Ką mums parenka telefonas: kodėl biržiečiai mato skirtingas naujienas?

Siekis – pritraukti dėmesį

Bir­žų „Sau­lės“ gim­na­zi­jos pi­lie­tiš­ku­mo pa­grin­dų mo­ky­to­ja Do­mi­ny­ka Tri­bie­nė sa­ko, jog pir­miau­sia rei­kė­tų su­pras­ti, kad so­cia­li­niai tink­lai yra ne tik erd­vė bend­ra­vi­mui, bet ir di­džiu­lis vers­las, ku­ris gy­ve­na iš rek­la­mos per­žiū­rų.

„Ka­dan­gi už sa­vo pa­sky­ras mes daž­niau­siai ne­mo­ka­me, pa­grin­di­nė va­liu­ta yra žmo­gaus dė­me­sys ir lai­kas, pra­leis­tas prie te­le­fo­no ek­ra­no“, – tei­gė pe­da­go­gė.

Kaip susiformuoja informaciniai burbulai

Anot D. Tri­bie­nės, vi­si so­cia­li­nių tink­lų al­go­rit­mai (ki­taip ta­riant, tai­syk­lių rin­ki­niai, ku­rie nu­spren­džia, ką tu ma­tai sa­vo so­cia­li­nio tink­lo pa­sky­ro­je) se­ka mū­sų veiks­mus, pa­tik­tu­kus, pra­leis­tą lai­ką, su­sto­ji­mą prie vaiz­do įra­šo ir pa­gal tai kiek­vie­ną die­ną for­muo­ja mū­sų ži­nių ir nau­jie­nų srau­tą.

„Pa­vyz­džiui, jei­gu jūs pa­žiū­rė­jo­te vi­są vaiz­do įra­šą apie šu­niu­kus, jų jums ro­dys dau­giau nei ka­čiu­kų. Ta­čiau ties čia dar ne­baig­tas al­go­rit­mo for­ma­vi­mas. Jei ki­ta­me mies­te gy­ve­nan­tis Jo­nas pa­žiū­rės to­kį pa­tį šu­niu­kų vaiz­do įra­šą, al­go­rit­mas su­pras, kad jus su Jo­nu sie­ja bend­ri in­te­re­sai ir jums pra­dės ro­dy­ti tai, ką Jo­nas žiū­ri, kas jam pa­tin­ka. Taip su­si­for­muo­ja so­cia­li­niai / in­for­ma­ci­niai bur­bu­lai, ku­riuo­se daž­niau­siai ma­to­me tai, kas mums įdo­mu“, – paaiš­ki­no D. Tri­bie­nė.

Kodėl melagienos plinta greičiau

Tie­sa, kar­tais įter­pia­mas kaž­koks ki­toks įra­šas ne pa­gal jū­sų po­mė­gius, sie­kiant pa­tik­rin­ti, ar ne­si­kei­čia in­te­re­sai. Anot D. Tri­bie­nės, to­kie bur­bu­lai tam­pa idea­lia ter­pe plis­ti de­zin­for­ma­ci­jai, ne­tik­roms nau­jie­noms.

„So­cia­li­niams tink­lams ne­rū­pi at­skleis­ti tie­są, jiems rū­pi jū­sų įsi­trau­ki­mas. Me­las so­cia­li­niuo­se tink­luo­se idea­liai ati­tin­ka vi­sus al­go­rit­mo sėk­mės kri­te­ri­jus: įtrau­kian­tys, gar­siai rė­kian­tys įra­šai apie ap­ga­vys­tes, me­lą vei­kia žmo­gų psi­cho­lo­giš­kai, ape­liuo­ja į di­džiau­sias žmo­nių bai­mes, pi­ni­gus, svei­ka­tą ir vai­kus. To­kie įra­šai siū­lo pa­pras­tus at­sa­ky­mus į la­bai su­dė­tin­gus klau­si­mus, ku­riems rei­kia įsi­gi­li­ni­mo, o tie­sa kar­tais bū­na iš tie­sų vi­siš­kai nuo­bo­di ir neį­do­mi“, – tei­gė pi­lie­tiš­ku­mo pa­grin­dų mo­ky­to­ja.

Ga­liau­siai, net jei žmo­gus pa­ma­to įra­šą, ku­ris su­lau­kė dau­gy­bės reak­ci­jų, su­pran­ta, kad tai ne­tie­sa, ir pa­ko­men­tuo­ja, šis įra­šas tam­pa dar la­biau ma­to­mas vi­sa­me so­cia­li­nia­me tink­le.

