Kad ir kur bebūtume…

*Norite skaityti toliau? Pažiūrėkite trumpą reklamą ir visas straipsnis bus atrakintas. Tai padeda mums kurti naujienas jums nemokamai!

Panašu, kad naudojate reklamos blokavimo įskiepį (AdBlock). Prašome jį išjungti ir perkrauti puslapį, kad galėtumėte skaityti toliau.

Ko dar trūks­ta, kad ga­lė­tu­me džiaug­tis gy­ve­ni­mu. Kad sa­ky­tu­me, jog gy­ven­ti ge­ra. Rei­kia ti­kė­tis, kad pa­sau­lis vie­ną die­ną at­si­bus ir nu­stos pyk­tis, nu­stos ka­riau­ti. Bal­ta­ru­si­jos va­do­vas pa­sa­kė, kad sa­vo žmo­nių į tą ka­ro mės­ma­lę ne­siųs. Gal tai ženk­las, kad ...

Ko dar trūks­ta, kad ga­lė­tu­me džiaug­tis gy­ve­ni­mu. Kad sa­ky­tu­me, jog gy­ven­ti ge­ra. Rei­kia ti­kė­tis, kad pa­sau­lis vie­ną die­ną at­si­bus ir nu­stos pyk­tis, nu­stos ka­riau­ti. Bal­ta­ru­si­jos va­do­vas pa­sa­kė, kad sa­vo žmo­nių į tą ka­ro mės­ma­lę ne­siųs. Gal tai ženk­las, kad rus­kiai tu­ri ma­žiau pa­lai­ky­to­jų, kad vie­ną die­ną jie žlugs ir įsi­vy­raus tai­ka. Tai­ka, ku­ri kai­na­vo tiek daug žmo­nių gy­vy­bių. Tarp jų bu­vo ir lie­tu­vių, ir bir­žie­čių… Pri­si­mi­ni­mų va­ka­rai apie juos – ty­lus liu­di­ji­mas, kad gy­ve­ni­mo ke­liai vin­giuo­ti ir mes ne­ži­no­me, kas lau­kia už po­sū­kio.

Ar tai pri­si­min­si­me lie­pos 6-ąją, Vals­ty­bės die­ną, kai gie­do­si­me Tau­tiš­ką gies­mę. Kaip iš­di­džiai tai skam­ba: „Lie­tu­va, Tė­vy­ne mūsų/Tu did­vy­rių že­me”…

Vals­ty­bės (Lie­tu­vos ka­ra­liaus Min­dau­go ka­rū­na­vi­mo) ir Tau­tiš­kos gies­mės die­na. Tai ne tik ofi­cia­lios ir kiek pa­bo­du­sios ce­re­mo­ni­jos, mi­nė­ji­mai, kal­bos… Bet kiek­vie­no iš mū­sų ma­žas in­dė­lis su­gie­do­ti Tau­tiš­ką gies­mę ir pa­jaus­ti to­kio gai­vaus oro gū­sį, koks bu­vo šį va­ka­rą, nu­li­jus lie­tui po ali­nan­čio karš­čio.

To­kio­mis aki­mir­ko­mis, kai žmo­nės su­si­bu­ria bend­ram tiks­lui, ne­ga­li­ma ne­si­di­džiuo­ti sa­vo ša­li­mi. Sa­vo lais­ve. Ir su­pras­ti, kad to­ji lais­vė pir­miau­sia pra­si­de­da nuo žmo­gaus. Nuo to, kaip drą­siai mo­ka­me pa­sa­ky­ti sa­vo nuo­mo­nę, kaip drą­siai pri­pa­žįs­ta­me klai­dą, kaip ryž­tin­gai ima­mės dar­bų gal­vo­da­mi ne tik apie sa­ve ir sa­vo ger­bū­vį, bet tru­pu­tį ir apie ki­tus. Da­lin­tis mes mo­ka­me, tik ar vi­sa­da mo­ka­me priim­ti, ver­tin­ti, su­pras­ti ir pa­dė­ko­ti.

Tad lie­pos 6-ąją ly­giai 21 val. vis lie­tu­viai, kad ir kur be­bū­tų, tra­di­ciš­kai gie­do­si­me Lie­tu­vos him­ną. Esa­me iš­skir­ti­nė tau­ta pa­sau­ly­je, kas­met sa­vo ša­lies gar­bei ke­lioms aki­mir­koms su­jun­gian­ti šir­dis gy­va bal­sų gran­di­ne… Kad ir kur be­bū­tu­me…