Naujausios
Rugile, Jūsų knygą įkvėpė šeimos istorija, tiksliau esperanto kalbos entuaziasto senelio Juozo Gaiduko gyvenimas, o jai virsti knyga padėjo tetos Agnietės dienoraščiai. Sakykite, ar pati rašote, o gal seniau rašėte dienoraštį?
Geras klausimas! Mokyklos laikais jį aktyviai rašiau, kurį laiką per mokytojos Vlados Balbierienės lietuvių kalbos pamokas rašydavome ir klasės dienoraštį – kūrybiškas būdas formuoti daug kur praverčiantį įgūdį. Pati jį buvau primiršusi, tik per karantiną kelioms savaitėms atnaujinau: dalyvavau sociologės Mildos Pivoriūtės eksperimente, ji prašė savanorių kasdien rašyti karantino dienoraštį. Galiu pasakyti, kad dienoraštis gera kasdienio drausmingo rašymo praktika, vertingas įvykių, detalių atspindys ir terapija.
Žinau, kad esate žurnalistė, gal galėtumėte šiek tiek daugiau papasakoti apie tai, ką veikiate šiuo metu?
Šiuo metu dirbu rašytoja! Per patį karantino įkarštį pristabdžiau laisvai samdomos komunikacijos specialistės veiklą ir susitelkiau į „Vojaĝo“ pristatymo reikalus, be to, laimėjau Lietuvos kultūros tarybos stipendiją distopinio kūrinio tinklaraštyje kurtekstas.lt rašymui. Anksčiau visa profesinė veikla buvo susijusi su žurnalistika, rašytojos darbas – net nesinori šio žodžio vartoti kabutėse – man naujas. Grožinis rašymas, kurį ilgokai buvo užgožęs straipsnių rašymas, man labai patinka, bet tiek jis, tiek pasiruošimai knygos pristatymams, interviu kartais būna rimtas viso etato darbas.
Kokie jūsų laisvalaikio interesai? Ar jie susiję su profesija, o galbūt turite visai kitokių pomėgių?
Aktualijų sekimas, kad ir su pertraukomis, yra įsišaknijęs žurnalistinis įprotis, skaitymas – nuo vaikystės puikiausias pažinimas, fantazijos aruodai, meditacija ir paguoda. Mėgstu ilgus pasivaikščiojimus, netolimas ir tolimesnes keliones, patinka savaitgaliai Biržuose šaltesniu metu, kai verdu pilną puodą moliūgų sriubos, visa šeimyna renkasi prie stalo, pasakoja istorijas. Mėgstu būti gamtoje, kartais išsiruošiu su vyru žvejoti – tik dažniausiai skaitau, rašau ar tiesiog leidžiu mintis paplaukiot, fotografuoju kokią pievų žolę. Rudenį prasideda protmūšių sezonas – dar vienas puikus laisvalaikio leidimo būdas.
Pradėjote rašyti knygą. Ar prieš imantis nebuvo truputį neramu, o kas jei nepavyks?
Pradžia tikrai nebuvo lengva: vidinis kritikas, vidinis bailys ir vidinis tinginys, juodoji trijulė, šnypštė, kad istorija nebus įdomi, joje per daug senovinių žodžių, sudėtingų epochos liudijimų, apie kuriuos kalbėti lengviau istorikams ar panašias temas įvaldžiusiems rašytojams. Teko ne kartą įkvėpti oro ir leisti sau tiesiog rašyti – taip, kaip, atrodė, pasakojimas turi tekėti. Padėjo tai, kad dirbau ir galvojau etapais: štai, parašysiu pirmus du puslapius, jei nieko gero, mesiu, štai, baigiu pusę juodraščio, jei leidyklai tiks, tęsiu, na, ką jau, gavom Lietuvos kultūros tarybos paramą leidybai, dabar tiesiog baigsiu tekstą, o, reikės rimtai prisistatyti Knygų mugėje – ką gi, darbas padarytas, nebėra kur trauktis. Etapai padėjo įveikti vidinį nerimą imantis artimiausių darbų, neužsižaisti galvojant – o kas, jeigu?
Kaip manote, ar žurnalistinio darbo patirtis padėjo šiame procese? Kokie pagrindiniai skirtumai, sunkumai, ką teko suprasti naujai rašant kitam žanrui priklausantį tekstą?
