Kokia toji pradžia?
Biržų kultūros centre dirbu jau beveik 22 metus. Visą šį laiką skyriau Nausėdžių ir iš dalies Gaižiūnų skyriams.
Vabalninko kultūros namuose veiklą pradėjau nuo spalio 1 dienos. Tiesa, pradžioje reikėjo susipažinti su bendruomenėmis, kultūros namų veikla.
Kokį gerbūvį naujoje darbovietėje radote? Kas nustebino?
Vabalninko kultūros namų veikla man nebuvo svetima, nes ilgą laiką bendradarbiavau ir bendravau su buvusiais bei esamais šios įstaigos darbuotojais.
Šie kultūros namai yra labai jaukūs ir šilti. Manau, kad gerą atmosferą čia labiausiai kuria juose dirbantys darbuotojai, kolektyvų nariai ir gausiai renginiuose besilankantys žiūrovai.
Ar šiltai Jus priėmė Vabalninko bendruomenė? Gal reikšmingą patarimą davė ankstesnioji Vabalninko kultūros namų darbuotoja, dabar jau į pensiją išėjusi Audronė Stapulionienė?
Pradėjusi eiti kultūros namų renginių organizatorės pareigas sulaukiau labai daug šiltų žodžių, padrąsinimų ir palaikymo. Neslėpsiu – iš žmonių jaučiami ir dideli lūkesčiai, todėl poilsiui laiko beveik nelieka.
Nuo darbo pradžios su Audrone bendravome vieną kartą. Pradėjusi dirbti peržiūrėjau anksčiau suplanuotų renginių planą ir jame buvo numatyta duetų šventė, kuri turėjo vykti jau dešimtąjį kartą. Todėl organizuodama šią šventę pakviečiau ir jos pradininkę bei puoselėtoją A. Stapulionienę, kuri negailėjo gražių žodžių.
Daugelį metų dirbate ir Nausėdžių skyriuje meno vadove. Ar sunku suderinti darbus? Esate minėjusi, kad jums, kaip maksimalistei, sunku save „padalinti“ tarp dviejų darbo vietų šimtu procentų…
Kol kas viską suderinti pavyksta. Manau, kad šie karjeros pokyčiai suteikia daugiau galimybių. Minčių kol kas tikrai netrūksta.
Nausėdžiai garsėja jūsų organizuojamais renginiais, tokiais kaip tarptautinis moterų šokių festivalis „Jorilija“, tautinių mažumų festivalis „Mes po viena saule“, Tortų čempionatas ir kitais. Ar planuojate ir Vabalninke naujovių?
Manau, kad vabalninkiečiai ir miesto svečiai jau pastebėjo pokyčius. Sausio pabaigoje Vabalninko kultūros namuose vyko tarptautinis tautų festivalis „Dainuojanti ugnis, šokanti naktis“. Akivaizdu, kad žiūrovai liko sužavėti. Kol kas planų yra nemažai, o naujovių, žinoma, bus.
Kokie Vabalninko mieste vykstantys renginiai, Jūsų manymu, galėtų tapti Vabalninko vizitine kortele?
Kol kas Vabalninko kultūros namuose organizuojame įvairaus pobūdžio renginius. Tikiuosi, kad taip pavyks geriau suprasti, ko šio krašto žmonėms reikia ir kokie yra jų poreikiai. Todėl dar reikia šiek tiek laiko, kad būtų galima padaryti išvadą, koks renginys ar renginiai galėtų tapti šio miesto veidu.
Ar galima teigti, kad kultūrinių renginių lygis Vabalninke yra aukštas? O gal yra kur pasitempti?
Nesu renginių vertintoja, todėl vertinti neketinu. Renginių buvo ir bus – visi jie skirtingi, todėl juos tarpusavyje lyginti būtų neetiška. Tikiuosi, kad mano indėlis į Vabalninko kultūrinį gyvenimą bus matomas. O pasitempti visada yra kur ir visiems. Geriausi renginių vertintojai – žiūrovai.
Didžiulė bėda provincijoje, kurią yra įvardijęs ne vienas kultūros darbuotojas – sudėtinga prikviesti žmones į renginius. Ar Jūs susiduriate su šia tendencija ir kaip ją sprendžiate?
Iš savo ilgametės patirties esu susidariusi nuomonę, kad šiuolaikinis žiūrovas yra išlepintas gausybės renginių – tiek kaimuose, tiek miestuose. Todėl norint pritraukti žiūrovą reikia sugalvoti ką nors netradicinio ir kitokio. Tą matau ir Nausėdžiuose, ir Vabalninke.
Kol kas Vabalninke žiūrovų tikrai netrūksta. Ne viename jau vykusiame koncerte norinčių patekti į renginį buvo daugiau nei salėje vietų. Todėl nuoširdžiai dėkoju žmonėms už tokį susidomėjimą. Labai džiugu, kad renginius lanko ne tik vietos gyventojai, bet ir svečiai iš aplinkinių rajonų.
Taip pat džiaugiuosi, kad Vabalninko kultūros namai gyvi ne tik lankytojų, bet ir dalyvių prasme. Paskelbus kvietimą kurti naujus kolektyvus ir įsitraukti į miesto kultūrinį gyvenimą, subūrėme jaunimo muzikos grupę bei kapelą, kurią pavadinome Vabalninko kultūros namų kapela „Vabala“. Todėl labai kviečiu prisijungti visus, kurie nori save išreikšti.
Taip pat noriu padėkoti ne tik vabalninkiečiams už palaikymą, bet ir Biržų kultūros centro direktoriui Romui Lesevičiui – už patarimus ir visokeriopą pagalbą.
Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.