Važiuodama pro purpurinių dobilų lauką prisiminiau, kaip lygiai prieš penkerius metus visa Lietuva grožėjosi vaizdais iš Biržų krašto. Tuomet Linkevičių ūkyje pražydę neįprastai dideliais raudonais ir purpuriniais žiedais dobilai traukė ne tik vietinių, bet ir visos šalies dėmesį. Tada paskambinau Sodeliškių sodybos savininkei Neringai Linkevičienei ir ilgai kalbėjome apie dobilus, apie jų sodybą, kurioje anksčiau nesu buvusi… „Ką mes čia kalbame, atvažiuokite“, – padrąsino Neringa.
*Norite skaityti toliau? Pažiūrėkite trumpą reklamą ir visas straipsnis bus atrakintas. Tai padeda mums kurti naujienas jums nemokamai!
Panašu, kad naudojate reklamos blokavimo įskiepį (AdBlock). Prašome jį išjungti ir perkrauti puslapį, kad galėtumėte skaityti toliau.
Tada gyvai apžiūrėjome laukus, kalbėjome apie ūkininkavimą, apie idėją, virtusią tikrove, įkurti Sodeliškių sodybą… Vaikštinėjome po muziejų, liečiau senovišką mažutį vygelį vaikui supti… Neringa netikėtai paklausė, ar žinau, kodėl lopšys tarsi į karstelį panašus. Paaiškino, kad tada buvo didelis vaikų mirtingumas, todėl kartais mirę kūdikiai tuose lopšeliuose ir buvo laidojami…
Tai prisimenu todėl, kad jau penkerius metus dirbu ir gyvenu čia, Biržuose, o tada kelionė į Sodeliškių sodybą buvo pirmoji pažintis šiame rajone. Dabar jau daugiau purpurine spalva žydinčių laukų, kaip ir žmonių, su kuriais teko garbė susitikti, susipažinti, pabendrauti ir suprasti, koks įdomus ir šiek tiek kitoniškas kraštas čia yra. Turbūt kaip kiekvienas savitas rajonas, turintis savo tarmę, savo tradicijas, savo savotiškumą ir žmonių gerumą. Tai kas, kad kartais feisbuke paburbuliuoja vieni ant kitų – be gyvenimiškos druskos būtų nuobodu gyventi. O dabar jos – nors glėbiais srėbk, ir nuo to mums, žurnalistams, tik smagiau. Tokia jau ta mūsų duona – matyti, aiškintis, rašyti… Tarnauti žmogui. Pajaučiu žmogų, kuris širdimi jaučia kitą.
O vieni kitus mes labiausiai jaučiame redakcijoje – kaip vienas kumštis – visi už vieną ir vienas už visus. Bet kas galėtų pavydėti tokios darnos, susiklausymo ir supratimo, kad ne tiek darbas labai svarbus, kiek nepavesti kolegos. Kaip kolektyve, taip ir su skaitytojais man ir visam kolektyvui svarbiausia jausti bendrystę. O kokie nuostabūs neetatiniai korespondentai – jie geba surasti, pakalbinti tokį žmogų… Tą, kuris tyliai dirba gražius darbus ir yra tarsi nematomas visuomenėje. Didelis menas bei pasitikėjimas kalbėtis su paprastu žmogumi.
Tie penkeri metai – tai ne tiek ir mažai. Nes per juos tiek daug nutiko mano gyvenime, laikraščio gyvenime… Labai laikraščiui pasisekė, kad turi skaitytoją, kad laikraštis laukiamas ir skaitomas. Kad yra stiprus akcininkas „Biržų duona“ – ne tik produkcija unikaliai skani, bet ir jausti užnugarį labai svarbu. Čia kaip vaikui turėti jį mylinčius tėvus, taip laikraščiui – patikimą akcininką, kuris nediktuoja savo sąlygų, kuriam pats svarbiausias dalykas – kad Biržų krašto žmonės turėtų galimybę skaityti seniausią, bet nuolat modernėjantį, besikeičiantį šio krašto laikraštį. Kas kitas, jeigu ne viešas žodis, aprašyta problema greičiausiai paliečia širdį… Netgi valdininkų, kurie gali, o ir sprendžia problemas. Tada, kai jie kažko nežino, mes tik primename.
Tai kokie metai man buvo Biržuose? Sakyčiau – unikalūs. Išmokę daug naujų dalykų, privertę dar daugiau pamąstyti prieš priimant sprendimus, bet tuo pačiu leidę išlikti savimi – rašyti tai, ką galvoju, kokios vertybės man svarbiausios, o tai – visada išlikti savimi ir padėti tam, kuriam reikia. Objektyvumas – svarbiausias kriterijus ir gyvenimo pagrindas. Gyvenimas per trumpas pykčiui, neapykantai, blogiui… O gerumas nieko nekainuoja, tik reikia nebijoti dalintis.
Kai galvoju apie tarnavimą žmonėms, manau, labiausiai tarnystei atsidavę kunigai, medikai, duonos kepėjai, pardavėjai, mokytojai ir žurnalistai… Na, dar visi kiti žmonės, kuriems suteiktas gebėjimas mylėti gyvenimą.
Ne be reikalo tie purpuriniai dobilai žydi dabar… Tai pats gražiausias – prasidedančios vasaros – mėnuo. Ir nesvarbu, kur esame, ką darome… O kur jūs buvote prieš penkerius metus? Ką veikėte, kokie lūkesčiai, viltys, o gal nerimas ir skausmas varstė kūną… Gerai, kad šiandien esame, kad susitinkame mintimis. Kartais tyloje tiek daug prasmės, kad žodžių neužtektų.
Ačiū, kad esate, eikime tuo pačiu keliu ir toliau – laikraštis gyvas, kol yra skaitytojas. Kol purpuriniai žydi dobilai…