Liepos mėnesį kviečiame susipažinti su jaunųjų kūrėjų proza. Noveles pristato Panevėžio Juozo Miltinio gimnazijos moksleivės Atėnė Kulytė ir Fausta Mikėnaitė (mokytojas Algis Želvys). Esė sukūrė Panevėžio „Minties“ inžinerijos gimnazijos moksleivė Karolina Butvilavičiūtė, ją eiti kūrybos keliu įkvėpė mokytoja Emilija Gedraitienė.
Tekstuose veriasi skirtingi, tarp realybės ir mistikos susipynę pasauliai, dominuoja paslapties, fantastikos motyvai, kuriama įtempta atmosfera, atveriami jauno žmogaus vidiniai dialogai, atsirandantys sudėtingomis gyvenimo akimirkomis.
Panevėžio Juozo Miltinio gimnazija
Atėnė Kulytė, I gimn. kl.
NORĖČIAU, kad žmonės būtų tolerantiški, nepriklausomi, kritiškai mąstytų, vienas kitą suprastų, nebandytų sužlugdyti savęs ir kitų.
KARTAIS SUSIMĄSTAU, kas būtų, jeigu darytume kitokius pasirinkimus, jeigu visus žmones matytume kaip lygius asmenis, jeigu visuomenė nepriklausytų nuo kelių asmenų ir religijos stereotipų.
LENGVIAUSIAI GALIU SAVE ATSKLEISTI, kai tyrinėju psichologiją, apie ją kalbu, pasipasakoju, išsakau savo nuomonę, leidžiu laiką su draugais – mane suprantančiais asmenimis, klausausi muzikos, kuriu…
TAVO ŠYPSENA
Novelė
Prieš mano akis – tamsus miškas, it naktis būtų užklupusi netikėtai. Einu takeliu, į nugarą pučia stumiantis vėjas. Einu lyg žinočiau kelią, nepaisant to, jog šią vietą regiu pirmą kartą. Prasilenkiu su pirma, antra, trečia, ketvirta pušimi, o takas vis nesibaigia. Staiga, įtempusi ausis, išgirstu lapų šlamėjimą, traškančių šakų judėjimą ir gulbės trimitavimą.
„Gulbė?“ – mintyse pagalvoju, tačiau nesustoju. Kuo toliau einu, tuo arčiau girdisi gulbės leidžiami garsai. Vis arčiau, arčiau ir arčiau. Tarp medžių pasimato ryškus saulės spindulys. Dar po kelių žingsnių išvystu ežerą – jame ryškiai atsispindi saulė, net akina, o šalia kranto plaukioja gulbė, lyg sparnais mane kviesdama. Ranka prisidengiu akis nuo saulės ir einu arčiau.
„Kodėl ji mane taip traukia?“ – pagalvoju.
Prieinu prie kranto, ir staiga gulbė prakalba:
– Tai atpėdinai.
– Nesupratau… tu kalbi? – paklausiu ir tapšnoju sau per veidą, negalėdama patikėti.
– Teisingas mąstymas.
– O tai čia ne juodoji magija kažkokia? Ne… man tikrai stogas važiuoja, – sakau trindama akis.
Netrukus švytinti gulbė pavirsta aukštu vaikino siluetu.
– Tu ką, raganius?
– Tik nė žodžio apie tai. Tu puikiai žinai, kas gali atsitikti, jei kas nors sužinos. Ne tik man problemų pridarysi, bet ir sau, – rimtu balsu atkirto jis.
„Kas čia per Žalčių karalienės siužetas?“ – pagalvoju.
– Koks siužetas? – tarytum skaitydamas mano mintis paklausia.
– Nesvarbu. Tu geriau pasakyk, kas tu toks? Nebesėdėk kaip pabučiuotas.
– Taigi susipažinome, kai Eleonorą degino ant laužo. Nepameni?
– Kokią dar Eleonorą? Kaip suprast – degino? – bandau suvokti.