„Al­go­rit­mas ne­sup­ran­ta, kad skel­bia­mas tu­ri­nys yra me­las, di­des­nis įsi­trau­ki­mas al­go­rit­mui reiš­kia, kad tai sen­sa­cin­ga nau­jie­na, ku­rią tu­ri ži­no­ti vi­si. Tai­gi vi­sai ga­li bū­ti, kad du žmo­nės, sė­din­tys to­je pa­čio­je ka­vi­nė­je, ge­rian­tys tą pa­čią ka­vą, so­cia­li­niuo­se tink­luo­se nie­ka­da ne­su­si­tiks, nes al­go­rit­mas nie­ka­da jų ne­su­ves“, – sa­ko D. Tri­bie­nė.

Nepasiduokime manipuliacijoms

D. Tri­bie­nė pa­brė­žė, jog so­cia­li­niai tink­lai yra idea­li ter­pė plis­ti de­zin­for­ma­ci­jai ir pro­pa­gan­dai.

„Pro­pa­gan­da nė­ra tik me­las ar­ba ki­to­kia nuo­mo­nė, tai yra tiks­lin­gas in­for­ma­ci­jos val­dy­mas. To­kia in­for­ma­ci­ja sie­kia­ma pa­keis­ti žmo­gaus mąs­ty­se­ną, ver­ty­bes, elg­se­ną. O pro­pa­gan­dą sklei­džia tie, ku­rie sie­kia ga­lios ir vi­suo­me­nės kont­ro­lės. Tai pa­de­da mus skal­dy­ti, silp­nin­ti pa­si­ti­kė­ji­mą sa­vo ša­li­mi bei nu­kreip­ti dė­me­sį nuo tik­rų pro­ble­mų. Pro­pa­gan­da leng­va pa­ti­kė­ti, nes ji kal­ba apie mū­sų pa­čių bai­mes ir siū­lo pa­pras­tus kal­ti­nin­kus, o gi­lin­tis į su­dė­tin­gą tie­są kas­die­ny­bė­je daž­nai pri­trūks­ta lai­ko. To­dėl nar­šant in­ter­ne­te ver­ta pri­si­min­ti pa­pras­tą tai­syk­lę: jei ant­raš­tė ar vaiz­do įra­šas ver­čia iš­kart pik­tin­tis ar bi­jo­ti, grei­čiau­siai tai ne in­for­ma­ci­ja, o ma­ni­pu­lia­ci­ja“, – ti­ki­no D. Tri­bie­nė.

Įjunkime kritinį mąstymą

VšĮ „Pi­lie­ti­nio at­spa­ru­mo ini­cia­ty­va” va­do­vas To­mas Ka­zu­lė­nas sa­ko, jog svar­biau­sia tai­syk­lė la­bai pa­pras­ta: kuo la­biau in­for­ma­ci­ja mus sku­bi­na, gąs­di­na ar­ba pik­ti­na, tuo lė­čiau tu­rė­tu­me ja da­ly­tis.

„In­for­ma­ci­nis at­spa­ru­mas ne­reiš­kia ne­pa­si­ti­kė­ti vis­kuo. Jis reiš­kia mo­kė­ti su­sto­ti, kel­ti klau­si­mus ir sa­vo pa­si­ti­kė­ji­mą grįs­ti įro­dy­mais, o ne vien emo­ci­ja”,– tei­gė T. Ka­zu­lė­nas.

Lan­ko­tės ša­lies sa­vi­val­dy­bė­se, mo­kyk­lo­se, kur švie­čia­te vi­suo­me­nę in­for­ma­ci­nio są­mo­nin­gu­mo te­mo­mis. Kas leng­viau pa­vei­kia­mi de­zin­for­ma­ci­jos – jau­no­ji kar­ta ar vy­res­nie­ji?

Vie­na­reikš­miš­kai iš­skir­ti vie­nos am­žiaus gru­pės ne­ga­li­ma. Pa­žei­džia­mu­mą le­mia ne tik am­žius, bet ir me­di­jų raš­tin­gu­mas, pa­si­ti­kė­ji­mas in­for­ma­ci­jos šal­ti­niais, emo­ci­nė bū­se­na, so­cia­li­nė ap­lin­ka bei tai, kiek lai­ko žmo­gus ski­ria in­for­ma­ci­jai pa­tik­rin­ti.

