SKARELIŲ ERA GRIMZTA UŽMARŠTIN

D. Matusevičienės nuotr.
Nemunėlio Radviliškio gyventoja Pranė Šernienė užsirišo pačią mylimiausią skarelę.
Skarelės moters aprangoje buvo būtinos daugelį šimtmečių. Skirtingas skareles nešiojo šiokiadieniais ir šventadieniais. Atėjusios į bažnyčią vienplaukės moterys būtų likusios nesuprastos. Tik prasidėjus tarybinei santvarkai, bažnyčiose buvusi tvarka buvo supaprastinta. Anksčiau eidamos į bažnyčią moterys užsirišdavo pačias gražiausias savo skareles. Dovanodavo lietuvės viena kitai taip pat skaras. Visą jų kolekciją yra išsaugojusi Nemunėlio Radviliškio gyventoja Pranė Šernienė.

Su skarelėmis, it babulytės

Nemunėlio Radviliškyje, užėjus pas Pranę Šernienę, ši kaip mat iš spintos ištraukė šūsnį skarelių. Kokių tik čia spalvų nebuvo! Vienos – plonos vasarinės, su blizgučiais ir be jų. Kitos – storos žieminės, su kutais ir be jų. Dar keturios likusios, vadinamos „želabnos“, t. y. gedulo laikotarpiui. Suskaičiavome iš viso apie 20 skarelių, jei ne daugiau. Nes Pranutė vis iš kažkur traukė ir nešė parodyti. „O dar kiek šlipsų yra! – atvėrusi spintos duris parodė glėbį vyriškų kaklaraiščių. – Tai amžiną atilsį vyro, tik vis nekyla ranka išmesti“.

Šitiek skarelių spintoje išlaikiusi, tai gal vis dar Pranutė jomis pasipuošia? „Dabar jau nebe. Bet gal imsiu dar nešioti, plaukai retėja, – linksmai šypsosi pašnekovė. – Tik su skarytėm labai jau babutytėmis atrodom...“

Toliau skaitykite popierinėje arba elektroninėje laikraščio versijoje (PDF). Užsakyti galite http://www.birzietis.com