Prieš imantis žurnalistikos man gerai sekėsi rašyti grožinius tekstus, bet rašydama romaną sąmoningai turėdavau „persijungti“. Kai pradėjau, dirbau naujienų portale, ten svarbu faktai, ryški problema ar idėja, svarios citatos, teksto taupumas, greitis. Knygos rašymas buvo savotiška laisvojo rašymo žaidimų aikštelė. Žinoma, žurnalistiniai įgūdžiai labai padėjo renkant medžiagą: atrenkant faktus, detales, mintis iš tetos dienoraščio, senelio laiškų, Šiaurės Lietuvos regiono žmonių prisiminimų, istorikų straipsnių, tekstų apie esperanto, rausiantis po elektroninius nuotraukų, dokumentų, muziejų eksponatų, žemėlapių archyvus. Kartais stabtelėdavau, sutrikusi, kad kai kurių faktų prisiminimuose neįmanoma patikrinti, ir čia žurnalistinį mąstymą tekdavo išjungti, nes romano istorija, jaučiau, turi tapti labiau literatūrinė nei dokumentinė. Dar žurnalisto profesija dėkinga tinkamai įvertinti su tekstu dirbančių profesionalų – redaktorių, dizainerių, dailininkų, leidėjų, komunikacijos žmonių darbą. Žinai, kad paskutinis taškas juodraštyje – dar ne pabaiga.
Dirbti su romano tekstu labai padėjo vaizdo siužetų kūrimo patirtis. Vaizdas reikalauja gerokai apkarpyti jį lydintį tekstą. To pramokus, lengviau apravėti pernelyg išplėstas vietas.
Apskritai, ar sunku parašyti knygą? Kiek užtrukote? Ar buvote užsibrėžusi sau per kiek laiko norėtumėte šį darbą pabaigti?
Knygą rašiau gal trejus metus, didžiąją laiko dalį – dirbdama žurnaliste ar komunikacijos specialiste. Tai dinamiški, kūrybiškumą sunkiantys, ne visada be viršvalandžių apsieinantys darbai. Šalia to dar ėmiausi savanoriškų kūrybinių sumanymų. Taigi kiek užtrukau. Pasirodžius knygai, pasakodama apie ją naudoju žaismingai skambančią frazę „dirbu rašytoja“ – tai pokštas, kuriuo noriu atkreipti dėmesį ir į rimtesnius niuansus: rašymą kaip pastangų reikalaujantį reiškinį, rašytoją kaip etatų neturintį, bet dirbantį taip, lyg turėtų, žmogų.
Kaip rasdavote laiko rašymui? Kaip sekėsi suderinti šeimą, darbą, rašymą?
Žurnalistės darbas išmokė – kartais tiesiog turi rašyti, nelaukti įkvėpimo. Būdavo, grįžtu po darbo ir bent valandai sėdu prie kompiuterio, arba rašau autobuse, mašinoje kelionės metu, gamtoje, pabėgu į kokią kavinę ar porai dienų į kitą miestą. Esu ir per pietų pertrauką darbe rašiusi.
Kai imiesi didesnės apimties teksto, tenka kiek atitolti, paieškoti vienatvės. Buvo etapas, kai gal mėnesį, gal net daugiau nevažiavome nei į Biržus, nei į vyro gimtinę Anykščių rajone – ilgiesi artimųjų, bet supranti, kad jeigu neturėsi kelių savaitgalių susikaupimo namuose, judėsi gerokai per lėtai. Kartais prašydavau vyro išvažiuoti žvejoti – labai reikėdavo visiškos tylos, jausmo, kad esu viena namuose, o išorinis gyvenimas verda prislopintas.
Kaip jaučiatės dabar, po to, kai knyga išleista, pateko į knygynus, yra perkama, skaitoma?
Po Knygų mugės, per kurią įvyko pirmasis ką tik išleistos knygos pristatymas, greitai ištiko karantinas, fiziniai renginiai užleido vietą virtualiems, ir per tą pertrauką gerokai nutolau nuo pačios sukurto teksto pasaulio. Kai pradėjo plaukti skaitytojų atsiliepimai, supratau, kad žmonės rado tuos kabliukus, nuorodas, kurias rašydama ir mąstydama palikau. Mano karta yra ta, kuri užaugo klausydama senelių pasakojimų apie tarpukarį, karo išbandymus, sovietų represijas – ir kartu ta, kuriai apie daugelį tų įvykių buvo tylima. Nemažai mūsų migruoja tarp miestų, emigruoja, kyla tapatybės klausimų – ne tokių skaudžių, kaip karo, tremties atveju, bet visa tai bandome apmąstyti. Taigi kai skaitytojai sako, kad mano knygos rašymo stilius tinka šiuolaikiniam žmogui: naudojama tų laikų kalbėjimo maniera, bet sakiniai ir dėstymas modernus, o tarp eilučių keliami klausimai aktualūs dabar, džiaugiuosi. Dažnai atrodo keista, kiek žmonių jau skaitė, kaip knyga pati susiranda auditorijas, suveda su naujais bendraminčiais, tampa matoma – keliauja savaip. Kartais dėmesio būna daugokai, bet jis prasmingas.
