Naujausios
Panirusi į kūrybos akivarą
Trijų vaikų mama Ilona Urbonavičiūtė-Bumblauskienė iš Kražių (Kelmės rajonas) įrodė, jog siekti karjeros ir įdomiai gyventi galima ir mažame miestelyje. Veikli moteris leidžia du žurnalus vaikams, rengia seminarus ir literatūrinius vakarus visoje Lietuvoje. Fotografuoja. Išleido jau šešias savo knygas. Ir sako nė nejaučianti, kad dirba. Ji tiesiog gyvena.
Regina MUSNECKIENĖ
Laisvė
Ilona Urbonavičiūtė — Bumblauskienė kelis kartus yra pradėjusi viską nuo nulio. Dirbo direktoriaus pavaduotoja Telšių mokykloje. Vieną dieną padėjo prašymą atleisti iš darbo. „Kas taip daro?“ — šiandien ir pati savęs klausia Ilona, tuomet išėjusi į mažą mokyklėlę dirbti eiline mokytoja.
Ryte rydama knygas kažkur perskaitė mintį: „Jeigu tavęs netenkina darbas, susikurk darbą pats.“ Ta mintis neatstojo tarsi užkerėta. Vieną dieną gavusi atlyginimą, nupirko vaikams porą žurnaliukų. Išsivirė kavos. O vaikai tuose žurnaliukuose nieko nesusigaudo. Vis atbėga klausti. Kava ataušo. Tada Ilonai kilo mintis pačiai leisti žurnaliuką mažyliams. Parengė pirmąjį numerį. Nuvežė į leidyklą. Leidykloje pasakė: “Taip.“ “Galvoju, gal čia sapnas, — savo džiugesį mena Ilona, dabar gyvenanti iš žurnalų leidybos. — Svarbiausia nebijoti klaidos. Klaida tai pamoka. Tarsi pakuotė naujai likimo dovanai. Jeigu suklystu, sakau sau, jog tai mano laisvės kaina.“
„Nykštukas“ ir “Kutis“
Iš pradžių leidusi žurnalą „Nykštukas“ trejų metų ir vyresniems mažyliams, vėliau Ilona sukūrė dar vieną žurnalą “Kutį“. Jis be žodžių, dar nemokantiems skaityti mažesniems nei trejų metų vaikams. Dabar jos žurnalų tiražas siekia 10 — 12 tūkstančių egzempliorių.
Tai geriausias užsiėmimas, kokį galėjo sugalvoti ikimokykinio ir pradinio ugdymo pedagogės profesijas turinti moteris. Be to, ji trijų vaikų mama. „Vaikai — didieji redaktoriai. Parašau puslapį — ir klausiu jų nuomonės.“
Į leidybą Ilona žiūri ne kaip į saviraišką. Kiekvieną kartą gerai apmąsto, ką naujas žurnaliuko numeris galėtų duoti šeimai, kuri jį nusipirks. Jeigu jau kertami medžiai, gadinamas iš jų padarytas popierius, vaikai iš žurnalo turi ko nors išmokti.
Svarbiausias Ilonos tikslas — ugdyti kūrybiškumą, nes kūrybiškas žmogus neprapuls bet kokioje gyvenimo situacijoje. Pavyzdžiui, „Nykštuko“ rubrikoje “Niam, niam“ vaikas mokomas pasigaminti ką nors skanaus iš to, kas yra šaldytuve ar spintelėje. Rubrika “Einu gatve“ moko saugaus eismo. Linksmas edukacinis nuotykis skatina vaiką teisingai atrinkti svarbiausias vertybes.
Vien piešinukų žurnalas „Kutis“ siekia vaikus supažindinti su darbo priemonėmis, moko jomis naudotis.
Kelias į Kražius
Paskaičiusi apie Aukštaitijoje kuriamą amatų kaimelį, stačia galva ji buvo išlėkusi į Strazdus. Svajojo ten pasistatyti molinę arba šiaudų trobelę. Tačiau pabuvusi pusmetį, suvokė, jog jos gyvenimas Strazduose reikalingas tik tam, kad amatų kaimelio kūrėjai įgyvendintų savo gyvenimo svajonę. O Ilona turėjo savąją.
Pabėgo į Anykščius. Nusipirko namelį ant upelio kranto. Jokių patogumų. Maudėsi pirtelėje arba upelyje. Pati su vaikais statė krosnį. Net mažasis sūnelis Silvestras tempė plytas. Tai buvo geros gyvenimo pamokos. Sudėti skalbinius į automatinę skalbyklę, vaikai, anot Ilonos, bet kada išmoks.
Bet trijų vaikų mama netruko pajusti ir atskirtį. Iš nuošalios vietos vaikus į mokyklą vežiodavo autobusiukas. Jie negalėjo lankyti būrelių. „Supratau, jog vaikai yra socialinės būtybės. Jiems reikia bendravimo, kitos aplinkos. Rūpėjo jų lavinimas. Be to, reikėjo pagalbos sergančiai mamai,“ — dėsto Ilona motyvus, dėl kurių apsisprendė grįžti į Žemaitiją.
Internete paskaitė apie Kražius — tiek gražaus apie šį miestelį prirašyta. Didi jo istorija. Yra gimnazija ir muzikos mokyklos skyrius.
Atvažiavo į literatūrinį renginį. Kolegų paklausė, gal kas čia parduoda namą. Po trečio apsilankymo Kražiuose jau turėjo namo raktus. Persikraustė su trimis savo vaikais ir mama. Pagyvenusi pusantro mėnesio, jau vedė renginį M.K. Sarbievijaus kultūros centre. Pajuto esanti čia reikalinga.
Dabar kultūros centre vaidina Ilonos vaikai, dainuoja mama. Pati Ilona irgi vaidina ir veda renginius.
