Praeities dienų aidas

Asmeninė nuotr.
Balandiškių dvare.
Įspūdingas archeologės ir istorikės Romos Songailaitės parengtas leidinys „Mantagailiškio dvaras. Iš praeities į dabartį“ – miela išimtis, bylojanti, kad ne kiekvienam Biržų krašto dvarui gręsia užmarštis, neišvengiamas išnykimas laiko sutemose. Pagarbos vertos ir dabartinių savininkų pastangos sugrąžinti gyveniman architektūrinį, istorinį ir kultūrinį šio dvaro paveldą. Deja, kitų mūsų dvarų likimas daugiau negu miglotas. Kitaip jau tikriausiai ir nebus. Tik atmintis kartais sugrąžina į praeitį, primena jau daug kam negirdėtus vardus.

Mokantis mokykloje (beveik prieš septyniasdešimt metų) artimiausias buvo Pabiržės ( arba Balandiškių) dvaras. Tuomet ten buvo įsikūrusi MTS (mašinų traktorių stotis). Žinoma, tada vargu ar kam rūpėjo dvaro sodybos priežiūra, bet unikalus medinis rūmų pastatas dar atrodė padoriai. Jame gyveno kelios šeimos, o didžiulėje salėje šviesios atminties muzikantas Povilas Patkauskas net surengdavo šokių vakarus.

Senieji pabiržiečiai gražiai atsiliepdavo apie dvaro savininkus grafus Mariją Matildą ir Česlovą Kamarauskus. O 1913 metais laikraštis „Lietuvaitė“ ( Nr. 1) išspausdino staipsnelį „Pobiržio grapienė.“ Jame autorė E.V. džiaugiasi, kad „tarp Lietuvos veikėjų galima matyti ne vien išėjusią iš liaudies inteligentiją, bet ir aukštesniųjų luomų ypatas, dvarininkus ir dvarininkes, grapus ir grapienes, kunigaikščius ir kunigaikštienes, drauge su kaimiečiais ir kaimietėmis besidarbuojančius dėl tėvynės labo.“ – (kalba netaisyta – aut. past.) Tokį gražų pavyzdį autorė mato Pabiržės padangėje, kur žmonių švietimu labiausiai rūpinasi grafienė Kamarauskienė su savo vyru.

Tais metais Pabiržėje kunigavęs Juozapas Čepėnas prisimena, kad grafienė stengėsi būti populiari ir naudinga paprastiems žmonėms. Ji mokė savo dvarų darbininkų (ordinarčikų) vaikus skaityti ir rašyti, mergaites siūti, surado išmanantį žmogų, kuris išmokė apylinkės jaunimą pinti gražius krepšelius. Biržuose ūkio ratelyje ji sekmadieniais skaitydavo paskaitas moterims apie naminius paukščius, daržovių auginimą, kitus moterims reikalingus ūkiškus užsiėmimus. J. Čepėnas rašo, kad „tas savo paskaitas ji lenkiškai parašydavo iš vokiškų, prancūziškų knygų ir žurnalų. Aš jas išversdavau lietuviškai. Ji jas persirašydavo, kad jai lengviau būtų perskaityti savas braižas.“

Grafienės vyras Česlovas Kamarauskas buvo Biržų ūkiško ratelio vicepirmininkas. 1915 metų „Biržų kalendoriuje“ yra išspausdintas jo straipsnis „Apie teliukų auginimą ir šėrimą.“ Tai paskaitos, skaitytos ūkiško ratelio narių susirinkime, tekstas. Bylojantis, kad grafo būta sumanaus ūkininko. „Jo laukuose, – sako J. Čepėnas, – javai būdavo gražūs, kasmet gerai užderėdavo ir gausiai byrėdavo.“ Dvare turėjo pasistatęs oranžerėją, kurioje augino ankstyvąsias daržoves ir gėles. Jas veždavo Rygon parduoti. Buvo ir nedidelis vynuogynas. Daug pajamų gaudavo iš galvijų ūkio. Sviestą ir grietinę taip pat parduodavo Rygoje. „Biržų žiniose“ (1929 m. liepos 8 d., Nr. 21) jis minimas ir kaip kartu su Pabiržės vikaru kun. Dargužu 1899 metais ( kitur minimi 1900 metai – aut. past.) įsteigęs Lietuvoje pirmąją vartotojų bendrovę, pavadintą „Biedriba.“ (liet. Bendrovė) Ji jau pirmaisiais metais turėjo apyvartos už 6000 rublių. Ši žinia plačiai pasklido po Lietuvą ir paskatino daugelio vietų veikėjus steigti pas save panašias vartotojų draugijas.

Išlikę pasakojimai, kad Kamarauskienė, ir palaidojusi vyrą, gyvenusi prabangiai: važinėjusi puošnia karieta su šešetu arklių, nors dvaras buvęs praskolintas. Kažin, ar taip galėjo būti, nes ji, vienturtė grafaitė Milžinskaitė, paveldėjusi didelius dvarus ir miškus Žemaitijoje, kurie, pasak J. Čepėno, užėmę beveik pusę Žemaitijos. Pabiržės dvare būta turtingos bibliotekos. Po grafienės mirties, 1935 metais į Biržus apsilankę Švietimo ministerijos kultūros reikalų departamento direktorius dr. A. Juška (buvęs Biržų gimnazijos direktorius – aut. past.) ir profesorius Jurgis Elisonas nuvyko Pabiržės dvaran, apžiūrėjo mirusios grafienės Kamarauskienės biblioteką, kurią Švietimo ministerija ruošėsi pirkti. Bibliotekoje buvo daugiausia knygų prancūzų ir vokiečių kalbomis. Tolimesnis bibliotekos likimas šio teksto autoriui nežinomas. Teko girdėti, kad kažkiek knygų yra „Sėlos“ muziejuje.

Beveik prieš dešimtmetį prasidėjusios kalbos apie galimybes išgelbėti unikalius Pabiržės dvaro rūmus liovėsi. Tikriausiai visam laikui. Nes jau ir nebeliko ką gelbėti. Tik vyresnių žmonių atmintyje dar šmėkščioja vis blėstantys prisiminimai apie vaikystėje stebinusią medinių dvaro rūmų didybę, juose gyvenusius žmones. Tarsi tolimas, vis tilstantis praeities dienų aidas.

Komentarai

Aciu    Sek, 2020-05-10 / 22:41
Gerbiamam autoriui. Informatyviai ir vaizdingai. Vertingas straipsnis visiems laikams

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.