Naujausios
Apie Baltijos tigro sapną, migdomuosius ir bankininkus
Gediminas Jakavonis
Auganti ekonomika, žmonių pilni prekybos centrai, neišsenkantis vartojimas, nesustojamai augančios nekilnojamojo turto kainos, vis kylantys atlyginimai, darbuotojų vis ieškantys ir niekad pakankamai nerandantys darbdaviai.
Kur dingo šis buvusio Baltijos tigro sapnuotas sapnas? Kodėl dingo? Pagaliau, kodėl mes jį susapnavome?
2007 — prieš porą metų Lietuvos rinkoje tvirtai įsitvirtinę Skandinavijos bankai visu pajėgumu „atsuka“ pigių pinigų čiaupą. Staiga visi, net ir vos apie tūkstantį litų per mėnesį uždirbantis studentas ar ką tik susituokusi jauna šeima gali sau leisti įsigyti nekilnojamąjį turtą, o tie kurie negali bent jau “pasitenkina“ maksimaliu vartojimo kreditu.
Na, o kaip laikosi verslas? Ačiū, puikiai. Pinigų kiekiui rinkoje vis didėjant, vis labiau įsisiūbuojant vartojimui verslas taip pat pasidavė skandinaviškų pinigų paskatintai skolinimosi manijai; sparčiai statomi prekybos tinklai, vykdomi kiti nekilnojamojo turto projektai, naujomis mašinomis pildomi kompanijų mašinų parkai, perkama kita technika, na ir aišku vis sparčiau skolinamasi iš bankų. O kodėl gi ne? Juk paskolą gauti taip lengva, o ekonominio kilimo jau niekas nebesustabdys.
Deja, iš už Atlanto atslinko krizė ir niūri realybė išblaškė paskutinius rožinio sapno likučius — iki šiol augęs nekilnojamojo turto burbulas subliuško, vertybinių popierių rinka nėrė stačia galva žemyn, „žemei“ slystant iš po kojų susiūbavo ir verslas. Netrukus pasidarė aišku, jog mes paprasčiausiai sapnavome, tačiau mūsų miegas nebuvo natūralus ir sveikas, jis buvo sukeltas migdomųjų, kurius mums jau kurį laiką “pumpavo“ skandinaviškų pinigų mašina.
O kaipgi bankininkai? O ką bankininkai, jie paprasčiausiai užsuko pigių pinigų čiaupą, lygiai taip pat lengvai, kaip ir pradžioje — atsukdami. Baltijos tigrą staiga ištiko pagirios, o čia net nebeliko kuo „gydytis“. Liko viena — pasekmės.
Šiuo metu Lietuvoje net apie 740 tūkst. fizinių asmenų jau pasiėmę vienokio ar kitokio dydžio paskolas, daugiau nei 30 tūkst. verslo įmonių — taip pat skolingos bankams. Skolos niekada nėra gerai, tačiau visą šalį apėmusios krizės laikotarpiu, kiekvieną savaitę bedarbių gretoms šalyje pagausėjant daugiau nei 9 tūkst. žmonių, vis ritantis naujoms įmonių bankrotų bangoms, tai paprasčiausiai — tragedija.
Kas kaltas dėl tokios situacijos? Atsakymas akivaizdus — dabar jau ir patys bankai pripažįsta, jog buvo pridaryta nemažai klaidų, viena jų — per spartus skolinimas. Juk vienu metu paskolos augo dvigubai sparčiau nei indėliai.
Kita vertus, jei pažiūrėsime į netolimą istoriją patys skandinavai prieš gerą dešimtmetį turėjo bankininkų dėka išsipūtusį nekilnojamojo turto burbulą, kurio sprogimo pasekoje nukentėjo daugybė žmonių, kodėl tada turėtume tikėtis kitokio rezultato tiems patiems bankams atėjus į mūsų šalį.
Ar įsivaizduojate ką reiškia jaunai šeimai būti įsipareigojusiai bankui, kai visi tos šeimos būsimieji uždarbiai net 40 metų bus banko rankose, o šalies ateities ekonomikos perspektyvos lygios staigaus Afrikos kontitento suklestėjimo šansams. Kas verčia taip manyti?
