Likėnų kaime gyvenantys Vytautas Pranas ir Valerija Tauros šiemet skaičiuoja 55 bendro santuokinio gyvenimo metus. Paklausti, kokia yra ilgos ir laimingos santuokos paslaptis, jie nedvejodami atsakė: „Ogi neturėti rupūžės užanty – pasibarti, bet greit atleisti“.
Pirmojo pasimatymo dovana – sunki, ir… širdžiai brangi
Pasak pašnekovų, dar iki pirmojo pasimatymo jiedu vienas kitą jau buvo įsižiūrėję, nors nė vienu žodžiu nebuvo persimetę, o jau susipažinę iškart suprato, kad juodu vienas kitam skirti. V. Taurienė pasakojo : „Taip nutiko, kad po mokslų buvau paskirta dirbti į Latvelių kaimą kolūkio agronome. Ten dirbo ir daugiau kitų jaunų specialisčių, tai mūsų laisvalaikis buvo labai smagus, sportuodavom, varžybose dalyvaudavom, na ir dažnai švęsdavom vardadienius. Kai mes pirmąkart susipažinome, tądien buvo mano vardadienis. Vytukas kaip tik buvo grįžęs iš po armijos – toks „strainas“, gražus ir dar atėjo su dovana. Taip įdomiai įteikė, sako, „imk, tik tvirtai laikyk, čia sunku“. Aš spėliojau, kas čia galėtų būti – gal kimštinis kamuolys, gal kas, o čia pasirodo, dvipūdė gira, kurią reikia kilnoti“, – su šypsena prisimena V. Taurienė, pridurdama, kad lig šiol dar tą girą tebeturinti, ir nors jos nekilojo ir nekilos, tačiau pasiliko kaip prisiminimą, kurį yra panaudojusi virtuvėje, sūriams spausti.
Toliau skaitykite popierinėje arba elektroninėje laikraščio versijoje (PDF). Užsakyti galite http://www.birzietis.com/