Dalinasi prisiminimais
*Norite skaityti toliau? Pažiūrėkite trumpą reklamą ir visas straipsnis bus atrakintas. Tai padeda mums kurti naujienas jums nemokamai!
Panašu, kad naudojate reklamos blokavimo įskiepį (AdBlock). Prašome jį išjungti ir perkrauti puslapį, kad galėtumėte skaityti toliau.
Šios sukakties proga savo prisiminimais apie Papilyje praleistus kunigystės metus dalinasi buvęs Papilio klebonas kanauninkas Stanislovas Krumpliauskas.
Jo pasakojimą, išlaikydami autoriaus mintis, vertinimus ir prisiminimus, pateikiame „Biržiečių žodžio“ skaitytojams.
Garbė Jėzui Kristui
Mieli Papilio Nekaltosios Švč. Mergelės Marijos parapijiečiai,
Ačiū už kvietimą dalyvauti šiandien bažnyčios konsekravimo iškilmėje. Kvietimas ir tai, kad neužmiršote, mane nustebino ir nudžiugino, nes nemažą dalį savo aktyviausios kunigystės laiko praleidau su Jumis – tuokdamas šeimas, krikštydamas kūdikius, kasmet ruošdamas pirmajai išpažinčiai ir Šventajai Komunijai.
Gavęs paskyrimą iš vikaro būti dviejų parapijų – Papilio ir Kvetkų – klebonu, vykau į Papilį. Kilo baisi audra, kabėjo juodi debesys. Sunerimau, tačiau guodė mintis, kad su parapija jau buvau susipažinęs – vikaraudamas Biržuose pavadavau sergantį G. kan. Antaną Misevičių.
Nors buvo neramu dėl skirtingų konfesijų, reformatai buvo draugiški. Gražiai bendravome su kun. Reinholdu Moru.
Buvo problema dėl gyvenamosios vietos – prieš tai buvęs kunigas gyveno pas reformatus. Pasikeitus namo šeimininkams, reikėjo ieškoti kitos vietos. Ačiū parapijiečiams, suradusiems mažą namelį prie autobusų stoties ir poliklinikos.
Taip prasidėjo mūsų gyvenimas – pastoracija ir veikla. Visada jaučiau Jūsų šilumą ir nuoširdumą, nes buvote Dievą mylinti ir patriotiška parapija. Gausiai lankėte bažnyčią, atlaidus, ypač Šv. Petro ir Povilo. Procesijos buvo gausios – mamos noriai atvesdavo vaikus barstyti gėlių.
Prisimenu nuoširdžias talkas: vyrai šienaudavo šventorių, moterys grėbdavo ir džiovindavo šieną, veždavo jį savo ožkytėms, plaudavo grindis, tvarkė bažnyčios vidų.
Buvote drąsūs, nors šalia buvo apylinkė, kuri stebėjo visus, einančius į bažnyčią, ir nepatingėdavo pranešti Biržų vykdomajam komitetui.
Čia susidūriau ir su baisiuoju uraganu Anatolijumi, kai net teko kviestis pagalbon vyrus, dirbančius pieninėje, kurie kabliais iš apačios sutvirtino bažnyčios stogą.
Čia kunigaujant prasidėjo istoriniai pokyčiai: Atgimimas, Sąjūdis. Džiaugiausi, kad atsivėrė durys Dievo žodžiui į mokyklą – turėjau tikybos pamokas. Iš Sibiro žmonės suskubo vežti artimųjų palaikus, kad palaidotų gimtinėje. Laidojau ir Afganistane žuvusius.
Buvo grąžinti sovietų nacionalizuoti parapijos namai. Į juos atsikėlęs gyventi, vėliau pasiėmiau ir savo tėvelius.
Net keliais autobusais vykome į Vilnių – ginti Parlamento, budėti prie Televizijos bokšto. Su Jumis važiavome ir į Baltijos kelią. Jaučiau palaikymą, geranoriškumą.
Visi džiaugėmės Jono Pauliaus II atvykimu į Lietuvą. Į Kryžių kalną, į mums skirtas vietas, vykome iš vakaro. Gavę Popiežiaus palaiminimą, grįžome laimingi ir pakylėti.
Gausiai dalyvavote talkose, skirtose Skrebiškių koplyčios atšventinimui. Keliai tapo nepravažiuojami – užstatyti mašinomis. Mieleišių koplyčios atidaryme šv. Mišias, kuriose dalyvavo ir reformatai, aukojo Lietuvos kariuomenės kapelionas mons. Alfonsas Svarinskas. Jis pasakė įspūdingą pamokslą. Žurnalistų skaičiavimu, susirinko apie 400 žmonių – katalikų ir reformatų. Buvo pagerbtas ir ten palaidotas Žalia Rūta (pirmasis Lietuvos kapelionas Adolfas Sabaliauskas).
Vyresnioji karta gerbė kunigus tremtinius, ypač kun. Juozapą Bardišauską. Jo dangiškojo globėjo šventėje už jį buvo aukojamos šv. Mišios.
Visada girdėjau esant problemą – įrengti kapines toje vietoje, kur ant lavonų buvo pastatyta gaisrinė, tualetai ir taros sandėliai.
Reikėjo spręsti klausimą, kaip žmoniškai palaidoti tuos, kurie buvo išniekinti, suguldyti prie bažnyčios šventoriaus tvoros artimųjų atpažinimui, o paskui sumesti į duobes ir užkasti šalia. Žuvusiųjų artimieji – katalikai ir reformatai – svarstė, kaip ir kur jiems įrengti kapines.
Ačiū Dievui, bendromis jėgomis kapines įrengėme. Į jų pašventinimą suplaukė minios. Abiejose bažnyčiose skambant varpams, žmonės suėjo prie tos vietos, kur dabar stovi kryžiai ir stela.
Gaila, kad dabartinė gaisrinė dar tebestovi ant žmonių kaulų.
Negalvojau, kad Papilyje teks išgyventi ir antrą krikštą. Turbūt tie juodi debesys, važiuojant į Papilį, tai ir simbolizavo. Čia buvo pasikėsinta į mano gyvybę. Tada dar kartą įsitikinau Apvaizdos globa. Ačiū Danutei Užkuraitienei, išgelbėjusiai. Tuo metu vyko didžiuliai darbai, norint buvusią ambulatoriją pritaikyti klebonijai. Šie darbai subūrė daug jaunimo.
Greitai prabėgo čia dvylika kunigystės metų. Gražioje pedagogų apsuptyje švenčiau savo 50-metį, o paskui, atsisveikinęs, išvykau į Anykščius…
Vėliau buvo paskirtas kun. Lašinis, o mano darbus pratęsė kun. Virgilijus Liuima, kuriam irgi užteko visokių rūpesčių.
Dėkoju Viešpačiui ir visiems papiliečiams – čia esantiems ir išėjusiems – už nuoširdumą, bendrystę. Tegu Dievas laimina Jūsų gyvenimus, Jūsų šeimas, o išėjusieji tegu ilsisi Viešpaties šviesoje.
Biržų krašto muziejaus SĖLA nuotr.