„Yra tik viena tikra vertybė – žmogaus ryšys su žmogumi.“
Skaitytojų pageidavimu ruošiausi sudėti šviesų, pakilų, įkvepiantį, optimizmu trykštantį tekstą. Pasiremti ryžausi aukščiau pacituota Egziuperi ištarme. Bet… remkis nesirėmęs, suk nesukęs galvą – rašinys nė iš vietos. Pasikonsultuosiu, manau, su bičiuliu, gana apsišvietusiu, apsiskaičiusiu vienišiumi, gal pamėtės naudingų minčių. Paskambinau, išdėsčiau savo sumanymą.
– Kokia dar „tik viena tikra vertybė“? – sako jis. – O dora, o garbė, o laisvė – ką, ne tikros vertybės? O ir žmonių ryšys ryšiui nelygus. Yra politikų ryšių… mafijozų ryšių… nesantuokinių ryšių…
– Sakai, netinka? Tai gal pasiremti Gorkio; „Žmogus – tai skamba išdidžiai.“? Ar Mieželaičiu?
– Baik. Verčiau pasiremtum romėnų priežodžiu „Žmogus žmogui – vilkas.“
– Ką tu! Jis juk priešingas mano humanistinėms nuostatoms!
– Mesk tu tą humanizmą iš galvos. Parašyk verčiau apie žmogaus „ryšį“ su gamta. Apie tai, kad šitas visaėdis savanaudis padaras baigia nuniokoti planetą.
– Na, tu ir mizantropas! Betgi negaliu aš apvilti tų trijų skaitytojų, nepateisinti jų lūkesčių. Žmonės įbauginti koronaviruso, pasiilgę bendravimo. Privalau juos kažkaip nuraminti, pakelti dvasią.
– Aš, tavim dėtas, nuraminčiau taip: koronavirusas yra niekis, palyginus su pačiu baisiausiu virusu pasaulyje – žmogumi.
– Juodas tavo humoras… Ačiū, matau, kad nei aš tavęs neįtikinsiu, nei tu manęs.
Tačiau tuo mudviejų pašnekesys toli gražu nesibaigė. Išsamiai aptarėme politikos aktualijas, asmeninio gyvenimo naujienas, pasidalijome prisiminimais iš ikikarantininių laikų, naujausiais anekdotais…
Atsisveikindami sutarėme ir toliau palaikyti ryšį telefonu.
Vėliau, prisiminęs, kad tą pasiūlė bičiulis, o ne aš, šyptelėjau.
Na, na, pagalvojau.