Vy­res­ni žmo­nės daž­niau su­si­du­ria su sun­ku­mais at­pa­žin­da­mi ma­ni­pu­lia­ty­vias in­ter­ne­to sve­tai­nes, su­klas­to­tas pa­sky­ras ar dirb­ti­niu in­te­lek­tu su­kur­tą tu­ri­nį. Be to, jie ga­li la­biau pa­si­ti­kė­ti ar­ti­mo žmo­gaus at­siųs­ta ži­nu­te: jei­gu in­for­ma­ci­ja at­ke­lia­vo iš pa­žįs­ta­mo, ji ne­re­tai prii­ma­ma kaip pa­ti­ki­ma.

Jau­ni žmo­nės pa­pras­tai ge­riau val­do tech­no­lo­gi­jas, ta­čiau tai sa­vai­me ne­reiš­kia di­des­nio in­for­ma­ci­nio at­spa­ru­mo. Jie daug in­for­ma­ci­jos gau­na iš trum­pų vaiz­do įra­šų, nuo­mo­nės for­muo­to­jų ir ano­ni­mi­nių pa­sky­rų. To­kia­me srau­te nau­jie­na, rek­la­ma, hu­mo­ras ir pro­pa­gan­da ga­li at­ro­dy­ti be­veik vie­no­dai. Tai­gi ski­ria­si ne tiek pa­žei­džia­mu­mo ly­gis, kiek bū­dai, ku­riais skir­tin­gos kar­tos ga­li bū­ti pa­veik­tos.

Kas iš tie­sų nu­spren­džia, ko­kias nau­jie­nas žmo­gus pa­ma­to sa­vo te­le­fo­ne – jis pa­ts ar al­go­rit­mai?

Spren­džia­me ir mes, ir al­go­rit­mai, ta­čiau jų įta­ką daž­nai nu­ver­ti­na­me. Žmo­gus pa­si­ren­ka plat­for­mas, se­ka pa­sky­ras, spau­džia nuo­ro­das, žiū­ri vaiz­do įra­šus ir da­li­ja­si įra­šais. O al­go­rit­mai ste­bi šiuos pa­si­rin­ki­mus ir pa­gal juos nu­ma­to, koks tu­ri­nys il­giau­siai iš­lai­kys mū­sų dė­me­sį.

Svar­bu su­pras­ti, kad dau­ge­lio plat­for­mų tiks­las nė­ra pa­teik­ti iš­sa­miau­sią ar pa­ti­ki­miau­sią die­nos įvy­kių vaiz­dą. Joms svar­bu, kad žmo­gus kuo il­giau lik­tų pro­gra­mė­lė­je. To­dėl pir­me­ny­bė ga­li bū­ti tei­kia­ma ne tam, kas svar­biau­sia ar tei­sin­giau­sia, o tam, kas la­biau­siai su­do­mi­na, nu­ste­bi­na, iš­gąs­di­na ar su­pyk­do ir į ką jis lin­kęs su­rea­guo­ti.

Ga­li­ma sa­ky­ti, kad mes duo­da­me al­go­rit­mui sig­na­lus, o jis iš jų su­konst­ruo­ja mū­sų in­for­ma­ci­nę ap­lin­ką. Ta­čiau re­tai ka­da su­ži­no­me, ko­dėl konk­re­tus įra­šas bu­vo pa­ro­dy­tas tam tik­riems as­me­nims, o dau­gy­bė ki­tų li­ko ne­ma­to­mi.

Ko­dėl du Bir­žuo­se gy­ve­nan­tys žmo­nės so­cia­li­niuo­se tink­luo­se ga­li ma­ty­ti vi­siš­kai skir­tin­gą in­for­ma­ci­ją apie tuos pa­čius įvy­kius?

Gy­ve­na­mo­ji vie­ta yra tik vie­nas iš dau­gy­bės sig­na­lų. Plat­for­mos ver­ti­na, ko­kias pa­sky­ras žmo­gus se­ka, ko­kius įra­šus mėgs­ta, ties ku­riais su­sto­ja, ką ko­men­tuo­ja, ko­kių te­mų ieš­ko ir su kuo bend­rau­ja. Net jei­gu žmo­gus įra­šu ne­su­si­do­mė­jo vie­šai, il­ges­nis su­sto­ji­mas prie vaiz­do įra­šo al­go­rit­mo jau ga­li bū­ti su­pras­tas kaip su­si­do­mė­ji­mas.