– Įspėjau ją, kad prie žmonių tiek nesitrintų, dar išsiduos, kad ragana… ir štai kaip baigėsi. Todėl mes ir matomės atokiai – kad kuo toliau nuo kaimo.
– Palauk… tu čia apie raganų medžioklę kalbi?
– O tu ką, nežinai?
„Kur aš papuoliau…“ – pagalvoju sau.
Staiga pasigirsta šakų traškėjimas. Paslaptingasis vaikinas vėl virsta gulbe, įlipa į vandenį ir visu greičiu nuplaukia tolyn.
– Ei! Aš net tavo vardo nežinau!.. Velnias, – nuspiriu akmenuką ir einu atgal takeliu.
Kitą dieną (o gal taip tik atrodė?) vėl ateinu prie ežero. Atsisėdu ant smėlio ir laukiu. Tik vakarėjant jis pasirodo.
– Aš vakar tavo vardo nepaklausiau.
– Johanas. Malonu susipažinti, Stefa.
– Iš kur žinai mano vardą?
– Aš daug ką žinau. Tačiau savo paslapčių neatskleidžiu, – jis švelniai nusišypso.
Ta šypsena… tokia ryški ir kupina žavesio, duobutės įrėmina lūpų kampučius. Sėdžiu ir spoksau į jį kaip kokia idiotė, besigrožėdama.
– Ar viskas gerai? – paraukęs nosį paklausia.
– Ai, ką? Ne, ne… Turiu omeny – viskas gerai, – žodžiai stringa gerklėje.
Tada stoja pauzė. Ilga, labai nejauki pauzė.
– Žiūrėk, aš turiu keliauti. Negaliu ilgai užsibūti.
– Na, jei turi – tai turi…
– Nežinia, ar dar kada susitiksime. Bet aš lauksiu, Stefa.
Po šių žodžių jis dar kartą virsta gulbe ir nuplaukia. Atsistoju ir vėl einu tuo ilgu takeliu. „Aš lauksiu…“ Šie žodžiai galvoje skamba vis garsiau. Viskas ima skęsti rūke. Akyse užtemsta, rankas ir kojas sukausto. Iš lėto atsimerkiu. Esu pririšta virvėmis prie medinio stulpo.
„Kas čia per velniava?“ – bandau muistytis, bet išsilaisvinti nepavyksta. Girdžiu žmonių klyksmus, juoką, rėkimą, kažkieno „Dukryte, dukryte!“ raudojimą. Esu prikaustyta ant malkų krūvos. Staigus zyzimas ausyse. Malkos uždegamos fakelu, ugnis kyla vis arčiau mano veido. Tolumoje matau veidą. Johanas. Staigi tamsa. Išpila šaltas prakaitas. Atsikeliu visa uždususi. Mano lova. Mano kambarys. Ar aš namie?
– Stefa, eik ruoškis į mokyklą, tuoj pavėluosi į autobusą, – girdžiu mamos balsą iš kito kambario.
Užplūsta ramuma. Viskas savo vietose. Greitai susitvarkau, susiruošiu ir lekiu pro duris. Bėgdama į autobusą sustoju prie perėjos. Raudona šviesoforo šviesa, iki autobuso dar septynios minutės. „Spėsiu.“ Suku galvą į šoną ir… pastebiu žiopsantį į mane berną ir dar šypsosi. Tik déjà vu banga užklumpa taip stipriai, nors negaliu atgaminti, kodėl ta šypsena tokia pažįstama.
Fausta Mikėnaitė, I gimn. kl.
ESU smalsi mergina, kurią traukia paslaptys ir nauji atradimai.
PATINKA siaubo filmai, nes jie sukuria įtemptą ir paslaptingą nuotaiką. Groti kanklėmis ir pianinu – muzika leidžia išreikšti jausmus. Daug laiko praleidžiu su draugais ir domiuosi nepaaiškinamais reiškiniais, tokiais kaip paranormalus pasaulis ar deja vu.
