APIE LAIKĄ
*Norite skaityti toliau? Pažiūrėkite trumpą reklamą ir visas straipsnis bus atrakintas. Tai padeda mums kurti naujienas jums nemokamai!
Panašu, kad naudojate reklamos blokavimo įskiepį (AdBlock). Prašome jį išjungti ir perkrauti puslapį, kad galėtumėte skaityti toliau.
Laikas yra tikras dalykas. Juo nusakome reiškinių trukmę. Prisimename – kada ir kas su mumis įvyko. Suvokiame, kaip keliavome iš praeities į dabartį. Ir ruošiamės žengti į ateitį. Laikas tarptautinėje SI sistemoje matuojamas sekundėmis. Išeitų, kad pasaulyje, kur galioja SI matavimo vienetai, laikas matuojamas vienodai. Tačiau pagal Alberto Einšteino reliatyvumo teoriją, laikas glaudžiai susijęs su erdve, tad ne visur teka vienodu greičiu. Nesigilinsime, kodėl taip atsitinka. Tiesiog Einšteinu tikėti reikia.
– Aš be jokių svarstymų su Einšteinu sutinku. Savo kailiu patyriau. Vaikystėje ir jaunystėje laikas vos slinko. Visa amžinybė praėjo, kol sulaukiau pilnametystės. O sulaukus pensijos, gyvenimas pradėjo greitėti. Panašiai, kaip vežimas rieda į pakalnę, – fizikos dėsnį savaip paaiškino bičiulis Stasys.
Laikas eina į priekį. Ir toje laiko upėje mes prisimename tik praeitį. Negalime prisiminti ateities, nes nežinome, kas bus rytoj ar poryt. Tačiau kai kurie filosofai sako, kad praeitis, dabartis ir ateitis gyvuoja kaip vienas erdvėlaikio gabalas. Ir mes tame gabale judame į priekį. Jeigu gabalas vienas, tad turėtų būti žinoma, kas mūsų laukia ateityje? Juk buvo ne vienas pranašas, kuris ateitį matė. Dabar yra dirbtinis intelektas. Gal jis viską žino? Toks jausmas, kad ne tik bičiulio Stasio vežimas į pakalnę, bet visas visas pasaulis lekia galvotrūkčiais.
LEKIAME BALA ŽINO KUR?
Astronomai aiškina, jog mes net sėdėdami ant kėdės ar gulėdami lovoje skriejame kosmosu keliais lygiais vienu metu. Mat Žemės sukasi apie savo ašį. Tuo pat metu Saulė su planetomis sukasi aplink Paukščių Tako galaktiką. Paukščių Galaktika kartu su kaimynėmis galaktikomis irgi kažkur skuba maždaug dviejų milijonų kilometrų per valandą greičiu.
– Ir niekas nežino šiuo pasaulio kelionės tikslo? – klausė bičiulis. Ir nusijuokė: – Daug žinosime, greitai pasensime!
Gyvename, kaip lietuvių liaudies dainoje, kur dainuojama: „Kur aš nukeliausiu, nakvynėlę gausiu?“ Nežinioje?
Lyg ir neturėtų būti nežinios. Juk mes daug ką paaiškiname dėsniais. Tad ir Visatoje neturėtų būti atsitiktinumų? Kiekvienas kelias turi turėti tikslą. Kitaip: ko lėkti erdvėje, kaip akis išdegus, kosminiu greičiu be reikalo? Ir ką?! Lekiame ir nieko tam lėkimui padaryti negalime. Gal kada nors paaiškės, kur visas pasaulis nukeliaus, nakvynę gaus. Tad kol kas reikia aklai pasitikėti tuo lėkimu. Ar likimu?
APIE LIKIMĄ
Likimas, tai samprata, sakanti, jog pasaulyje yra jėga, nulemianti pasaulio ir žmonių gyvenimus. Neva viskas surašyta kažkokiuose dangiškuose popieriuose ir mes nieko negalime padaryti. Jeigu taip yra, tada mes nesame savo likimo kalviai? Tikrovėje matome, kad likimas nėra ir negali būti akla jėga. Mūsų likimas priklauso nuo mūsų pačių gyvenimo būdo ir kelių pasirinkimų.
– O kaip tada su ta princese, kuriai laumė ar ragana išpranašavo, jog princesė įsidurs su adata ir užmigs. Ir miegos, kol karalaitis jos nepabučiuos, – svarstė Stasys. Jo manymu, pasakose yra daug teisybės. Daug daugiau nei kai kurių politikų kalbose.
Pasakomis galima tikėti. Galima ir netikėti. Vieniems pasakos gali padėti, o kitus nuvesti klystkeliais. Jeigu tikėsime, kad viskas nulemta iš anksto ir lauksime, kol iš Dangaus į gerklę įkris keptas karvelis, gali atsitikti, jog einant gatve nuo stogo ant galvos plyta nukirs. Tad kur nors einant reikia žiūrėti ne tik po kojomis, bet pasižiūrėti ir aukštyn. Panašiai, kaip vairuojant automobilį, kas kelias sekundes reikia pasižiūrėti į galinio vaizdo veidrodėlį. Dėl šventos ramybės reikia susikrauti ir tą išlikimo krepšį. Kad pergudrautume likimą?