Pagrindinis partizano draugas visą jo kovos laiką buvo ginklas, nuo kurio priklausė kautynių sėkmė, o dažnai ir gyvybė. Kuo ginklavosi ir kuo kovėsi Biržų krašto bei visos Lietuvos laisvės gynėjai? Šaltinių, iš kur partizanai ėmė ginklus ir amuniciją, galima atsekti daug. Pagrindiniai buvo penki, juos mes ir aptarsime.
1. Susirinkdavo likusius po mūšių ginklus
1944 m. rusams įsiveržus į Lietuvos teritoriją bei užėmus didelę Latvijos teritorijos dalį, nuo Biržų, Rokiškio pusės link Rygos įlankos atakavusius rusų dalinius vokiečiai sėkmingu kontrpuolimu vėl nustūmė beveik iki Biržų. Ten, kur vyko aršiausi mūšiai – laukuose ir miškuose, liko daug įvairių ginklų, daugiausiai rusiškų, nes rusų nuostoliai keleriopai būdavo didesni ir jų labai daug žūdavo. Miškuose aplink kaimyninę Barbelę, net iki 1947 m., vietiniai gyventojai ir mūsų partizanai (Jono Krivicko būrys) rasdavo ginklų ir šaudmenų.
2. Karių išmėtyta amunicija
Partizanai ginklavosi iš 1941 m. užsilikusios amunicijos, kai paniškai bėgdami rusai mėtė ginklus. Reikia pastebėti, kad vien į nelaisvę vokiečiai pirmaisiais karo metais paėmė beveik 4 milijonus sovietų karių, dar tiek pat dezertyravo. Ginklų pradedant pistoletais baigiant tankais buvo pilnos pakelės ir pamiškės. Nors vokiečiai ir reikalavo pristatyti turimus kovinius ginklus daug kas pasilaikė juodai dienai. Būtent iš šio laikotarpio partizanams teko garsusis „dešimtukas“ – rusiškas pusiau automatinis šautuvas SVT 40.
3. P. Plechavičiaus rinktinės ir kt. ištekliai
Ginklus vokiečių okupacijos metais turėjo vietos policija, savisaugos būriai bei 1944 m. sukurtos generolo Povilo Plechavičiaus Vietinės rinktinės kariai. Pastarieji, rinktinę panaikinus, išsivaikščiojo į namus su pilna ginkluote.
4. Išsimainydavo su rusais už maistą ar alkoholį
Šaunamųjų ginklų gana retai, bet šaudmenų, granatų, žiūronų partizanų ryšininkai ir rėmėjai gaudavo iš pačių rusų kareivių už maistą arba alkoholį. 1946 m. Rusijoje kilo baisus badas, kurio metu mirė apie 1,5 milijono gyventojų, tad karininkai ir kareiviai dislokuoti Lietuvoje stengėsi įvairiais būdais gauti maisto ir jį persiųsti tėviškėn. Turint omenyje, kad karo ugnį praėję kareiviai nedegė dideliu noru taikos metu guldyti galvas, su jais susitarti pavykdavo gana lengvai. Aišku, kitaip elgėsi NKVD galvažudžiai. Kirdonių pamiškėje įsikūrusio garnizono (antras garnizonas dislokavosi Klausučiuose) kareiviai, net “taksą” nustatė – kiek prisiminė liudininkai – už kibirą alaus atiduodavo 50 7,62 kalibro šovinių.
5. Kautynių metu
Partizanai nemažai ginklų įgydavo ir kautynių su „istribiteliais“, Lietuvoje pervadintais „liaudies gynėjais“, metu.
Populiariausias – SVT 40
Lietuvoje, ypač Biržų krašte, didžiąją dalį ginkluotės sudarė rusiški ginklai. Aišku, buvo nemažai ir vokiškų, tačiau jie dėl riboto šaudmenų kiekio netiko ilgam naudojimui.
Vienas populiariausių partizanų ginklų – visuotinai pripažintas rusiškas pusiau automatinis šautuvas SVT 40. Iki 1941 metų sovietai jų pagamino daugiau kaip 1,5 milijono ir tai buvo vienintelis tokio tipo šautuvas Europoje, tik amerikiečiai tuo laiku gamino panašų į SVT pusiau automatinį šautuvą M 1.
SVT pasižymėjo labai geromis kovinėmis savybėmis, tačiau reikalavo kruopščios priežiūros, ko rusų kareiviai nemėgo, o partizanams jis puikiai tarnavo.
Miško broliai SVT praminė „dešimtuku“, nes jo dėtuvėje tilpdavo dešimt šovinių. Automatinis šovinio padavimas į ginklo spyną leido pasiekti didelę greitošaudą, kas padėdavo įgyti pranašumą mūšio metu, be to, SVT pasižymėjo dideliu tikslaus šaudymo atstumu, todėl buvo puikus pagalbininkas ruošiant pasalas stribams ir enkavedistams.
Ne kokio vardo PPŠ
Kitas dažnai partizanų naudojamas lengvasis šaunamasis ginklas – rusiškas pistoletas – kulkosvaidis PPŠ (pistolet puliemiot Špagina). Po karo rusai okupuotose Baltijos respublikose ir Vakarų Ukrainoje jais masiškai ginklavo stribų būrius, partinius ir komjaunimo aktyvistus, kolūkių pirmininkus. Nors šios rūšies ginklų buvo daug, lengvai gaunami šoviniai, jie turėjo ne kokį vardą – dažnai užsikirsdavo, ypač su diskine dėtuve, mažas šaudymo nuotolis, prastas taiklumas, tad tikdavo tik artimose kautynėse.