To­dėl vie­nam Bir­žų gy­ven­to­jui tas pa­ts įvy­kis ga­li bū­ti ro­do­mas per pa­ti­ki­mos ži­niask­lai­dos ar ofi­cia­lių ins­ti­tu­ci­jų in­for­ma­ci­ją, ki­tam – per emo­cin­gą ko­men­ta­rą, ano­ni­mi­nę pa­sky­rą ar są­moks­lo teo­ri­ją. Vie­nas ga­li ma­ty­ti daug pa­lai­kan­čių reak­ci­jų, ki­tas – be­veik vien pa­si­pik­ti­ni­mą.

Taip su­ku­ria­mas klai­di­nan­tis įspū­dis, kad „vi­si žmo­nės gal­vo­ja taip, kaip aš“. Iš tie­sų ma­to­me ne vi­sos vi­suo­me­nės nuo­mo­nę, o in­di­vi­dua­liai mums at­rink­tą jos frag­men­tą.

Kaip su­si­for­muo­ja in­for­ma­ci­nis bur­bu­las ir kaip žmo­gui su­pras­ti, kad jis į jį pa­te­ko?

In­for­ma­ci­nis bur­bu­las su­si­da­ro pa­laips­niui. Daž­niau žiū­ri­me tu­ri­nį, ku­ris ati­tin­ka mū­sų tu­ri­mas nuo­sta­tas, o al­go­rit­mas pa­tei­kia jo dar dau­giau. Kuo dau­giau vie­nos kryp­ties in­for­ma­ci­jos gau­na­me, tuo re­čiau su­tin­ka­me ki­to­kią per­spek­ty­vą. Il­gai­niui ga­li pra­dė­ti at­ro­dy­ti, kad mū­sų ma­to­mas pa­sau­lio vaiz­das yra vie­nin­te­lis įma­no­mas.

Vie­nas aiš­kiau­sių po­žy­mių – kai be­veik vi­si srau­te ma­to­mi žmo­nės dėl svar­bių klau­si­mų su­ta­ria, o ki­taip ma­nan­tie­ji vaiz­duo­ja­mi tik kaip kvai­li, pik­ti ar pa­vo­jin­gi. Su­si­mąs­ty­ti ver­ta ir ta­da, kai ta pa­ti te­ma ke­lia nuo­la­ti­nį pyk­tį ar bai­mę, ta­čiau sa­vo nuo­mo­nę grin­džia­me dau­giau­sia tais pa­čiais ke­liais šal­ti­niais.

Pap­ras­tas pa­tik­ri­ni­mas – pa­klaus­ti ar­ti­mo žmo­gaus, ką ta pa­čia te­ma ro­do jo so­cia­li­niai tink­lai, ar­ba są­mo­nin­gai paieš­ko­ti in­for­ma­ci­jos ke­liuo­se skir­tin­guo­se pa­ti­ki­muo­se šal­ti­niuo­se. Pa­ly­gi­nus re­zul­ta­tus daž­nai tam­pa aki­vaiz­du, kiek daug in­for­ma­ci­jos mū­sų kas­die­nia­me srau­te yra at­rink­ta.

Kaip al­go­rit­mų vei­ki­mu nau­do­ja­si de­zin­for­ma­ci­jos sklei­dė­jai ir ko­dėl me­la­gin­gas ar emo­ci­jas ke­lian­tis tu­ri­nys taip leng­vai plin­ta?

De­zin­for­ma­ci­jos sklei­dė­jai ži­no, kad al­go­rit­mai ypač ver­ti­na ak­ty­vu­mą – reak­ci­jas, ko­men­ta­rus, da­li­ji­mą­si ir per­žiū­ros lai­ką. To­dėl ku­ria­mos skan­da­lin­gos ant­raš­tės, bau­gi­nan­tys vaiz­dai, ta­ria­mai sku­būs per­spė­ji­mai bei įra­šai, ska­ti­nan­tys pyk­tį. Net pa­si­pik­ti­nęs ko­men­ta­ras ga­li pa­dė­ti to­kiam tu­ri­niui pa­siek­ti dau­giau žmo­nių.

Me­la­gin­ga in­for­ma­ci­ja daž­nai bū­na pa­pras­tes­nė ir emo­cin­ges­nė už tik­ro­vę. Tik­ri įvy­kiai pa­pras­tai tu­ri daug ap­lin­ky­bių, neaiš­ku­mų ir niuan­sų, o klai­di­nan­tis įra­šas pa­siū­lo aiš­kų kal­ti­nin­ką bei leng­vai įsi­me­na­mą paaiš­ki­ni­mą. Be to, emo­cin­gai su­rea­guo­ja­me grei­čiau, ne­gu spė­ja­me pa­tik­rin­ti fak­tus.

