Kan. Stanislovas: „Visada jaučiau jūsų šilumą ir nuoširdumą“

*Norite skaityti toliau? Pažiūrėkite trumpą reklamą ir visas straipsnis bus atrakintas. Tai padeda mums kurti naujienas jums nemokamai!

Panašu, kad naudojate reklamos blokavimo įskiepį (AdBlock). Prašome jį išjungti ir perkrauti puslapį, kad galėtumėte skaityti toliau.

Šios su­kak­ties pro­ga sa­vo pri­si­mi­ni­mais apie Pa­pi­ly­je pra­leis­tus ku­ni­gys­tės me­tus da­li­na­si bu­vęs Pa­pi­lio kle­bo­nas ka­nau­nin­kas Sta­nis­lo­vas Krump­liaus­kas. Jo pa­sa­ko­ji­mą, iš­lai­ky­da­mi au­to­riaus min­tis, ver­ti­ni­mus ir pri­si­mi­ni­mus, pa­tei­kia­me „Bir­...

Šios su­kak­ties pro­ga sa­vo pri­si­mi­ni­mais apie Pa­pi­ly­je pra­leis­tus ku­ni­gys­tės me­tus da­li­na­si bu­vęs Pa­pi­lio kle­bo­nas ka­nau­nin­kas Sta­nis­lo­vas Krump­liaus­kas.

Jo pa­sa­ko­ji­mą, iš­lai­ky­da­mi au­to­riaus min­tis, ver­ti­ni­mus ir pri­si­mi­ni­mus, pa­tei­kia­me „Bir­žie­čių žo­džio“ skai­ty­to­jams.

Garbė Jėzui Kristui

Mieli Papilio Nekaltosios Švč. Mergelės Marijos parapijiečiai,

Ačiū už kvie­ti­mą da­ly­vau­ti šian­dien baž­ny­čios kon­sek­ra­vi­mo iš­kil­mė­je. Kvie­ti­mas ir tai, kad neuž­mir­šo­te, ma­ne nu­ste­bi­no ir nu­džiu­gi­no, nes ne­ma­žą da­lį sa­vo ak­ty­viau­sios ku­ni­gys­tės lai­ko pra­lei­dau su Ju­mis – tuok­da­mas šei­mas, krikš­ty­da­mas kū­di­kius, kas­met ruoš­da­mas pir­ma­jai iš­pa­žin­čiai ir Šven­ta­jai Ko­mu­ni­jai.

Ga­vęs pa­sky­ri­mą iš vi­ka­ro bū­ti dvie­jų pa­ra­pi­jų – Pa­pi­lio ir Kvet­kų – kle­bo­nu, vy­kau į Pa­pi­lį. Ki­lo bai­si aud­ra, ka­bė­jo juo­di de­be­sys. Su­ne­ri­mau, ta­čiau guo­dė min­tis, kad su pa­ra­pi­ja jau bu­vau su­si­pa­ži­nęs – vi­ka­rau­da­mas Bir­žuo­se pa­va­da­vau ser­gan­tį G. kan. An­ta­ną Mi­se­vi­čių.

Nors bu­vo ne­ra­mu dėl skir­tin­gų kon­fe­si­jų, re­for­ma­tai bu­vo drau­giš­ki. Gra­žiai bend­ra­vo­me su kun. Rein­hol­du Mo­ru.

Bu­vo pro­ble­ma dėl gy­ve­na­mo­sios vie­tos – prieš tai bu­vęs ku­ni­gas gy­ve­no pas re­for­ma­tus. Pa­si­kei­tus na­mo šei­mi­nin­kams, rei­kė­jo ieš­ko­ti ki­tos vie­tos. Ačiū pa­ra­pi­jie­čiams, su­ra­du­siems ma­žą na­me­lį prie au­to­bu­sų sto­ties ir po­lik­li­ni­kos.