Ar turite minčių antrajai knygai?
Kol kas rašau kūrinį tinklaraštyje, eilėraščius, ir neskubu vėl nerti į knygos rašymo darbą.
Biržuose be galo daug kūrybingų asmenybių, stebina gausa originaliai mąstančių žmonių, iš čia daug garsių Lietuvos rašytojų. Kaip manote, iš kur biržiečiuose šis kūrybinis genas?
Augau Biržuose aiškiai žinodama, kad čia rašytojų ir poetų kraštas, tai visuomet atrodė natūralu. Rašydama knygą, vėl pasikartojau, kad Biržų apylinkėse aktyviai veikė inteligentai – pavyzdžiui, tarpukariu būrėsi esperantininkai, daug dėmesio skyrę vaikų švietimui. Nors gyvenime biržiečiai kartais būna santūroki, kietoki, turintys savitą nuomonę, gal kūryba yra būdas atskleisti švelnesnes puses? Gal tą kūrybinį geną gavome iš Radvilų ir Tiškevičių palikimo, bandydami atsilaikyti prieš švedus, susigyventi su smegduobėmis, nevengdami pakeliauti iki Rygos?
Biržai – tikrai literatūra persisunkęs miestas, ir manau, kad šis kelias aktualus tiek patiems biržiečiams jaunų talentų paieškoje, auginime, tiek kuriant miesto įvaizdį turizmui. Ir kalbu ne tik apie garsiausius kūrėjus – prieš keletą metų „Biržų haiku“ konkurso laureatų haiku eilėraščių buvo atsiradę ant vienos kavinių sienų. Keliaudama po Lietuvos, Latvijos miestelius matau, kad tokie maži kūrybiški sprendimai iškart sukuria smagesnį ryšį su vietove. Ir padeda mums patiems pasitikėti savo kūrybos jėgomis.
Šiuo metu gyvenate sostinėje. Nutolusi nuo gimtinės galbūt matote, kuo ji išsiskiria iš kitų regionų, koks tas savitasis Biržų, biržiečio paveikslas?
Biržiečiai gyvena savotiškoje Šiaurės perlo kriauklėje: istorinis, kultūros, menų palikimas, o ir gamta itin turtingi. Mes nuo pat vaikystės turime privilegiją šiuo paveldu naudotis. Migravę į kitus miestus biržiečiai vis tiek jaučia stiprų ryšį vieni su kitais, domisi kraštiečių pasiekimais. Nors dažnai būna gan santūrūs, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, prasiveržia nuoširdžių emocijų srovės. Per Knygų mugę maloniai nustebau, kai vienas po kito prie leidyklos stendo išdygdavo biržiečių būreliai – net ir tik iš matymo pažįstami kraštiečiai sakė specialiai ieškoję stendo. Tas palaikymo pojūtis labai stiprus!
Ar dažnai sugrįžtate namo?
Dažnokai, maždaug kas dvi, tris savaites.
Kokias knygas šiuo metu skaitote, kokie jūsų mėgstamiausi rašytojai, kūriniai?
Šiuo metu skaitau Olgos Tokarczuk „Bėgūnus“, baigiu Aurimo Švedo „Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus“, šiek tiek užgriebiau Johano Huizingos „Viduramžių ruduo“, Kim Leine „Amžinybės fjordo pranašai“, įpusėjau Gintauto Ivanicko „Tamsa ryja tamsą“, ką tik baigiau Michelle Obama „Mano istorija“. Vienu metu skaityti kelias knygas ne visada puikus įprotis, bet kartais būna tokių etapų, kai norisi iškart kelių skirtingų balsų.
Kalbėti apie mėgstamiausius rašytojus ir kūrinius, nusėdusius širdyje visais gyvenimo etapais, užimtų per daug laiko. Tiesiog pasakysiu, kad dažnai akimirkos grožį pasikartoju skaitydama japonų klasikų haiku, vis grįžtu prie Rilkės kūrinių, sveiko humoro mokausi iš „Šauniojo kareivio Šveiko“, pasitikėti fantazija – iš Ray Bradbury, Neil Gaiman, Terry Prattchet. Šių dienų aktualijoms tinka skaityti Svetlanos Aleksijevič knygas – ji fiksuoja atmintį, dokumentiškai, aštriai, iki geluonies atvirai.
Grįžtant prie praeities temos, kaip Jums atrodo, ar mes ne per mažai dėmesio skiriame savo praeičiai, būtent tai inteligentų kartai, kuri nukentėjo antrojo pasaulinio karo metu. Ar neturėtume iš jų pasiimti daugiau?