Pa­si­tel­kia­mos ir ne­tik­ros pa­sky­ros, koor­di­nuo­tas da­li­ji­ma­sis, iš kon­teks­to iš­trauk­tos ci­ta­tos, se­ni vaiz­dai, pa­tei­kia­mi kaip nau­ji, bei dirb­ti­niu in­te­lek­tu su­kur­tos nuo­trau­kos, gar­so įra­šai ar vaiz­do me­džia­ga. Su­kū­rus di­de­lio su­si­do­mė­ji­mo įspū­dį, al­go­rit­mas ga­li pra­dė­ti tu­ri­nį pla­tin­ti ir žmo­nėms, ku­rie anks­čiau to­kio­mis te­mo­mis ne­si­do­mė­jo. Al­go­rit­mas pa­ts sa­vai­me ne vi­sa­da ga­li at­skir­ti, ar įra­šas su­lau­kia dė­me­sio to­dėl, kad yra svar­bus ir tei­sin­gas, ar to­dėl, kad yra pik­ti­nan­tis ir klai­di­nan­tis.

Ką ga­li­me pa­da­ry­ti, kad te­le­fo­ne ma­to­mas in­for­ma­ci­nis pa­sau­lis ne­bū­tų vien­pu­sis ir leng­viau at­skir­tu­me pa­ti­ki­mą in­for­ma­ci­ją nuo klai­di­nan­čios?

Pir­miau­sia tu­ri­me pa­tys są­mo­nin­gai for­muo­ti sa­vo in­for­ma­ci­nę ap­lin­ką, o ne vien priim­ti tai, ką pa­siū­lo plat­for­ma. Ver­ta sek­ti ke­lias pro­fe­sio­na­lias ži­niask­lai­dos prie­mo­nes, vie­tos ži­niask­lai­dą, ofi­cia­lias ins­ti­tu­ci­jas ir skir­tin­gas ar­gu­men­tuo­tas po­zi­ci­jas. So­cia­li­nių tink­lų srau­tas ne­tu­rė­tų bū­ti vie­nin­te­lis nau­jie­nų šal­ti­nis.

Pa­ma­čius stip­rias emo­ci­jas ke­lian­tį įra­šą nau­din­ga su­sto­ti ir pa­tik­rin­ti:

– Kas yra pir­mi­nis in­for­ma­ci­jos šal­ti­nis ir ar jis aiš­kiai nu­ro­dy­tas?
– Kas yra au­to­rius, ką apie jį ir jo kom­pe­ten­ci­ją ži­no­me?
– Ka­da in­for­ma­ci­ja pa­skelb­ta – gal­būt se­nas įvy­kis pa­tei­kia­mas kaip nau­jas?
– Ar ant­raš­tė ati­tin­ka vi­są teks­to ar­ba vaiz­do įra­šo tu­ri­nį?
– Ar pa­tei­kia­mi pa­tik­ri­na­mi duo­me­nys, do­ku­men­tai ir konk­re­čios ci­ta­tos?
– Ar apie tai pra­ne­ša ir ki­ti ne­prik­lau­so­mi, pa­ti­ki­mi šal­ti­niai?
– Ar tai nau­jie­na, nuo­mo­nė, rek­la­ma, sa­ty­ra, o gal ano­ni­mi­nis tei­gi­nys?
– Taip pat ver­ta nau­do­tis plat­for­mų nu­sta­ty­mais: pa­žy­mė­ti ne­pa­gei­dau­ja­mą tu­ri­nį, at­si­sa­ky­ti nuo­lat klai­di­nan­čių pa­sky­rų, rink­tis chro­no­lo­gi­nį srau­tą, kai to­kia ga­li­my­bė yra. Nau­din­ga kar­tais są­mo­nin­gai ieš­ko­ti in­for­ma­ci­jos pa­čiam, o ne vien spaus­ti tai, ką pa­siū­lė al­go­rit­mas.

I. Butkevičiūtės nuotr.

Asmeninio albumo nuotr.

Asmeninio albumo nuotr.

Publikuota laikraštyje 2026-09-25 „Algoritmų spąstuose: Biržų krašto atsparumas dezinformacijai ir informaciniams burbulams“, suma 4000 Eur.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.