Į Pabiržę atkeliavo dirbtuvės

Kas tik už­su­ka į Pa­bir­žę, pa­ste­bi: ato­kiau nuo ke­lio, prie tven­ki­nio iš to­li bo­luo­ja kaž­ko­kie nau­ji sta­ti­niai. Dau­ge­lis džiau­gia­si ir aiš­ki­na: čia mū­sų sto­vyk­lau­to­jų ar­chi­tek­tų kū­ri­niai. Ar­chi­tek­tai – sve­čiai ir vie­ti­niai.

Prie tven­ki­nio laks­to trys vai­kai: dvi mer­gai­tės ir ber­niu­kas. Su­si­pa­žįs­ta­me: Mig­lė, Elin­ga ir Emi­li­jus. Jie iš ak­ty­viau­sių čia be­si­dar­ba­vu­sių sa­va­no­rių. Kol at­vyks Pa­bir­žės bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kė Jur­ga Fer­gi­zie­nė, jau­nie­ji bi­čiu­liai pra­ves eks­kur­si­ją ir su­pa­žin­dins kas čia vi­sai ne­se­niai įvy­ko.

– Ne­si­gai­li­me kad ėjo­me, sa­va­no­ria­vo­me, – ti­ki­na Emi­li­jus.

Ir pa­sa­ko­ja. Į Pa­bir­žę bu­vo už­su­ku­sios ke­liau­jan­čios ar­chi­tek­tū­ros dirb­tu­vės. At­va­žia­vo 10 sa­va­no­rių. Prie sve­čių ko­man­dos pri­si­jun­gė pa­bir­žie­čiai: vai­kai, jau­ni­mas, suau­gu­sie­ji. Dar­ba­vo­si pen­kias die­nas. Ne vien dar­buo­ta­si. Ki­no va­ka­rą žiū­rė­jo fil­mą, ki­tą va­ka­rą – kū­re­no lau­žą ir ke­pė deš­re­les, bul­ves. Vy­ko ir orien­ta­ci­nės var­žy­bos…

– Į dar­bą rink­da­vo­mės nuo de­vin­tos ry­to ir plu­šė­da­vo­me iki su­te­mos. Ne­pa­varg­da­vo­me. Ne­gal­vo­jo­me, kad ir paaug­liai su­si­rinks, dirbs. Vie­ni dir­bo, o ki­ti iš pa­skos kaip uo­de­gy­tės. Bet vi­siems sma­gu kar­tu. Kai ku­rie net ap­si­ver­kė, kad dirb­tu­vės taip greit bai­gė­si, – pa­sa­ko­ja sa­va­no­riai.

Prie tven­ki­nio – per­si­ren­gi­mo ka­bi­na su sto­gu ir laip­te­liais. Vir­ve ga­li­ma už­si­ropš­ti ant sto­go. Ka­bi­na-bokš­te­lis. Nak­tį ant jo ga­li ste­bė­ti žvaigž­dė­tą dan­gų. Til­te­lis į tven­ki­nį su ram­pa. Jei­gu ne­no­ri kop­ti ant per­si­ren­gi­mo ka­bi­nos-bokš­te­lio sto­go, ga­li iš­si­ties­ti ant ram­pos ar­ba til­te­liu įsi­bė­gė­ti šuo­liui į van­de­nį. Mig­lė tą vaiz­džiai ir pa­de­monst­ruo­ja.

– Su­py­nė-gul­ty­nė de­gi­ni­mui­si sau­lė­je. Ant jos ga­li­ma ir su­ptis, – sa­ko Emi­li­jus. Su­py­nė gul­ty­nė įreng­ta ant sunk­ve­ži­mio rė­mo.

Sa­va­no­riai kvie­čia prie įspū­din­gos ka­ru­se­lės. Kor­pu­są, pa­sak Emi­li­jaus, iš sa­vo kie­mo at­ga­be­no Ne­ri­jus. Sa­va­no­riai kor­pu­są švei­tė kiau­ras die­nas, pa­skui dė­jo len­te­les. Ka­ru­se­lė su­si­de­da iš ke­lias­de­šim­ties da­lių. Jau­nie­ji sa­va­no­riai kor­pu­są nu­da­žė, pri­ri­šo tro­sus. Vy­rai su kas­tu­vais iš­ka­sė met­ri­nę duo­bę, ka­ru­se­lę įbe­to­na­vo. Ka­ru­se­lei, kaip ir til­te­liui, pri­rei­kė au­tok­rau­tu­vų. Tal­ki­no ūki­nin­kai.

Sus­kai­čiuo­ta: per­si­ren­gi­mo ka­bi­no­je-bokš­te­ly­je 35 len­tu­čių ža­liu­zės, ram­po­je – 21 len­ta, til­te­lis iš 105 len­tų… Me­die­ną do­va­no­jo ge­rie­ji vie­ti­niai rė­mė­jai: Jau­nius, Ne­ri­jus, Graž­vy­das.

Ats­ku­bė­ju­si Pa­bir­žės bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kė Jur­ga Fer­gi­zie­nė „Bir­žie­čių žo­džiui” at­sa­kė į klau­si­mą, ko­dėl bū­tent į Pa­bir­žę už­su­ko per vi­są Lie­tu­vą va­sa­rą ke­liau­jan­ti ar­chi­tek­tū­ros dirb­tu­vių ko­man­da. Ke­liau­jan­čias dirb­tu­ves pri­si­kvie­tu­si pa­ti bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kė Jur­ga. Pri­sik­vies­ti bu­vo ne taip pa­pras­ta.

