Apie Seimo ir Vyriausybės reitingus bei ąžuolo vainikų reikalus

„Biržiečių žodžio“ nuotr.
Feliksas Grunskis
Pasaulis ir kiekvieno iš mūsų gyvenimai sudėlioti iš mažų gabaliukų. Tarsi mozaika laiko srovėje. Norisi kuo skaidresnių momentų. Pageidautina ir linksmesnių dalykų. Gaudome gražesnes akimirkas. Būna – pavyksta. Būna ir nykesnių dienų. Nors ir į kokią nykumą ar pilkumą nėra būtina liūdnai galva linguoti. Galima šyptelėti. Pabandom.

Seimo ir Vyriausybės reitingai

„Eurobarometro“ tyrimas parodė, kad iš visos Europos Sąjungos Lietuvos gyventojai labiausiai savo paralamentu nusivylę. Seimu pasitiki tik 13 nuošimčių šalies gyventojų. Kai visoje ES vidutiniškai trečdalis gyventojų pasitiki savo išrinktaisiais. Sveiki gyvi! Juk mes patys išrenkame! Niekas iš viršaus ant mūsų galvos to Seimo nenuleido! Vadinasi, savo nuovoka nepasitikime?! Pasirodo, ne iš karto nuo savo išrinktųjų nusigręžėme. Seimo kadencijos pradžioje Seimo reitingas buvo kone dvigubai didesnis. Tad pradžioje viskas buvo ne taip jau blogai. O vėliau paaiškėjo: vėl ne tuos išrinkome?! Ir taip kadencija po kadencijos! Negi nėra išeities? Peršasi paprasta išvada: reikia dažniau rinkti Seimą. Vos tik pradeda kristi parlamento reitingai, skubiai reikia skelbti naujus rinkimus. Ir nebus gėda prieš Europą! Nors iš tikrųjų viskas gal nėra taip blogai. To paties „Eurobarometro“ duomenimis, savo Vyriausybe pasitikime beveik kaip vidutinis Europos Sąjungos gyventojas. Nors persiplėšk! Juk ta Vyriausybė irgi ne iš dangaus nukrito. Ji po rinkimų buvo sudaryta pagal Seimo daugumos norus. Vadinasi: jeigu nėra bloga Vyriausybė, tad nėra reikalo ir Seimo peikti?! Gal taip, o gal kitaip. Gali būti, kad tas „Eurobarometras“ mūsų taip gudriai paklausia, jog nesugebame žmoniškai atsakyti. Gyvenimas todėl ir žavingas, nes pilnas įvairių galvosūkių.

Bendrijos parama

Europos Sąjungos lyderiai po kelių dienų ir bemiegių naktų derybų patvirtino 2021-2027 metų Europos Sąjungos biudžetą ir ekonomikos gaivinimo fondą po koronaviruso krizės. Bendra europinės paramos suma Lietuvai naujoje finansinėje perspektyvoje siekia 14,5 mlrd. eurų. Tai yra 1,7 mlrd. eurų daugiau nei 2014-2020 metais.

Sugrįžusį iš derybų Prezidentą Gitaną žemės ūkio viceministras Evaldas Gustas pasitiko su ąžuolo vainiku. Kaip kokį olimpinį nugalėtoją! Mat mūsų šalies vadovas su Bendrija suderėjo, kad tiesioginės išmokos Lietuvos ūkininkams augs nuo dabartinių 177 eurų už hektarą iki 200 eurų 2022 metais. Vėliau išmokos kasmet turėtų šiek tiek augti pagal sudėtingą formulę artėdamos prie ES vidurkio. Įtvirtinta išlyga, kad 2027 metais minimali išmoka sieks 215 eurų už hektarą. Gal neblogai, nors jau gerokai seniau buvo žadėta, kad Lietuvos ūkininkai gaus didesnes nei dabar gauna išmokas. Gražu, kai Prezidentą gražiai pasitinkame. Tik būtų buvę gražiau, kad tai būtų padarę ūkininkai, o ne ministerijos atstovas. Tuo pat metu ūkininkai burbuliuoja, jog net su suderėtomis išmokomis mums sunku konkuruoti bendroje ES rinkoje. Iš tikrųjų, žemės ūkio statistika negailestinga. Skelbiama, kad lietuviams jau neapsimoka laikyti ir melžti karvių. 2002 metais šalyje buvo daugiau kaip 224 tūkstančiai karvių laikytojų, o dabar jų liko tik 36 tūkstančiai. Karvės išvažiuoja į skerdyklas arba į kaimynines valstybes. Negi sulauksime tokios dienos, kai paskutinei iš Lietuvos į Lenkiją išvažiuojančiai karvei atsisveikindami užmausime ąžuolo vainiką ant galvos?