VISA TAI atsinešu ir į savo kūrybą.
DĖŽUTĖS AKIMIS
Novelė
Vieną dieną Robertas prie apleisto namo rado tokią dėžutę, į kurios vidų pasižiūrėjus pro skylutę matėsi namo vidus, o jame – nepažįstamos šeimos figūrėlės. Jis dėžutę parsinešė namo. Tėvai paklausė, iš kur jis ją gavo, o Robertas pamelavo ir nesakė, kad rado prie seno apleisto namo, kuriame gyvenusi šeima, apie kurią šnibždėta istorijų. Bet, aišku, tai buvo tik gandai. Vis dėlto berniukas tėvams pasakė, kad rado dėžutę eidamas per mokyklos kiemą.
Kai Robertas savo kambaryje pasižiūrėjo į dėžutę pro skylutę, žmonių figūrėlės sėdėjo ant sofos, žiūrėjo televizorių – jie atrodė kaip šeima. Viskas buvo lyg sustingę laike. Berniukas dar patyrinėjęs pro akies skylutę namus padėjo dėžutę ant lentynos ir nekreipė į ją dėmesio tol, kol atėjo tėtis. Tėtis pasižiūrėjo pro skylutę ir pasakė:
– Koks gražus darbas. Aš taip nesugebėčiau. Ir dar taip tikroviškai atrodo… Atrodo, kad šeima iš tikrųjų žaidžia stalo žaidimą…
Berniukas paklausė:
– Apie ką tu kalbi?
Bet kai pasižiūrėjo pro skylutę, figūrėlės iš tikrųjų buvo pajudėjusios ir dabar jos visos prie stalo žaidė kažkokį stalo žaidimą. Robertui atrodė, kad išsikraustė iš proto, bet vis tik buvo užtikrintas, kad anksčiau figūrėlės žiūrėjo televizorių. Tačiau, nenorėdamas pasirodyti tėvui keistas, daugiau nieko nesakė.
Per dieną berniukas keletą kartų pasižiūrėjo į dėžutę, bet figūrėlės daugiau nepajudėjo. Kitą dieną, pasižiūrėjęs pro skylutę, pamatė, kad jos vėl buvo pajudėjusios. Berniukas kiekvieną dieną po mokyklos iškart ėjo prie dėžutės, kad pamatytų, kas pasikeitė ir ką ta paslaptinga šeima daro dabar. Ta šeima atrodė laiminga – buvo tėtis, mama, vyresnis brolis ir mažesnė sesutė, bent jau Robertui taip atrodė. Bet po kiek laiko figūrėlės per dieną vis dažniau pakeisdavo savo pozicijas. Dabar vaizdas pasikeisdavo bent du ar tris kartus per dieną. Bet berniukas nesiskundė – jam buvo įdomu.
Praėjus dar keletui dienų jis pastebėjo, kad šeima dėžutėje vis dažniau ir dažniau pykdavosi, tolo vieni nuo kitų. Tėvas pradėjo vėlai grįžti namo ir gerti, o dar kartais net pakeldavo ranką prieš savo žmoną ar vaikus. Vaikai pradėjo tėvo vengti, o motina, bijodama, kad jis ją paliks, nieko nesakė ir tyliai kentėjo. Figūrėlės pradėjo dar dažniau ir drastiškiau keistis, o jų šeimos situacija vis prastėjo.
Vieną dieną berniukas, žiūrėdamas per skylutę, matė tėvą, kuris visiškai girtas gulėjo ant sofos. Bet staiga prieš pat berniuko akis tėvas sujudėjo. Dabar berniukas matė ne vien tik laike sustingusią akimirką – jis matė, kaip kampuotais judesiais tėvas svyruodamas vidury nakties paima peilį ir nueina į antrą aukštą. Staiga skylutės žiūrėjimo kampas pasikeitė ir dabar matėsi, kaip tėvas žengia pro duris į savo miegamąjį, kuriame ramiai miega jo žmona. Žiūrėjimo vieta vėl pasikeitė, lyg tas, kas tai darė, norėjo, kad berniukas pamatytų iš geriausiai matomo kampo, kas dabar nutiks.
