Naujausios
Keistas dalykas: parduotuvėje stovint eilėje prie kasos man dažniausiai atrodo, kad kita eilė arba eilės juda greičiau negu ta, kurioje stoviu aš. Jeigu taip atrodytų man vienam, kiltų negerų įtarimų, bet atrodo, kad taip atrodo ir kitiems pirkėjams.
Kai tas pats dalykas vienam atrodo vienaip, kitam kitaip, kartais būna nei šis, nei tas. Sakysim, suskeliu, rodos, baisiausiai sąmojingą anekdotą, o klausytojai sėdi akmeniniais veidais. Nesmagu. Tenka pasakoti iš naujo, smulkiai aiškinti, kur glūdi sąmojo esmė. Pagaliau... pagaliau klausytojai ima juoktis – bet, pasirodo, ne iš anekdoto, o iš mano pastangų juos prajuokinti.
Dėl atrodymo turiu pretenzijų sinoptikams. Būna, kad jie praneša maždaug taip: „Oro temperatūra bus apie nulį, tačiau jutiminė – keturi penki laipsniai žemiau nulio.“ Suprask, jeigu išeisiu į lauką, termometro parodymus turėsiu ignoruoti, nes man atrodys, jog yra šalčiau. Labai ačiū, bet iš kur jūs žinot, kad man atrodys būtent taip? O jeigu aš užsigrūdinęs ir į šaltį man nusispjaut? Arba, priešingai, šalčmirys ar kūdikis? Keistai man atrodo ta jų jutiminė temperatūra.
Arba dar. Neretai girdžiu: jėtau, kaip tie metai greit bėga, čia žiema, čia vasara... Ką ten metai – gyvenimas (man irgi taip atrodo) pralėkė kaip... kaip koks ekspresas. O štai apie karantiną girdžiu (ir pats pagalvoju) priešingai: ak, kaip prailgo, ak, kaip lėtai slenka šitos pilkos dienos...Aišku, kad mums taip tik atrodo, laikas eina kaip ėjęs vienodu tempu. Ai, bet čia jau, atrodo, lendu į Alberto E. daržą, jame man nėra ką veikti.
Reikėtų šiuos kuklius pastebėjimus apibendrinti ir padaryti išvadas, bet tiek to, susilaikysiu. Atvirai kalbant, nenoriu atrodyti dar kvailesnis, negu esu iš tikrųjų. Būtent: ne būti, o atrodyti.