– Drau­gė pa­ska­ti­no da­ly­vau­ti pro­jek­tų kon­kur­se. Ji man at­siun­tė nuo­ro­dą. Pa­si­ta­riau su pa­ra­pi­jos kle­bo­nu, bend­ruo­me­nės na­riais, se­niū­ni­ja. Vi­si pri­ta­rė. Ir už­pil­džiau an­ke­tą. Ge­gu­žės mė­ne­sį su­ži­no­jau: pro­jek­tas lai­mė­tas. Ir pra­dė­jau skleis­ti ži­nią. Kas no­rė­jo, tas iš­gir­do. Šie­met pre­ten­den­tų bu­vo 83, o or­ga­ni­za­to­riai pa­si­rin­ko tik sep­ty­nis, – pa­sa­ko­ja Jur­ga Fer­gi­zie­nė.

Ir pri­du­ria: rū­pė­jo įtrauk­ti į veik­lą bend­ruo­me­nės jau­ni­mą va­sa­rą. Kad vai­kai su­pras­tų kas ta sa­va­no­rys­tė. Žmo­nių ti­kė­ji­mas ir pa­si­ti­kė­ji­mas ku­ria ste­buk­lus. Ke­liau­jan­čių ar­chi­tek­tū­ros dirb­tu­vių ko­man­do­je – ar­chi­tek­tai, me­ni­nin­kai, jau­ni­mo dar­buo­to­jai. Suau­gę, už­siė­mę žmo­nės au­ko­ja sa­vo ato­sto­gas, kad at­neš­tų į mies­te­lius gė­rį, gro­žį. Įdo­miai, žais­min­gai bend­ruo­me­nę įtrau­kia į už­siė­mi­mus, ak­ty­vi­na veik­lą ir pi­lie­tiš­ku­mą. Vi­siems gra­žu. Vie­nin­te­lis pra­šy­mas – pri­žiū­rė­ki­me ir ne­nio­ko­ki­me to, ką pa­tys su­kū­rė­me, – kal­bė­jo bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kė Jur­ga Fer­gi­zie­nė.

Idė­ja puoš­ti bū­tent šią erd­vę prie tven­ki­nio gi­mė ne iš anks­to, bet dirb­tu­vių me­tu. Vai­kai, jau­ni­mas kū­rė ma­ke­tus, siū­lė sa­vo su­ma­ny­mus. Jiems bu­vo lei­džia­ma rink­tis. Bu­vo nu­ma­ty­tos ke­lios vie­tos: prie tven­ki­nio, prie klė­te­lės ir už mo­kyk­los. Pa­si­rink­ta puoš­ti erd­vę prie tven­ki­nio. Tven­ki­nį prieš ke­le­rius me­tus bend­ruo­me­nės na­riai iš­va­lė, pra­pla­ti­no. Ja­me pri­so­di­no van­dens le­li­jų. Da­bar jos žy­di. Tven­ki­nys – žmo­nių trau­kos vie­ta.

– Ne­ga­li­me at­si­džiaug­ti ir at­si­ste­bė­ti ko­kį pa­vyz­dį pa­ro­dė mums sa­va­no­rių ko­man­da. Ko­kio kant­ru­mo, kiek juo­se ge­ru­mo. Su­do­mi­no, įtrau­kė kiek­vie­ną. Sa­va­no­riau­ti pa­no­ro apie 15 vai­kų, jau­ni­mo. Kai ku­rie triū­sė vi­sas pen­kias die­nas, nuo ry­to iki va­ka­ro: Bri­gi­ta, Au­gus­ta, En­ri­ka, Si­mo­na, Eg­lė, Mig­lė, Elin­ga, Ai­va­ras, Lu­kas, Li­nu­kas, Emi­li­jus, Ei­man­tas… Ačiū pa­gal­bi­nin­kams, bend­ruo­me­nės vy­rams: Ne­ri­jui, Jau­niui, Sau­liui, Gy­čiui, Graž­vy­dui, ūki­nin­kams To­mui, Gy­čiui Dre­vins­kams. Ūki­nin­kai mums at­siun­tė au­tok­rau­tu­vą. Bu­vo iš­ki­lu­si pro­ble­ma, kur ap­nak­vin­din­si­me 10 sa­vo sve­čių? Prob­le­mą pa­dė­jo iš­spręs­ti Pa­bir­žės pa­grin­di­nė mo­kyk­la. Sto­vyk­lau­to­jus rei­kė­jo pa­mai­tin­ti. Dė­ko­ja­me bend­ro­vei „Aga­ras”, ku­ri sky­rė mai­ti­ni­mui pi­ni­gų. Mus ska­niai mai­ti­no ka­vi­nė-val­gyk­la „Lai­gis, ” – dė­ko­ja bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kė Jur­ga Fer­gi­zie­nė.

Jur­ga pri­pa­žįs­ta: at­ke­lia­vu­sios ar­chi­tek­tū­ros dirb­tu­vės tar­si avan­tiū­ra. Jos į Pa­bir­žę at­ke­lia­vo lie­pos 30 die­ną ir vei­kė iki rugp­jū­čio 3 die­nos. Bir­žų mies­to šven­tės, ku­rio­je jai la­bai no­rė­jo­si da­ly­vau­ti. Bet jei­gu tik no­ri, vi­sur su­spė­si.