Žvejybos aistruolio išpažintis – su humoru ir nuotykiais

Alfredo Vilkončiaus nuotr.
Stanislovas Vadapolas sako, kad žvejyba iš dalies prilygsta azartiniams lošimams. Pabandęs sustoti negali. Nuotraukoje — su didžiausiu savo laimikiu — 1,3 kg svorio lydeka.
Jei kartais netyčia sutiksite fotografą Stanislovą Vadapolą su meškere rankoje, tik nelinkėkite jam sėkmės gaudant žuvį. „Taip sakyti negalima“, – šypsosi Šukionyse, Vabalninko seniūnijoje, gyvenantis pašnekovas, savo pomėgiui negailintis nei laiko, nei pinigų.

Pirmieji gaudymai su Smetonos laikų šakutėmis

S. Vadapolas žuvelių gaudymu buvo susižavėjęs dar vaikystėje, tik žvejyba buvusi kitokia, su ... paprasčiausiu stalo įrankiu – šakute.

„Mano tėviškė – Pasvalio rajone, Baukų kaime. Ten netoli teka Orijos upė, o vandenėlis toks skaidrus, viskas kiaurai matosi. Vasarą, kai upė pasekdavo, eidavome su broliu žuvų su šakutėmis gaudyti. Atkeli iš lėto akmenėlį, o po tuo akmenėliu žuvytę randi ir bac, duri. Būdavo upėj vėgėlių ir dar kažkokių kitokių žuvelių. Mama ant keptuvės pakepdavo, kad skanu būdavo. Gaudydavome ir lydekiukus, tik kiek kitaip. Sudrumsdavome, išmakaluodavome tą vandenį, nebeturėdavo jie kuo kvėpuoti ir galvas iškišdavo, o mes tada traukdavome rankomis ir švilpt švilpt mesdavome į krantą“, – vaikystės prisiminimais pasidalijo pašnekovas. Jis prisipažįsta, kad už aplankstytas šakutes kartais mama bardavosi, rupūžiokais sūnus pavadindama, mat tos šakutės buvo mamos pasoginės, Smetonos laikų.

Toliau skaitykite popierinėje arba elektroninėje laikraščio versijoje (PDF). Užsakyti galite http://www.birzietis.com/

Susijusios naujienos