Apie laimės tyrimus, slaptą vamzdį, smarvę ir negerovių kontrolę

Vis pa­de­juo­da­vo­me, kad pa­gal so­cio­lo­gų ty­ri­mus, lie­tu­viai ne­si­jau­čia itin lai­min­gi. Aiš­kin­da­vo­me, jog esa­me mė­gė­jai pa­de­juo­ti, to­dėl ir kuk­lus mū­sų lai­mės in­dek­sas. Ki­tų ša­lių žmo­nės ne­va mo­ka sa­ve ge­riau pa­ro­dy­ti. Rei­kia ar ne­rei­kia šyp­so­si. O mes vaikš­to­me nu­si­mi­nę, gal­vas pa­na­ri­nę. Ki­taip sa­kant, esa­me pra­sti ar­tis­tai. Po to­kių aiš­ki­ni­mų lyg ir pra­dė­jo rei­ka­lai tai­sy­tis. Nau­jau­si ap­klau­sų re­zul­ta­tai sma­ges­ni. Gal iš­mo­ko­me džiu­giau at­sa­ki­nė­ti ap­klau­sų ren­gė­jams. Gal gy­ve­ni­mas iš tik­rų­jų smar­kiai pa­ge­rė­jo. Gal ir vie­na, ir ki­ta. Ir stai­ga mū­sų šyp­se­nė­les tar­si vė­jas nu­pu­čia. Nes­ma­gu, ran­kos nu­svy­ra dėl mū­sų pa­dan­gė­je vyks­tan­čių da­ly­kų.

***

Paaiš­kė­jo, jog iš Klai­pė­do­je esan­čios įmo­nės nak­ti­mis į Kur­šių ma­rias ne­va­ly­tos nuo­te­kos te­kė­jo. Ne vie­ną nak­te­lę, o ke­le­rius me­tus. Te­kė­jo. Ir bai­siai smir­dė­jo. Klai­pė­die­čiams nuo smar­vės gal­vas skau­dė­jo. Jie skun­dė­si. Ir raš­tu, ir žo­džiu. Net pirš­tu ro­dė, iš ku­rios pu­sės dvo­kas ei­na. Tik sa­vos pa­dan­gės kont­ro­lie­riai nie­kaip tos smar­vės neu­žuo­dė. Kol neat­vy­ko pa­rei­gū­nai iš ki­to mies­to. Ir užuo­dė. Ma­tyt, jų no­sys bu­vo šva­res­nės?

***

Ži­no­ma, jog įmo­nė, nuo­di­ju­si mū­sų van­de­nis, tu­rė­jo mi­li­jo­ni­nių pel­nų. Net žmo­niš­kai iš­va­lius nuo­te­kas, įmo­nei bū­tų li­kę ke­li mi­li­jo­nai pel­no. Ta­čiau ta­da, kai žmo­nes už­val­do go­du­mas, ne­lie­ka nie­ko šven­to? Lie­ka tik gra­žūs žo­džiai apie eko­lo­gi­ją, gam­tos sau­go­ji­mą... Kal­ba­ma gra­žiai vien tam, kad bū­tų už­mas­kuo­ti nu­si­kals­ta­mi dar­bai?

***

Už­terš­to­se Kur­šių ma­rio­se da­bar gau­do­me žu­ve­les. Tir­si­me, kaip joms pa­vy­ko iš­lik­ti gy­voms? Po Aly­taus gais­ro jau iš­ty­rė­me kar­ves, paukš­čius. Kai ku­riuos gy­vū­nus rei­kės su­nai­kin­ti. Paaiš­kė­jo, jog ap­si­nuo­di­jo ir ug­nia­ge­siai. Ste­bė­si­me jų svei­ka­tą.

***

Vi­sa tai vyks­ta ne tuš­čio­je vie­to­je. Tu­ri­me pri­kū­rę daug kont­ro­liuo­jan­čių įstai­gų, de­par­ta­men­tų, agen­tū­rų... Dir­ba daug pa­rei­gū­nų. Ne­ga­li­ma sa­ky­ti, kad nie­ko ne­dir­ba. Skel­bia ata­skai­tas, jog at­li­ko tūks­tan­čius pa­tik­ri­ni­mų. Ra­do daug pa­žei­di­mų. Pas­ky­rė tiek ir tiek bau­dų. Skai­čiai kal­ba apie darbš­tu­mą? O kaip ki­taip? Juk nu­tvė­rus ir nu­bau­dus kai­mo bo­bu­tę, ku­ri po obe­li­mi pa­ka­sė šū­du­ką, šis at­ve­jis fik­suo­ja­mas sta­tis­ti­ko­je. Kai tuo pat me­tu neį­ma­no­ma pa­ma­ty­ti ke­lių ki­lo­met­rų po že­me už­kas­to ir į ma­rias nu­ties­to nuo­te­kų vamz­džio. Jei­gu pa­ma­ty­tum, ir­gi tik vie­nu skai­čiu­ku pa­ge­rin­tum sta­tis­ti­ką.

***

Kai to­kie da­ly­kai de­da­si, ne­be­ži­nai: juok­tis ar verk­ti?! Ma­tyt, rei­kia pro su­kąs­tus dan­tis šyp­so­tis. Vien tam, kad neat­ro­dy­tu­me ne­lai­min­giau­si žmo­nės pa­sau­ly­je?

 

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.