Ne pirmą kartą Biržuose lankosi mokslų daktaras Marius Daraškevičius- architektūros istorikas, architektas, lektorius, architektūros paveldo ekspertas. Su juo draugystės ryšius užmezgęs Biržų „Sėlos“ muziejus suintrigavo, kad nelabai tolimoje ateityje laukia nauja staigmena. Kokia – paslaptis, kol kas saugoma po devyniais užraktais.
Į dr. Mariaus Daraškevičiaus knygos „Magiškiausias kambarys, arba dvaro vaistinėlė“ susirinkę biržiečiai klausėsi ausis ištempę apie paslaptingą patalpėlę, be kurios neįsivaizduojamas nei vienas aštuonioliktojo ar devynioliktojo amžiaus dvaras. Autoriaus specialybė – architektas, tačiau kūrybinga asmenybė ne tik atskleidė architektūros niuansus, bet ir vaizdžiai pasakojo apie dvarų kultūrą – kaip ir ką ponai valgė, kaip planavo savo buitį ir kasdieną, kokių papročių laikėsi, pramynę mums takus į šiandieninę kultūrą, papročius, net kasdienybę. Tik žinodamas intriguojančias smulkmenas pradedi suprasti, kad viskas, kas žemiška, nebuvo svetima ir žmonėms, gyvenusiems kelis šimtmečius prieš mus dvaruose.
Autorius negailestingai griauna mitus apie pasipūtusią dvarų diduomenę ir bajoriją, į dvarų kultūrą pažvelgdamas kitu kampu. XVIII- XIX a. kiekviena save gerbianti bajoraitė turėjo ne tik labai žemiškų, kasdienių ir ūkiškų pareigų (rūpintis ūkiu ir mokėti dirbti visus buities darbus), bet ir atsakomybę dėl dvare ar aplinkiniuose kaimuose gyvenančių žmonių. Į dvarą galėdavo kreiptis visi apylinkių žmonės, ištikus ligai ar nelaimei, nes čia jiems būdavo suteikiama pirmoji, būtinoji pagalba.
Kiekviename dvare veikė vaistinėlė. Tai buvo paslaptinga patalpa, už kurios turinį asmeniškai atsakinga ponia. Tai kas gi buvo saugojama dvaro vaistinėlėje? Pasak autoriaus, tai – džiaugsmas moterims, vaikams ir vyrams. Vaistinėlėje buvo saugomi namų gamybos ir pirkti vaistai – džiovintos žolelės, arbatžolės, gydomosios šaknys, užpiltinės, eteriniai aliejai, riebalai, skirti kosmetikos gamybai, trauktinės, degtinė, cukrus, šokoladas, vietiniai ir egzotiški prieskoniai, net rūkyti gaminiai, uogienės ir netgi… ištirpdytas pavasario sniegas, surinktas būtinai kovą. Jis būdavo naudojamas grožio procedūroms. Autorius pastebėjo, kad rinkti pavasario sniegą – ne mūsų dvaro ponių „išmislas“, o tai buvo madinga ir Europos dvaruose. Taip pat labai svarbus vaistinėlės vaistas būdavęs terijakas. Tai vaistas nuo visų ligų, o paslaptingą receptą saugojo kiekvienas vaistininkas. Šio vaisto būdavo tik miestų vaistinėse. Sakoma, kad tik drąsiausieji jį gamindavosi patys. Pažiūrėjus į sudėtį, net šiurpai perbėga, nes pagrindiniu ingredientu buvo nuodingoji angis. Na, o vyrams kodėl vaistinėlė buvo svarbi? Nes ten prieš pietus ar vakarienę su svečiais jie galėjo rasti aperityvo su laipsniais…
Klausant įtraukiančio pasakojimo apie magiškiausio kambario dvaruose paskirtį, laikas prabėgo labai greitai. Autorius pasidžiaugė, kad jau ketvirtą kartą lankosi Biržuose ir patikino, kad tai tikrai ne paskutinis jo apsilankymas.
Po daktaro M. Daraškevičiaus pasakojimų supranti, iš kur mūsų pomėgis nešti ir kaupti maisto ir vaistažolių atsargas sandėliukuose ar rūsiuose. Pasirodo, atsakymų nereikia labai toli ieškoti. Tereikia praverti paslaptingos dvaro vaistinėlės duris…
Biržų kultūra Biržuose, Lietuvoje ir pasaulyje.
Savanoriai moko vaikus džiaugtis