Naujausios
Ar ne partijos nukariavo Lietuvą?
Adolfas STRAKŠYS
Išdrįsęs pamąstyti apie tai, kodėl Lietuvoje yra taip, kaip yra, rašinį baigiau taip: „Kas nukariavo mus, kas?“
Anoniminis skaitytojas šitą mano pamąstymą pakomentavo šitaip: „Tai kas nukariavo? Norint aiškiai įvardinti, reikia drąsos. Visiems. Netgi man. O gal drąsesnių yra? A?“...
Į šitą gal retorinį klausimą vienu taikliu sakiniu atsakė Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė: „Valdžią Lietuvoje uzurpavo partijos“.
Štai ir viskas.
Kas yra mūsų valdžioje?
Partijos — ir tiktai partijos...
Visa tauta pastūmėta į šalį — nelyginant koks balastas, kuris trukdo partijoms žengti į savo šviesų rytojų.
Ir iš tikrųjų taip.
Pusę mūsų Seimo atvirai uzurpavusios partijos, nes tą pusė išrinkta ne tiesiogiai, o pagal partinius sąrašus, ir todėl nė prieš ką ji neturi atsiskaityti, nebent prieš savo partiją, antroji dalis — irgi tie patys partiniai, tik jau tiesiogiai mūsų išrinkti į Seimą. Kai kurie jų figūruoja ir partiniuose sąrašuose — taigi partijos į Seimą veržiasi dviem frontais, nepartiniams nepalikdamos jokios landos.
Per dvidešimt nepriklausomybės metų mūsų parlamente nebuvo nepartinių koalicijos.
Nebuvo jos ir vykdomojoje valdžioje.
Savivaldybėse dar blogiau — ten visa valdžia priklauso tik partijoms.
Prie komunistų valdžia priklausė vienai partijai, dabar — trims-keturioms, kurios vieningai pučia į tą pačią dūdelę ir šokdina visą tautą.
Toliau į mišką — medžių dar daugiau.
Tarybų valdžios metais vienintelė mus valdžiusi partija išsilaikė iš savo narių mokesčio ir spaudos leidinių, kurių pajamas ji buvo uzurpavusi. Dabartinės partijos, uzurpavusios valdžią, kiekvieną mūsų, norime to ar nenorime, pavertė tų partijų nariais, kurių pareiga — išlaikyti jas, tas partijas: partijos išlaikomos iš mokesčių mokėtojų pinigų, suneštų į valstybės biudžetą.
Taigi mes visi mokame partinį mokestį, nors ir nesame jokių partijų nariai — tą partinį mokestį nuo mūsų paprasčiausiai nurašo nelyginant kokią bedugnę skolą.
Mūsų pinigų partijoms neužtenka. Jos — besotės, ypač atsidūrusios prie valdžios lovio. Jos ima kyšius, minta iš kontrabandos, pardavinėja ministrų postus, o už gautus pinigus perka kitų partijų narius ar net ištisas partines grupuotes.
Partijas jungia ne idėjinė mintis, bet pinigai, ir tik pinigai. Politika tapo bizniu kaip ir grybų rinkimas ar tų grybų auginimas tamsoj ant mėšlo.
Bet grįžkime atgalios.
Mes joms, toms partijoms, mokame pinigus, o jos mus valdo — kartais ašarinėmis dujomis, kartais guminėmis kulkomis.
Tas mūsų apšaudymas vadinamas demokratinių vertybių gynimu nuo vidaus priešų, kurie kartais pavadinami ir kažkieno atsiųsta penktąja kolona, kuri, matai, juodųjų jėgų sukiršinta, eina nuversti tų, kurie uzurpavę valdžią, — švenčiausiąjį elitą.
Elitas yra viskas. Jis primena anų laikų nomenklatūrą. Pasižiūrėkime į dabartinę mūsų valdžiukę — ministrų kabinete tik du specialistai, o visi kiti politrukai, atsiprašau — elitas.
Tai kam tada mums aukštosios mokyklos?
Partijos taip uzurpavo valdžią, kad joms atrodo, jog kitaip tvarkytis neįmanoma, ir bet kokie siūlymai atsitrenkia kaip į gelžbetonio sieną.
Kad ir tiesioginiai merų rinkimai, apie kuriuos partijos taip uoliai kalba prieš kiekvienus Seimo rinkimus, o kai susirenka į Seimą, savo žodžius vieningai užmiršta arba iš tų paprastų rinkimų sukuria tokį baubą, jog atrodo, kad tiesiogiai išrinkti merai pražudys valstybę.
Valstybės nepražudys — bent jau savivaldybėse pražudys uzurpatorius ir uzurpatorizmą.
Uzurpatoriams tai jau tragedija, todėl jie siūlo tiesiogiai išrinktiems merams apriboti valdžią — padaryti juos partijų parankiniais.
Kai Prezidentė pareikalavo, kad per ateinančiais metais vyksiančius savivaldybių rinkimus merai jau būtų renkami tiesiogiai, stengiamasi šią nesudėtingą problemą įvynioti į pakulas, kad ji atrodytų labai nepatraukliai, o jei atvirai — mums nepriimtina.
Ir pirmu smuiku čia groja konservatorių grupuotė Seime. Vytautas Landsbergis šitą problemą pirmiausiai gudriai supakavo į tautinių mažumų skudurą — girdi, renkant merus tiesiogiai, lenkai užvaldys Šalčininkų ir Vilniaus rajonus.
O kas dabar tuos rajonus yra užvaldęs — ar ne lenkai, nors merus renka savivaldybių nariai?
Ir tegu valdo — tai jų reikalas. Ir tegu gatvių pavadinimus šalia lietuviškų lenkiškai savo rajonuose rašo: nuo to Lietuvos neištiks politinis infarktas. Taigi blogiau nebus. Ir geriau — tuo pačiu. Bus kaip bus.
Keista, kad mes kartais už šapo nematome rąsto.
O gal nenorime matyti, todėl įsivaizduojame, kad jo nėra?
Neiškasinėkime pirmi karo kirvio ten, kur jis turėtų tūnoti ramybėje kuo giliau užkastas — tegu sau ten rūdija.
Bus geriau.
Bet, pasirodo, Vilnijos kraštas kaltas, kad reikia atidėti tiesioginius merų rinkimus Lietuvoje. Ir tučtuojau tas pats Landsbergis pripažįsta, kad konservatoriai su krikdemais neturi šeimininkų, kurie galėtų išmintingai vadovauti savivaldybėms, o jei tiksliau — partija šiandien neturi tokių kandidatų į merus, kuriuos tauta tiesiogiai rinktų į rajonų merus.
Skaudus prisipažinimas.
Ir todėl nereikia tiesioginių merų rinkimų?
Taigi ir toliau kariaukime vidinius karus, toliau skirstykime tautą į juodus ir baltus, ieškodami priešų ir priešininkų, kuriuos būtina aršiose kovose sutriuškinti?