Tėvas pakelia peilį virš žmonos galvos ir ją vienu dūriu nužudo. Bet tai dar ne pabaiga – jis dar ir dar kartą smeigia. Paskui, kai atrodė viskas baigta, žiūrėjimo kampas ir vėl pasikeitė. Dabar berniukas žiūrėjo į sesės ir brolio kambarį, kur jie saldžiai ir nieko neįtardami miegojo. Durys atsidarė, o tarpduryje stovėjo visas kruvinas tėvas, su tokiu žvėrišku žvilgsniu, kad atrodė, jog jis jau nebėra žmogus – tarsi jį kažkas užvaldė. Tėvas tyliai ir greitai nužudė sūnų, bet dukrą jis pažadino, kad ji galėtų matyti viską, ką jis jai daro. Pirmiausia jis jai nupjovė galūnes, o kai mergaitė jau beveik prarado sąmonę, tėvas su peiliu smeigė į ją ir riksmų nebebuvo.
Tėvas suklupo ant kelių, bet neverkė – tik giliai kvėpavo. Po kelių sekundžių jis atsistojo ir nuėjo į apačią, kur ant sofos nusižudė pats. Žiūrėjimo skylutė užtemo. Berniukas, negalėdamas patikėti tuo, ką pamatė, visas išbalęs nuėjo miegoti. Bet negalėjo net pusės minutės užmigti – jo mintyse vis dar buvo iškilęs tas žvėriškas tėvo žvilgsnis. Per dėžutę garso negalėjai girdėti, bet vien iš to, kaip mergaitė verkė ir kažką kalbėjo – turbūt maldavo tėvo pasigailėti – buvo galima suprasti, kad nei jos šeima, nei ji pati to nesitikėjo.
Po dėžutės incidento praėjo keletas dienų ir berniukas bandė pamiršti visą tą įvykį, bet niekaip negalėjo. Jis niekam nepasipasakojo, nes dar pamanytų, kad išprotėjo, taigi turėjo tuos baisius prisiminimus kentėti vienas.
Tačiau vieną dieną, jau praėjus gerokai laiko po įvykio, Robertas tiesiog sėdėjo ant sofos, žiūrėjo televizorių vėlai naktį, kai staiga jo galvoje pradėjo šnibždėti balsas. Jis sakė:
– Padaryk tai. Tu nori sužinoti. Aš žinau, kad nori pajusti tą galią, kurią turėsi paimdamas tą peilį. Nagi, padaryk tai.
Berniukas persigandęs išbėgo į kiemą – galbūt kuo toliau jis bus nuo savo šeimos, tuo jiems bus saugiau. Bet tas balsas vis garsėjo ir greitėjo. Jis sukėlė tokią didelę pagundą, smalsumą, kad Robertas, jau nebesijausdamas savimi, atsisuko ir pradėjo eiti link namo – lėtai, drebančiomis rankomis, išplėstomis akimis, visas išbalęs. Bet jo transą sustabdė naktinio dangaus sumirksėjimas. Atsisukęs berniukas danguje pamatė didžiulę baltą skylę, kurios viduryje į jį žiūrėjo ir mirksėjo viena didžiulė akis…
Panevėžio „Minties“ inžinerijos gimnazija
Karolina Butvilavičiūtė, III gimn. kl.