Visuomenėje patyrimo, užmiršimo, istorijų perpasakojimo procesas natūralus. Vis dėlto, kai įpusėjau savo knygą, mačiau, kad šios temos, tarpukario, karo metų istorijos literatūroje tapo aktualios. Kartais reikia tam tikros distancijos, kad galėtum pasakoti aprėpdamas platesnį vaizdą.
Dėmesio praeičiai pakanka, tik svarbu, koks jis, ar spėsime laiku susirinkti įdomias istorijas. Tarkime, kai rašydama tekstą ieškojau žmonių prisiminimų apie priverstinius darbus Vokietijoje, kiek nustebau supratusi, kad šios patirtys nėra taip plačiai papasakotos. Atsiminimų apie tremtį, ypač į Sibirą, gana daug, o šį periodą įsivaizduoti sunkiau. Štai knygos herojus, 1942 metų birželį išėjęs į darbą Subačiaus banke, yra suimamas baltaraiščių, varomas sušaudyti, bet patenka į vežamų darbams į Vokietiją vagoną. Iš istorikų straipsnių ir žmonių atsiminimų mačiau, kad buvo vykdoma aktyvi propaganda, 1942 metų spaudoje pasirodė keliolika straipsnių apie perspektyvas važiuoti užsidirbti, ir pradžioje nemažai jaunų žmonių tuo susiviliojo. Tik paskui pasklido gandai apie tai, kad išvažiavėliams nebūtinai taip gerai sekasi, ir žmonių entuziazmas nuslūgo. Bet tuomet jau buvo prasidėję masiniai vežimai. Pavyzdžiui, iš Panevėžio miesto1942 metų birželį pagal pirminį planą darbo komisija turėjo atrinkti 500 dirbančiųjų. Vėliau tas skaičius sumažintas iki 180.
Visi 17-45 metų žmonės turėdavo užsiregistruoti vadinamuosiuose arbaitsamtuose, jiems tekdavo atlikti darbo prievolę ir pas ūkininkus Lietuvoje, ir, jei pasisekdavo menkiau, Vokietijoje. Kartais įstaigos rašydavo prašymus darbo komisijai, kad išbrauktų iš sąrašų jų darbuotojus. Tokias istorijas dar reikėtų spėti užfiksuoti.
Mane gerokai nustebino, koks aktyvus laiškų rašytojas buvo senelis, kaip jis siekė išsilavinimo, kaip jam rūpėjo, kad šviestųsi, skaitytų vaikai. Apskritai tas išsilavinimo kaip vertybės, smalsumo pasaulio įvykiams, net jei gyveni smulkiausiame jo taške, pastangų sugerti muzikos, architektūros, literatūros, istorijos pagrindus siūlas jungia daugelį to meto inteligentų. Daro įspūdį tai, kad nemažai jų ne tik gyveno, sakykim, savo mieste, bet žinojo jo istoriją, kultūrinius sluoksnius, buvo atidūs aplinkai – tiek žaliosioms, tiek urbanistinėms erdvėms, veikė įvairiose draugijose. Visa tai gali ir mums būti vertinga, kai svarstome, kokią aplinką kursime.
Žvelgiant į senosios kartos inteligentus neretai aplanko mintis, kad jų žinių troškimas buvo ypatingas, o dvasinis stuburas tvirtesnis nei mūsų. Rodos, tuose žmonėse būta daugiau darnos, kryptingumo. Bet galbūt tokį vaizdą sukuria istorinė distancija. Kokia jūsų nuomonė? Gal jie per daug idealizuojami?
Tokiems tarpukario inteligentams kaip mano senelis Juozas tikriausiai patiktų šie apibūdinimai. Skaitydama jo laiškus, gilindamasi į bendraminčių prisiminimus mačiau, kad nemažai tų suaugusių vyrų ir moterų buvo idealistai, kiek donkichotiški svajotojai, kartais linkę į lyrinį patriotizmą ar žodžių pompastiką. Kita vertus, jiems irgi buvo nesvetimi politiniai klystkeliai, trumparegiškumas vertinant globalius įvykius, kalnai ir pakalnės priimant kasdienius sprendimus. Aš puikiai suprantu norą paieškoti herojų praeityje – kartais jis labai padeda išgyventi dabartį. Patyrinėjus, kaip karus, tremtis, represijas perėję žmonės neprarado širdies šviesos, norisi ir savo kasdienybėje jos neužpūsti. Aplinkybės, įstatymai, reglamentai, aplinka nebūtinai turi tapti stipresni už tą šviesą.