Taip pra­si­dė­jo mū­sų gy­ve­ni­mas – pa­sto­ra­ci­ja ir veik­la. Vi­sa­da jau­čiau Jū­sų ši­lu­mą ir nuo­šir­du­mą, nes bu­vo­te Die­vą my­lin­ti ir pa­trio­tiš­ka pa­ra­pi­ja. Gau­siai lan­kė­te baž­ny­čią, at­lai­dus, ypač Šv. Pet­ro ir Po­vi­lo. Pro­ce­si­jos bu­vo gau­sios – ma­mos no­riai at­ves­da­vo vai­kus bars­ty­ti gė­lių.

Pri­si­me­nu nuo­šir­džias tal­kas: vy­rai šie­nau­da­vo šven­to­rių, mo­te­rys grėb­da­vo ir džio­vin­da­vo šie­ną, vež­da­vo jį sa­vo ož­ky­tėms, plau­da­vo grin­dis, tvar­kė baž­ny­čios vi­dų.

Bu­vo­te drą­sūs, nors ša­lia bu­vo apy­lin­kė, ku­ri ste­bė­jo vi­sus, ei­nan­čius į baž­ny­čią, ir ne­pa­tin­gė­da­vo pra­neš­ti Bir­žų vyk­do­ma­jam ko­mi­te­tui.

Čia su­si­dū­riau ir su bai­siuo­ju ura­ga­nu Ana­to­li­ju­mi, kai net te­ko kvies­tis pa­gal­bon vy­rus, dir­ban­čius pie­ni­nė­je, ku­rie kab­liais iš apa­čios su­tvir­ti­no baž­ny­čios sto­gą.

Čia ku­ni­gau­jant pra­si­dė­jo is­to­ri­niai po­ky­čiai: At­gi­mi­mas, Są­jū­dis. Džiau­giau­si, kad at­si­vė­rė du­rys Die­vo žo­džiui į mo­kyk­lą – tu­rė­jau ti­ky­bos pa­mo­kas. Iš Si­bi­ro žmo­nės su­sku­bo vež­ti ar­ti­mų­jų pa­lai­kus, kad pa­lai­do­tų gim­ti­nė­je. Lai­do­jau ir Af­ga­nis­ta­ne žu­vu­sius.

Bu­vo grą­žin­ti so­vie­tų na­cio­na­li­zuo­ti pa­ra­pi­jos na­mai. Į juos at­si­kė­lęs gy­ven­ti, vė­liau pa­siė­miau ir sa­vo tė­ve­lius.

Net ke­liais au­to­bu­sais vy­ko­me į Vil­nių – gin­ti Par­la­men­to, bu­dė­ti prie Te­le­vi­zi­jos bokš­to. Su Ju­mis va­žia­vo­me ir į Bal­ti­jos ke­lią. Jau­čiau pa­lai­ky­mą, ge­ra­no­riš­ku­mą.

Vi­si džiau­gė­mės Jo­no Pau­liaus II at­vy­ki­mu į Lie­tu­vą. Į Kry­žių kal­ną, į mums skir­tas vie­tas, vy­ko­me iš va­ka­ro. Ga­vę Po­pie­žiaus pa­lai­mi­ni­mą, grį­žo­me lai­min­gi ir pa­ky­lė­ti.

Gau­siai da­ly­va­vo­te tal­ko­se, skir­to­se Skre­biš­kių kop­ly­čios at­šven­ti­ni­mui. Ke­liai ta­po ne­pra­va­žiuo­ja­mi – už­sta­ty­ti ma­ši­no­mis. Mie­lei­šių kop­ly­čios ati­da­ry­me šv. Mi­šias, ku­rio­se da­ly­va­vo ir re­for­ma­tai, au­ko­jo Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės ka­pe­lio­nas mons. Al­fon­sas Sva­rins­kas. Jis pa­sa­kė įspū­din­gą pa­moks­lą. Žur­na­lis­tų skai­čia­vi­mu, su­si­rin­ko apie 400 žmo­nių – ka­ta­li­kų ir re­for­ma­tų. Bu­vo pa­gerb­tas ir ten pa­lai­do­tas Ža­lia Rū­ta (pir­ma­sis Lie­tu­vos ka­pe­lio­nas Adol­fas Sa­ba­liaus­kas).