DAR IR TIK
Egzaminas artėja tyliai. Bet jo šešėlis jau seniai stovi už nugaros. Iš pradžių tai tik žodis, trumpinys VBE. Tai kažkas tolima. Bet kuo dienos arčiau pavasario, tuo labiau jis ryškėja, kol tampa tikru išbandymu. Dėl to sąsiuviniai storėja, užrašų daugėja, puslapiuose vis daugiau formulių, taisyklių, datų. Atrodo, kad galvoje turi tilpti visas pasaulis. Ką pasaulis? Visa žmonijos raida ir kaita. Kartais skaitai tą pačią pastraipą kelis kartus, o mintys ima ir išslysta. Jos nori atokvėpio pro langą, pabūti kartu su saule. Atsidūsti. Nuovargis slegia, bet vis tiek stengiesi. Sunkiausia ne užduotys. Sunkiausia yra spaudimas. Spaudimas iš visų lygių. Iš išorės (kad kiti nenuvertintų), iš vidaus ( „Aš galiu!”). Tu stengiesi, sėdi ilgiau, keliesi anksčiau, kartais net atsisakai poilsio… Kad dar kartą pakartotum temą. O viduje vis tiek kaupiasi nerimas: o jeigu pamiršiu arba suklysiu? Yra dienų, kai motyvacija dega ryškiai. Atrodo, kad viskas įmanoma. Bet būna ir tokių vakarų, kai knyga užsiverčia per stipriai, o tada skaitai kelintą kartą tą patį sakinį ir nieko nebežinai. Tada supranti, kad EGZAMINAS yra tikrai sunku.
Niekas garsiai nepasako, kad EGZAMINAS baisuoklis. Nėra ribos, nuo kurios prasideda tas tikrasis pasiruošimas. Vieną dieną tiesiog atsisėdi prie stalo ir supranti, kad dabar jau rimta. O nebe „dar spėsiu” arba „kaip nors”. Dabar viskas priklauso nuo tavęs. Kartais, kai taip sunkiai dirbi, reikia sau pasakyti, kad EGZAMINAS yra tik PAŽYMYS, tai ne visas tavo GYVENIMAS. Žinoma, reikia tikrai stengtis, bet tai ne viskas. Tikrai. Ir kai taip nusiteiki, pasidaro lengviau. Tam kartais reikia padėti viską į šoną ir išeiti pasivaikščioti. Kad ir į baltą naktį arba ją net nupiešti…
Kambaryje tylu. Tik laikrodis tiksi, lyg primindamas, kad laikas bėga greičiau nei tavo mintys. Atversti vadovėliai žiūri į tave lyg klausdami: ar tikrai viską moki? O tu bandai pabėgti per baltas pusnis, per snaigių šokį… Deja, tenka grįžti. Realybė griežta: viską reikia įsiminti. Vėl skaitai, braukai, pasižymi. Kartais atrodo, kad supranti. Kartais, kad tikrai nieko nebemoki. Sunkiausia yra ne užduotys. Sunkiausia yra tas jausmas, kad turi būti pakankamai standartiškas. Pakankamai protingas. Pakankamai susikaupęs. Pakankamai stiprus. Lyg tas vienas EGZAMINAS galėtų nusverti visus metus, visą tavo darbą, lyg galėtų įprasminti visas bemieges naktis. Juk… Būna vakarų, kai akys merkiasi, o galvoje tik chaosas. Skaičiai maišosi su datomis, taisyklės su formulėmis. Rankos tarsi nuslysta, bet protas dar neleidžia sustoti. Dar tik dar vieną puslapį arba dar vieną užduotį, dar ir tik išspręsti bereikia. Dar ir tik. Ar tikrai „dar”? O gal tiktai „tik”?
Jaunųjų kūrėjų galimybių tribūna „Nevėžis“ – tai nuo 2013 m. vykstantis Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos projektas, buriantis jaunuosius literatus, dailininkus ir fotografus bei savo profesijai atsidavusius mokytojus Panevėžio mieste ir regione. Kūrybos laukiame el. paštu – nevezis@pavb.lt. Dėl kilusių organizacinių klausimų kreipkitės el. paštu arba tel. 0 45 50 20 39.
