė­raš­čius kur­ti pra­de­dan­tiems li­te­ra­tams, pa­sa­ko­jo trem­ti­nė ir li­te­ra­tė, nū­nai taip pat jau iš­ke­lia­vu­si Ana­pi­lin, Ere­na Aukš­tuo­lie­nė.

Ge­ra, kuo­met at­gy­ja ar­ba bent pri­si­me­na­mos tra­di­ci­jos, ku­rio­mis ver­ta di­džiuo­tis.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.