Ar Dalia Grybauskaitė beveidė Prezidentė?

Ar Dalia Grybauskaitė beveidė Prezidentė?

Ar Dalia Grybauskaitė beveidė Prezidentė?

Adolfas STRAKŠYS

Buvęs Valdo Adamkaus patarėjas vidaus politikos klausimams politologas Lauras Bielinis tiesiai šviesiai pasakė: „Beveidis Prezidentės politinis portretas“.

Tai apie tautos išrinktą valstybės vadovę Dalią Grybauskaitę.

Taigi jos politinis portretas Laurui Bieliniui atrodo beveidis — kažkoks miražas ar pakulinė iškamša.

Man atrodo visai priešingai — be jokių politinių pasimaivymų Dalia Grybauskaitė savo veidą parodė prieš inauguraciją, pareiškusi, kad reikia ne lėbauti, o dirbti, ir jokių po kelis šimtus tūkstančių litų suryjančių lėbautuvių Prezidentės inauguracijos proga nebuvo.

O mūsų ponai juk mėgo palėbauti — Valdo Adamkaus inauguracijos proga politinis mūsų elitas gėrė net keturiuose pačiuose prašmatniausiuose Vilniaus rūmuose.

Dalia Grybauskaitė pasakė — šito nebus, ir jos inauguracijos iškilmės nuskurusiam valstybės biudžetui kainavo tik 29 tūkstančius litų.

Politinis elitas gyveno, kaip sakoma, švarkus atsisagstęs, diržus atsileidęs — it prašmatniame kurorte. Prieš rinkimus mums sakė viena — po rinkimų dėstė kita, ir tai laikė normaliu dalyku. Pardavinėjo valstybės gera ir pinigus dėjo į kišenę — ne visuomet į valstybės. Gyrė save, peikė rusus ir baltarusius, tuo pridengdami savo nesugebėjimą tvarkyti krašto ūkį.

Tvarkėme reikalus Gruzijoje ir Ukrainoje, Irake ir Afganistane, todėl trūko laiko žvilgterti į realią situaciją savo valstybėje.

Valstybė skilo į dvi dalis — į valdančiuosius ir valdomuosius, ir toji praraja kas metai gilėjo ir gilėjo, kol praeitų metų sausį Nepriklausomybės aikštėje nuaidėjo šūviai.

Valstybė — sau, žmogus — sau.

Susikūrė Vytauto Landsbergio, Algirdo Brazausko, Viktoro Uspaskicho, Rolando Pakso ir Kazimieros Prunskienės Lietuvos — tarsi kunigaikštystės ar tėvonijos, tik be sienų, o po vienu Lietuvos stogu.

Bet tada, anot Lauro Bielinio ir į jį panašių, valstybę valdė savo politinį veidą turintys prezidentai.

Dalia Grybauskaitė turi savo politinį veidą.

Rusija grąžino mums netikusius žemės ūkio produktus — Dalia Grybauskaitė nelėkė į Briuselį skųsti Rusijos, kad, girdi, ji skriaudžia Lietuvą, nesakė, kad reikia skelbti ekonominį karą Rusijai, bet pirmąsyk per devyniolika nepriklausomybės metų tarė — yra dėl to ir mūsų kaltė, tad nekaltinkime vien Rusijos.

Dėl tų jos žodžių akis pastatė ne tiktai gatvės politikieriai, bet ir vienas kitas Seimo opozicionierius — girdi, kaip šitaip galima?

Pasirodo, galima — po tų žodžių dangus nenugriuvo, saulė neaptemo.

Aštuoneri metai Lietuvos ir Rusijos prezidentai nesikalbėjo, nors neišspręstų problemų buvo kalnų kalnai, ir dėl tų problemų kentėjo ne Valdas Adamkus, bet Lietuvos žmonės.

Dalia Grybauskaitė paskambino Dmitrijui Medvedevui, ir nepasitikėjimo ledkalnis pradėjo tirpti — į Maskvą spręsti problemų išvyko žemės ūkio ministras, ir, grįžus namo, jis nebuvo atleistas iš ministrų kaip kažkada ūkio ministras Eugenijus Maldeikis.

Dalia Grybauskaitė pakvietė į Lietuvą Baltarusijos prezidentą Aleksandrą Lukašenką, kurį mūsų politinis elitas vadino ir dabar tebevadina paskutiniuoju Europoje diktatoriumi — greičiausiai dėl to, kad jis neperima Vakarų ideologijos, o kraštą tvarko savo ūkiška galva, o tai kai kam labai nepatinka.

O labiausiai — kad išnaikino korupciją ir besočius grupinius interesus, kurie graužia mūsų valstybės pamatus.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė pakvietė Dmitrijų Medvedevą į Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje dvidešimtmečio iškilmes, manau, aiškiai žinodama, kad Rusijos Prezidentas į šitą mūsų šventę neatvyks — kvietimai į tokias šventes paprastai siunčiami mažiausiai prieš metus ar net pusantrų, o ne prieš du mėnesius.