Geresnis, bet sunkiau prieinamas
Dar vienas rusiškas automatas PPS (pistolet puliemiot Sudakova) pasižymėjo daug geresnėmis kovinėmis savybėmis, buvo lengvesnis, patikimesnis, tačiau jų pavykdavo gauti mažai. Visgi po keletą PPS kiekviename Biržų galima aptikti – tai matyti iš tų laikų nuotraukų.
Kulkosvaidis, kurį mirdami laikė Indriliūnai
Nei vienose rimtesnėse kautynėse negalima tikėtis sėkmės be lengvojo kulkosvaidžio. Biržų partizanai jų turėjo nemažai, daugiausiai – rusiškų Degteriovo konstrukcijos DP 28. Nors šis kulkosvaidis daugeliu parametrų aiškiai nusileido vokiškiems MG 34 ir MG 42, tačiau veikė gana patikimai, efektyvi ugnis viršijo pusę kilometro, o galia paleidžiamoji daugiau kaip kilometrą.
Šiuo kulkosvaidžiu dengdami kovos draugų atsitraukimą Leliškių mūšyje žuvo broliai Mamertas ir Jonas Indriliūnai.
Retai pasitaikantis automatas
Reikia paminėti, kad rusų ginklų konstruktorius Vasilijus Degteriovas karo metais sukūrė automatą PPD, kurio vienas kitas egzempliorius papuolė ir pas partizanus, kaip ir į karo pabaigą sukurtas PPŠ 43.
***
Antroje rašinio dalyje apžvelgsime vokiškus ginklus, pistoletus, granatas bei partizanų naudotą amuniciją.
Partizaninis karas
Lietuvių tautos pasipriešinimas sovietiniams okupantams po II Pasaulinio karo plačiai nušviestas moksliniuose darbuose, surinkti likusių gyvų partizanų atsiminimai, publikuojama Pasipriešinimo kūryba. Pradėdami šio didvyriško ir tragiško laikotarpio apžvalgą, stengsimės į to meto įvykius pažvelgti per juos iššaukusias priežastis, tuometinę Sovietų Sąjungos ir tarptautinę padėtį, palyginti su Latvijos, Estijos, Vakarų Ukrainos rezistentų ginkluoto pasipriešinimo ypatumais ir, aišku, partizanų kovų įtaką Lietuvos žengimui į laisvę.
Kas parodo Partizaninio karo mastą, visuotinį Tautos pasipriešinimą, pasiryžimą kovoti negailint savo gyvybės? Pirmiausia, tai daugybė partizanų kapaviečių, kurių dabar daugelis pažymėtos paminklais ar atminimo ženklais.
Antra, tai unikalus reiškinys – išlikusi rezistencinė kūryba. Partizanai leido dešimtis periodinių leidinių, rašė dienoraščius, kūrė eilėraščius. Tai įrodo ne tik fizinio, bet dvasinio pasipriešinimo galią.
Trečia, visuotinis gyventojų palaikymas, be kurio keliasdešimt tūkstančių partizanų nebūtų galėję aktyviai kovoti visą dešimtmetį. Ketvirta, pirmą kartą lietuvių kovų istorijoje masiškai dalyvavo merginos ir moterys. Jos buvo ne tik ryšininkės, maisto ruošėjos, bet šimtai jų ginklu kovėsi su okupantais.
Vėl atversdami Pasipriešinimo istorijos puslapius, norime, kad skaitytojai įsitikintų, jog tokios sąvokos, kaip meilė Tėvynei, ištikimybė tautos idealams, kova už laisvę nebuvo šiaip sau tušti žodžiai, bet įsitikinimai, kurie įgalino kautis iki paskutinio kraujo lašo. Jeigu Atgimimo metu 1988 – 1990 metais visa partizaninė kova buvo idealizuojama, romantizuojama, tai dabar kai vyksta bendražmogiškų vertybių perkainavimas, pasirodo niekuo nepagrįstų kaltinimų partizanams visokiais nebūtais nusikaltimais. Pagrindinis puolimas prieš partizanus, ypač jų vadus – teigiant, kad jie kolaboravo su vokiečių naciais, nors nemažai Pasipriešinimo organizacijų – Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK), Lietuvos Laisvės armija (LLA) susikūrė kovai su vokiečių okupacine valdžia.
Pasipriešinimo ypatumai Biržų krašte
Biržų krašto gyventojų ginkluotas pasipriešinimas partizanų skaičiumi, ginkluote, kautynių pobūdžiu nelabai skyrėsi nuo visos Lietuvos rezistencijos, tačiau liko neįsijungę į organizuotas struktūras (trumpą laiką egzistavo iki galo nesukurta Dariaus ir Girėno apygarda) ir tik 1952 metais likę būriai susijungė į Pilėnų tėvūniją.
Reikia pastebėti, kad istorikai ir publicistai, besidomintys Biržų partizanų veikla, palieka nepastebėtą faktą, jog 1946 – 1947 m. kuriant Dariaus ir Girėno apygardą, daug prisidėjo a. a. Jonas Čeponis, kilęs iš Pasvalio krašto, turėjęs artimųjų Kirdonyse ir per juos palaikė ryšį su partizanų būrių vadais. 1993 metais atkūrus Lietuvos Laisvės Kovos sąjūdį (LLKS), dimisijos pulkininkas J. Čeponis tapo jo pirmininku. Biržuose buvo dažnas svečias, padėjo organizuojant renginius, ruošiant dokumentus buvusiems partizanų ryšininkams ir rėmėjams.
Rašinys parašytas pagal projektą „Partizaninės kovos ir tremtis Biržų krašte: tremtiniai, kovotojai, rėmėjai, istorinės vietos bei reliktai.