Iliustruoju: 2010 m. vasario 9 d. „Swedbank“ pranešė, kad praėjusiais metais Baltijos valstybėse patyrė kelis milijardus nuostolių, ir patikino, kad šiais metais ir ateityje mažins savo skolinimo dalį šiose valstybėse, palyginti su visu paskolų portfeliu Švedijoje ar kur kitur. Šis teiginys ir jo realizavimas Lietuvos ekonomikai reiškia kur kas daugiau negu visi Vyriausybės ekonomikos planai! Tai reiškia, jog mažėjant skolinimo mąstams būsto ir vartojimo finansavimas išliks minimalus, todėl kyla esminis klausimas–iš ko gyvens Lietuvos ekonomika?
Visgi, teisybės dėlei reiktų pastebėti, jog ne vien tik skandinaviški bankai kalti dėl dabartinės situacijos mūsų šalyje; pasak Švedijos centrinio banko vadovo Stefano Ingveso už krizę Baltijos valstybėse vienodai atsakingi, tiek jose veikiantys bankai, tiek pačios šių šalių valdžios institucijos, kurios ir turėjo pastaruosius tinkamai prižiūrėti.
Tačiau apie kokią priežiūrą galima kalbėti, kai mūsų valstybės biudžetiniai ir iš Europos Sąjungos paramos forma gaunami pinigai yra laikomi tuose pačiuose skandinaviškuose bankuose, kuriuose, beje, savo pinigus taip pat laiko ir mūsų Vyriausybės, Seimo, kitų svarbių valstybinių institucijų vadovai, ką jau bekalbėti apie paprastus valdininkus.
Asmeniškai man visuomet kilo klausimas — negi tai nėra tam tikras viešųjų ir privačių interesų susikirtimas? Kodėl savo valstybės pinigų negalime laikyti pavyzdžiui lietuviškuose bankuose? Sakysite kriterijai — galbūt tam tikri bankai neatitinka konkrečių valstybės nustatytų reikalavimų, o kiti atitinka.
Pasirodo jokių kriterijų iš viso nėra, pakanka paprasčiausio finansų ministro įsakymo, jo parašo ir valstybės pinigai, pavyzdžiui „Sodros“ lėšos, “keliauja“ tiesiai į jo nurodytą banką. Kas atsitiktų, jeigu finansų ministras vieną dieną nukreiptų pinigus ne į skandinavišką, o į, tarkim, lietuvišką banką?
Atsakymas akivaizdus — išaušus kitos dienos rytui šis žmogus finansų ministru jau nebebūtų. Ir visai nesvarbu, kas sėdi valdžioje–kairieji ar dešinieji. Tagi apie kokią bankų kontrolę čia dar galime kalbėti?
Įdomi ir pati skandinaviškos bankininkystės pradžia Lietuvoje. Prisiminkime kokiomis to meto aplinkybėmis šie bankai atėjo — iš kart po skaudžios, daugelį šalies žmonių lėšų nusinešusios lietuviškų bankų griūties. Turint omeny dabar jau paveldimą to meto valdžios silpnumą, kas galėtų paneigti, jog tai taip pat nebuvo inspiruoti, o ne natūralūs procesai.
Šioje vietoje ir vėl grįžtame prie taip visiems nusibodusio klausimo — ką renkame į Seimą? Kiek ten yra žmonių realiai išmanančių finansinius ir ekonominius procesus?
Pasižiūrėjęs į Seimo biudžeto ir finansų komiteto narių išsilavinimus staiga supranti visų mūsų finansinių bei ekonominių nelaimių priežastis ir tai, jog šansų atsilaikyti prieš milijardus eurų valdančius Skandinavijos milžinus kol kas neturime.
O ką gi iš tiesų reiktų daryti? O gi tą patį ką reikėjo vystantis Lietuvos finansų sektoriui — balansuoti įtaką arba kitaip tariant užtikrinti konkurenciją. Esant skandinaviškiems bankams, turėtų būti ir angliški, ir kiniški, ir lenkiški, ir rusiški, visa tai tam, kad būtų išvengta vienos grupės finansinio diktato.
Taip pat paremčiau nacionalinio banko įdėją, kuri, deja, šiuo metu turint omeny realias mūsų valdančiųjų galimybes ir vis dar vyraujantį „lovio mentalitetą“, yra sunkiai įgyvendinama. Visgi laikyti daugiau lėšų smulkesniuose bankuose ir taip prisidėti prie didesnės konkurencijos finansų rinkoje užtikrinimo galime bemaž kiekvienas.