Pasaulis tai pamatė ir ironiškai nusišypsojo.

Betgi Dalia Grybauskaitė turėjo pasiteisinimą — prieš metus ji dar nebuvo šalies Prezidentė, o Valdas Adamkus Dmitrijaus Medvedevo į šią šventę nebūtų kvietęs, kaip, manau, nebūtų vykęs ir į Ukrainos prezidento Viktoro Janukovičiaus inauguracijos iškilmes.

Tai jau šaltojo karo ledokšniai, kurie mūsų valstybei nieko nedavė, neduoda ir neduos, todėl tuos ledus reikia tirpinti.

Audrą politinėje stiklinėje sukėlė politologų diskusija, ar Lietuvos Prezidentė turėtų vykti į Maskvą minėti Rusijos pergalės Antrajame pasauliniame kare 65-ąsias metines. Vieni sakė, kad turėtų, netgi Nepriklausomybės atstatymo akto signataras Bronislovas Lubys buvo tokios nuomonės, kiti — kad ne. Kažkur perskaičiau netgi tokią piktdžiugišką antį — Dalia Grybauskaitė ignoruoja kvietimą į Maskvą. Netgi kategoriškesnę — Dalia Grybauskaitė nevyks į Maskvą minėti 2-ojo pasaulinio karo pabaigos.

O nevyks ne todėl, kad dėl kažko protestuoja, o dėl to, kad diplomatiniu paštu Rusijos Prezidentas niekam nesiuntė kvietimų į šitą šventę — kvietimai buvo įteikti tik tų šalių vadovams, kurie turėjo dvišalius susitikimus su Rusijos Prezidentu, ir tų šalių vadovams, kurie pageidavo dalyvauti iškilmėse Raudonojoje aikštėje.

Tarp tokių valstybių vadovų buvo ir Latvijos prezidentas Valdis Zatleras — jam Prezidento kvietimą atvežė į Helsinkį ir įteikė Rusijos premjeras Vladimiras Putinas.

Šiemet Prezidentės Dalios Grybauskaitės laukia du svarbūs vizitai — į Ameriką (jos pačios iniciatyva) ir į Rusijos Federaciją (Prezidento Dmitrijaus Medvedevo kvietimu).

Atsirado politologų, kurie sako, kad jau, atseit, prasidėjo Lietuvos užsienio politikos kremlizavimas.

O prasidėjo ne kažkoks politikos kremlizavimas, o paprasčiausias santykių su kaimynais normalizavimas, kurio nevengia nei Vokietija, nei Prancūzija, nei Suomija, nei kitos šalys, ir todėl jos gyvena geriau už mus.

O kaip valstybės vadovė ji kišasi ir į valstybės vidaus reikalus?

Dalia Grybauskaitė pasakė, kad ji neekskursuos po svečias šalis, o važiuos ten, kur bus reikalinga spręsti Lietuvos problemas. Todėl tuoj po inauguracijos ji neišlėkė į Ameriką nusilenkti tenykščiam prezidentui, o susirūpino, kokie lietuviai norėjo paversti Lietuvą Amerikos kalėjimu.

O kai išsiaiškino, pirmiausia nulėkė konservatoriaus Mečio Laurinkaus, Valdo Adamkaus išsiųsto diplomatinėn tarnybon į Gruziją, galva. Neilgai trukus atsistatydinimo pareiškimą turėjo parašyti Valstybės saugumo departamento direktorius Povilas Malakauskas, sugebėjęs mąstyti tik dešiniuoju smegenų pusrutuliu. Manau, kad ne dėl to, kas buvo viešai kalbama, į Afganistaną išvažiavo ir užsienio reikalų ministras Vygaudas Ušackas.

Prie šitos trijulės reiktų pridėti finansų ministrą, Seimo pirmininką, socialinės apsaugos ir darbo ministrą, generalinį prokurorą ir dar vieną kitą aukštą pareigūną, kurie jau neteko pareigų, nes atlikinėjo jas vangiai. Visų šitų ir dar kitų didelių ponų iš savo vietos nebūtų drįsęs pajudinti politinį veidą turintis Valdas Adamkus.

O Prezidentė Nepriklausomybės atgavimo dvidešimtmečio išvakarėse lyg tarp kita ko pareiškė: „Jeigu valdančioji dauguma nesugeba priimti politinių sprendimų, ji turėtų būti keičiama kita dauguma“.

Prezidentė žodžiais nesisvaido, todėl manau, kad ir Andrius Kubilius su visa savo komanda jau gali pradėti krautis lagaminus, idant jų nereikėtų krautis per 24 valandas.