Tikras ruduo… Su besibaigiančia šiluma, vienu kitu vėjyje besiplaikstančiu voratinkliu, po kojomis čežančiais lapais ir nerimu dėl artėjančios žiemos.
*Norite skaityti toliau? Pažiūrėkite trumpą reklamą ir visas straipsnis bus atrakintas. Tai padeda mums kurti naujienas jums nemokamai!
Panašu, kad naudojate reklamos blokavimo įskiepį (AdBlock). Prašome jį išjungti ir perkrauti puslapį, kad galėtumėte skaityti toliau.
Gamta taip greitai keičiasi, kaip greitai bėga metai. Žmogaus širdis, regis, tokia pati jauna – ieškanti, trokštanti, tačiau lėtėjantis žingsnis ir gyvenimo tempas primena, kad senstame… Tarsi senas namas pamažu tampame ne tokie reikalingi. Tarsi seno namo stogas ima irti neprižiūrimas ir vieną dieną nugriūna, palikdamas atvirą žaizdą. Į ją laša lietaus lašai, o žmogaus gyvenime – prisiminimai… Ir ne visada džiaugsmingi.
Bet toks tas gyvenimas.
Jauni žmonės stato naujus namus, senesnieji prisitaiko ir pasilieka savuose – senuose. O kai nelieka senųjų kaimo gyventojų, pamažu nelieka ir pačių kaimų…
Skubančiame pasaulyje ieškome galimybių arčiau didmiesčių. Ne vienas sutiktas biržietis pasako, kad senatvę norėtų praleisti gimtuose Biržuose. Ir net ne biržietis, tik šiame krašte paviešėjęs žmogus, kartais pasako tą patį – čia ramu, čia gyvenimas lėtesnis.
Bet kažkam reikia ne tik gyventi. Reikia ir kurti, kažką naujo sugalvoti, kad kraštas būtų įdomus, kad jame būtų ką veikti, kur nueiti, ką pamatyti. Visko čia turime, visko lyg ir užtenka. Gal tik tolerancijos kartais pritrūksta. Nors ir tas piktumas – savotiškas gyvenimo prieskonis, verčiantis susimąstyti, kas iš tiesų svarbiausia.
O gal svarbiausia – vidinė ramybė.
Todėl ir žingsniuojame ežero pakrante, gėrėdamiesi fontanų vaizdu… Einame tiltais, kopiame į Kirkilų bokštą arba leidžiamės prie Karvės olos. Būtinai kur nors stabtelime pavalgyti, pasikalbėti – ir vėl pirmyn.
Nors, tiesą sakant, rudenį nėra kur skubėti.
Galima lėtinti žingsnį. Vaikai užauginti, darbai nudirbti… Galima nejungti televizoriaus, kad vėl ir vėl į galvą nebelstų apie karą, brangstančias prekes, naujus mokesčius ir dar vieną „eksperto“ išvadą.
Tų ekspertų išvados kartais primena taro kortas – arba išsipildo, arba ne. Ateities pranašų tiek daug, kad nebesupranti, kuris teisesnis, o kuris kalba tik tam, kad kalbėtų.
Ir niekas… Tikrai niekas nepuls gelbėti nei turgaus prekeivių, nei gyventojų nuo kosminių šildymo kainų. Kalba visi, kaip kam patinka.
Neramina tik tai, kiek vis labiau esame spaudžiami į kampą. Pinigus laikyk banke – bet ar jie ten tikrai saugūs? Mokėk už draudimą – bet ar tikrai jautiesi saugus? Mokesčiais apdėti esame iš visų pusių, todėl verslas vos kvėpuoja, nors dažniausiai nedejuoja – nėra kada. Reikia dirbti.
Laiko, regis, daugiausia turi politikai. Jų darbas – palenkti rinkėją į savo pusę, pasidraskyti tarpusavyje, ką nors garsiau pasakyti, nes be intrigų ir kvailų pareiškimų per televiziją niekas neparodys.
Todėl gera matyti gyvenimą Biržuose – kur žmogus žmogui žmogus, kur tarsi atskiroje respublikoje susitikus tarmiškai nuskamba: „Kū tujė?“
Ir gal tame paprastame klausime daugiau tikro gyvenimo nei visuose ekspertų komentaruose, politikų kalbose ir ateities pranašystėse kartu sudėjus.