Vy­res­nio­ji kar­ta ger­bė ku­ni­gus trem­ti­nius, ypač kun. Juo­za­pą Bar­di­šaus­ką. Jo dan­giš­ko­jo glo­bė­jo šven­tė­je už jį bu­vo au­ko­ja­mos šv. Mi­šios.

Vi­sa­da gir­dė­jau esant pro­ble­mą – įreng­ti ka­pi­nes to­je vie­to­je, kur ant la­vo­nų bu­vo pa­sta­ty­ta gais­ri­nė, tua­le­tai ir ta­ros san­dė­liai.

Rei­kė­jo spręs­ti klau­si­mą, kaip žmo­niš­kai pa­lai­do­ti tuos, ku­rie bu­vo iš­nie­kin­ti, su­gul­dy­ti prie baž­ny­čios šven­to­riaus tvo­ros ar­ti­mų­jų at­pa­ži­ni­mui, o pa­skui su­mes­ti į duo­bes ir už­kas­ti ša­lia. Žu­vu­sių­jų ar­ti­mie­ji – ka­ta­li­kai ir re­for­ma­tai – svars­tė, kaip ir kur jiems įreng­ti ka­pi­nes.

Ačiū Die­vui, bend­ro­mis jė­go­mis ka­pi­nes įren­gė­me. Į jų pa­šven­ti­ni­mą su­plau­kė mi­nios. Abie­jo­se baž­ny­čio­se skam­bant var­pams, žmo­nės suė­jo prie tos vie­tos, kur da­bar sto­vi kry­žiai ir ste­la.

Gai­la, kad da­bar­ti­nė gais­ri­nė dar te­bes­to­vi ant žmo­nių kau­lų.

Ne­gal­vo­jau, kad Pa­pi­ly­je teks iš­gy­ven­ti ir ant­rą krikš­tą. Tur­būt tie juo­di de­be­sys, va­žiuo­jant į Pa­pi­lį, tai ir sim­bo­li­za­vo. Čia bu­vo pa­si­kė­sin­ta į ma­no gy­vy­bę. Ta­da dar kar­tą įsi­ti­ki­nau Ap­vaiz­dos glo­ba. Ačiū Da­nu­tei Už­ku­rai­tie­nei, iš­gel­bė­ju­siai. Tuo me­tu vy­ko di­džiu­liai dar­bai, no­rint bu­vu­sią am­bu­la­to­ri­ją pri­tai­ky­ti kle­bo­ni­jai. Šie dar­bai su­bū­rė daug jau­ni­mo.

Grei­tai pra­bė­go čia dvy­li­ka ku­ni­gys­tės me­tų. Gra­žio­je pe­da­go­gų ap­sup­ty­je šven­čiau sa­vo 50-me­tį, o pa­skui, at­si­svei­ki­nęs, iš­vy­kau į Anykš­čius…

Vė­liau bu­vo pa­skir­tas kun. La­ši­nis, o ma­no dar­bus pra­tę­sė kun. Vir­gi­li­jus Liui­ma, ku­riam ir­gi už­te­ko vi­so­kių rū­pes­čių.

Dė­ko­ju Vieš­pa­čiui ir vi­siems pa­pi­lie­čiams – čia esan­tiems ir išė­ju­siems – už nuo­šir­du­mą, bend­rys­tę. Te­gu Die­vas lai­mi­na Jū­sų gy­ve­ni­mus, Jū­sų šei­mas, o išė­ju­sie­ji te­gu il­si­si Vieš­pa­ties švie­so­je.

Bir­žų kraš­to mu­zie­jaus SĖ­LA nuo­tr.