Ir namuose jos šeimyna kartais „pasikelia“ šokius, rengia teminius vakarus. Gyvena taip, kad būtų įdomu. Kad vaikams būtų kur pasireikšti. Jaunėlis Ilonos sūnus devynerių metų Silvestras smuikuoja, vienuolikmetė Inesa kankliuoja ir skambina pianinu, vyriausioji Odeta skambina gitara.
Erdvė kūrybai
— Į žurnalų leidybą tenka įdėti daug pedagoginių žinių, sumanumo ir darbo. Dar rengiate seminarus ir savo kūrybos vakarus. Be to, esate mama. Kaip spėjate atlikti tiek daug darbų?
— Aš nedirbu, o tiesiog gyvenu. Man viskas įdomu. Nieko nedarau specialiai. Seminarams panaudoju medžiagą, kurią sukaupiau leisdama žurnaliukus per penkerius metus. Pamaniau, jog mano patirtis gali praversti tėvams ir pedagogams.
Visus metus rašau sveikinimus draugams įvairiomis progomis. Kiekvienam kuriu atskirą tekstą. Metų pabaigoje tuos tekstus sudedu į knygą. Išleidau jau keturias sveikinimų knygas. Sveikinimus skelbia internete. Bet aš nepykstu. Džiaugčiausi, jeigu mano mintis duotų impulsą kito žmogaus minčiai, ir jis sveikinimą susikurtų pats. Man labai norisi, kad žmonės būtų kūrybingi.
Per savo kūrybos vakarus irgi skaitau tai, ką jau esu anksčiau parašiusi. Stengiuosi skaityti kuo įtaigiau, kad sukurčiau šventę žmogui, kuris dėl mano eilėraščių gaišta savo laiką. Mano tikslas padėti savo klausytojui sustiprėti. Juk jaučiame visi vienodai. Tik kūrėjai yra jausmų dizaineriai. Jie jausmus aprengia žodžiais. Paverčia iš nematomų matomais.
— Gražios Kražių apylinkės turbūt įkvepia ir kaip fotografę?
— Esu sugavusi vandens šypseną! Koks įdomus tekantis pavasario vanduo! Kiek daug profilių galima nufotografuoti pelkę! Kiek informacijos gali išskaityti iš kelmų! Koks gražus gali būti ledas!
Paprastai, ten, kur rengiu savo kūrybos vakarą, nusivežu ir nuotraukų parodą.
„Už ką mane Dievas taip myli?“
— Kuriantys žmonės, paprastai mėgsta vienatvę. Jūs turite gausią šeimą, būrį draugų. Ar užtenkate savęs visiems padalinti?
— Kartais man atrodo, jog manęs net per daug. Vadovaujuosi principu: „Turi sekundę laiko — padaryk ką nors gero.“ Tuomet visur suspėsi. Nulekiu į Telšius. Būtinai užsuku pas močiutę. Bent pasisveikinti. Labai ją myliu. Sveika. Linksma. Kaip špulytė. Labai myliu ir gerbiu savo mamą. Ji — siuvėja, aukštos vidinės kultūros. Iš mamos išmokau pagarbos kitam žmogui.
Labai draugais esu apdovanota. Kartais galvoju: „Dieve, už ką tu mane taip myli?“
— Nejaugi nesutinkate blogų žmonių?
— Iš prigimties visi žmonės geri ir talentingi. Ar ne talentas pamelžti karvutę ir gerai prižiūrėti savo ūkelį? Kitam Dievas galbūt davė nuolankumo talentą. Jis eina patarnauti.
Žinau gal penkis žmones, su kuriais nenorėčiau susitikti net kituose gyvenimuose, tačiau tas šaukštas deguto ištirpsta tarp daugybės gerų.
Kartą vaikai man uždavė sunkų klausimą; „Kas turi nutikti, kad geras žmogus tampa labai blogu?“ Man atrodo, jog kiekvienas iš mūsų turime įgimtą meilės kraitį. Bet jį reikia nuolat papildyti gaunant meilės iš aplinkos.
Kartais žmogus iš aplinkos meilės negauna. Kiti juo tik pasinaudoja. Tada pasijunta išvogtas. Užrakina savo meilės atsargas spynomis. Pradeda saugoti. Kitas net dygliais apauga lyg kaktusas. Tačiau nedalijama meilė ima pelyti ir rūgti.
Visiems linkiu meilę dalyti ir tikėti, kad ji sugrįš padvigubėjusi. Neverta eikvoti teigiamos energijos blogoms emocijoms.
UŽUOMAZGOS: Ilona Urbonavičiūtė — Bumblauskienė kurti naują vaikiško žurnalo numerį pradeda nuo kvadratukų, subraižytų ant balto popieriaus lapo.
KŪRYBA: Ilona Urbonavičiūtė — Bumblauskienė sako, jog kiekvienas žmogus yra kūrėjas. Tik ne kiekvienas moka išsakyti tai, ką jaučia.
Autorės nuotr.
ŠEIMYNĖLĖ: Ilona žurnalus kūrė drauge su vaikais. Jauna mama kartais apgailestauja, kad jie jau suaugo ir greitai neliks nė vieno patarėjo.
ATSIDĖKOJIMAS: „Kažkada tu mane nešiojai, dabar — aš tave,“ — sako Ilona savo mamai Danutei Jučinskienei.
MAMOS: Dvi mamos Danutė Jučinskienė ir Ilona Bumblauskienė per gyvenimą vienos veda savo vaikus.
ĮKVĖPIMAS: Iloną kūrybai kartais įkvepia ir muzika.
Ilonos Urbonavičiūtės — Bumblauskienės albumo nuotr.