APIE ŽODŽIUS

Vai­kys­tė­je gir­dė­jau juo­kin­gą pa­sa­ko­ji­mą apie su­mies­tė­ju­sią pa­ne­lę, ku­ri, par­va­žia­vu­si į gim­ti­nę, sau­go­da­ma­si kal­bė­ti tar­miš­kai, prie vai­šių sta­lo pa­pra­šė "drąs­kos". Jei­gu tar­miš­kas "drū­sus" - bend­ri­nė­je kal­bo­je "drą­sus", va­di­na­si, "drūs­kas" (t.y. drus­kos), jos gal­va, rei­kia tar­ti "drąs­kos"... Juo­kai juo­kais, bet ma­no pa­ties vai­kys­tės drau­gas ap­stul­bi­no, kai, gal me­tus pa­stu­di­ja­vęs,va­sa­rą grį­žęs į kai­mą jau šne­kė­jo, kaip ir ana pa­ne­lė, "gra­žiai", t.y. bend­ri­ne kal­ba. Be jo­kių "žū­sų", "un­čių", "pun­čių".

Ki­tas pa­sa­ko­ji­mas, jau iš vė­les­nių lai­kų. Stu­di­jų drau­gas pa­si­džiau­gė ato­sto­gų me­tu su­si­pa­ži­nęs su pui­kia mer­gi­na. To­kia pui­kia, kad įsi­my­lė­jęs iki au­sų. Kas ji, gal ir­gi stu­den­tė, klau­siam. Nee, iš­rau­dęs sa­ko, mel­žė­ja ir, vi­sai ty­liai pri­dū­rė, šė­ri­kė. Ma­ty­da­mi, kad žmo­gus bai­siau­siai gė­di­ja­si, kaip įma­ny­da­mi ra­mi­nom, drą­si­nom... Po ko­kių de­šim­ties me­tų jį su­si­ti­kau. Gy­ve­nąs kai­me, ve­dęs, du vai­kai. O žmo­na kas? Žmo­na - ta pa­ti jau­nys­tės mei­lė. Mel­žė­ja ir šė­ri­kė? Ne, oriai at­sa­kė, mel­ži­mo-šė­ri­mo o-pe-ra-to-rė.

Jau­čia­te skir­tu­mą? "Mel­žė­ja" - ne­skam­ba, "ope­ra­to­rė" - skam­ba.

"Pen­si­nin­kas" ne­skam­ba, "sen­jo­ras" skam­ba.

"Dar­bo kam­ba­rys" ne­skam­ba, "ka­bi­ne­tas" skam­ba.

Skam­ba "cent­ras", dar ge­riau skam­ba "stu­di­jų cent­ras".

"Pu­siaus­vy­ra" ne­skam­ba, "ek­vi­lib­riu­mas" skam­ba.

Už­kan­di­nė "Šla­pia viš­ta" ne­skam­ba, "Cra­zy chic­ken" skam­ba

Ir taip to­liau.

Tarp kit­ko, apie "chic­ken". Klau­sia ma­ne žmo­nės, kaip tar­ti "ch": "ch", "č" ar "š". At­sa­kau: "č", nors "š", kai pa­gal­vo­ji, skam­bė­tų kad ir ne gra­žiau, bet lie­tu­viš­kiau.