Palaima sugrįžus namo

Kas bu­vo pir­mo­ji Jū­sų klien­tė, ku­ri lei­do pa­si­reikš­ti Jū­sų ta­len­tui?

Nuo ma­žens šu­kuo­da­vau sa­vo ma­mą, ji bu­vo pir­mo­ji ma­no klien­tė ir mo­ky­to­ja. Ma­ma ne­bu­vo kir­pė­ja, bet vi­sa­da tu­rė­jo tą pa­čią šu­kuo­se­ną, ku­ri va­di­no­si ita­liš­ku plau­kų kir­pi­mu. Pa­me­nu, bu­vau aš­tuo­nio­li­kos, kai ma­mai la­bai rei­kė­jo ap­si­kirp­ti, bet jos kir­pė­ja ta­da ne­ga­lė­jo. Ta­da ir iš­ban­džiau sa­vo jė­gas. Aiš­ku, ma­ma pa­dė­jo, ro­dė, kaip ką da­ry­ti, nes jau bu­vo iš­mo­ku­si iš sa­vo kir­pė­jos, kas­kart ma­ty­da­ma kir­pi­mo ei­gą.

O drau­gės ne­no­rė­da­vo pas Jus pa­si­gra­žin­ti?

Taip, ta­da pra­dė­jau kirp­ti sa­vo ir ma­mos drau­ges, da­ry­da­vau joms šu­kuo­se­nas, da­žy­da­vau plau­kus. Tai ir bu­vo ma­no, kaip kir­pė­jos pra­džia.

Ta­da ir už­dir­bo­te sa­vo pir­muo­sius pi­ni­gus?

Ka­dan­gi dar ne­bu­vau pro­fe­sio­na­li kir­pė­ja, pi­ni­gų iš sa­vo tuo­me­ti­nių klien­čių neim­da­vau. Net­gi pa­ti už sa­vo pi­ni­gus pirk­da­vau plau­kų da­žus, kad iš­ban­dy­čiau juos su sa­vo klien­tė­mis ir įgy­čiau kuo dau­giau pa­tir­ties.

Tur­būt ne­bu­vo sun­ku ap­si­spręs­ti, kuo no­ri­te tap­ti bai­gu­si mo­kyk­lą?

Pa­bai­gu­si vi­du­ri­nę mo­kyk­lą iš­va­žia­vau į už­sie­nį, nes no­rė­jau pa­ti už­si­dirb­ti pi­ni­gų moks­lams. Ži­no­jau, kad no­riu bū­ti kir­pė­ja. Po ku­rio lai­ko bai­giau kir­pė­jų kur­sus "Fe­mi­na Bo­na" mo­ky­mo cent­re Vil­niu­je.

Pa­me­nu, kur­sų me­tu tu­rė­jau to­kį rau­do­ną la­ga­mi­nė­lį, ja­me – plau­kų da­žai; jį vi­sa­da ve­žio­da­vau­si su sa­vi­mi. Kai grįž­da­vau į Bir­žus, su­lauk­da­vau ne­ma­žai pra­šy­mų nu­da­žy­ti drau­gėms plau­kus. Nie­ka­da joms neat­sa­kiau. Kol mo­kiau­si Vil­niu­je, pra­dė­jau dar­buo­tis kir­pyk­lo­je, kur dir­bo ma­no mo­ky­to­ja. Sa­vo lais­va­lai­kį po pa­skai­tų iki pat vė­lu­mos pra­leis­da­vau sa­lo­ne. Ten at­lik­da­vau daug dar­bų: mai­šy­da­vau plau­kų da­žus, trink­da­vau klien­tėms plau­kus, ste­bė­jau, kaip dir­ba pro­fe­sio­na­lai, taip su­kau­piau dar di­des­nį ži­nių ba­ga­žą.

Pa­me­nu, lan­kiau­si vie­nuo­se kir­pė­jų to­bu­li­ni­mo­si kur­suo­se. Jiems pa­si­bai­gus, mo­ky­to­ja vi­soms pa­sa­kė: "Mer­gai­tės, ku­rios su­pra­to­te, kad tai ne jums, at­si­sto­ki­te ir išei­ki­te, jums ne­rei­kės už nie­ką mo­kė­ti". Aiš­ku kirp­ti ga­li­ma iš­mok­ti, bet jei­gu vi­sa gy­ve­ni­mą mo­kė­si tik vie­ną kir­pi­mą, ku­riuo ,,džyrinsi’’ vi­sas, nie­ko ne­bus. Rei­kia do­mė­tis nau­jo­vė­mis. To­dėl vi­sa­da sten­giau­si ir sten­giuo­si to­bu­lė­ti: lan­kau įvai­rius se­mi­na­rus, mo­ky­mus.

Gy­ve­no­te ir dir­bo­te Nor­ve­gi­jo­je?

Ma­no vy­ras dir­bo Nor­ve­gi­jo­je, ku­rį lai­ką ten su sū­nu­mi Ti­tu gy­ve­no­me ir mes. Mū­sų sū­nus ten gi­mė. Tu­rė­jo­me tiks­lą – už­si­dirb­ti pi­ni­gų sa­vo gro­žio sa­lo­nui ir grįž­ti į Lie­tu­vą. Sun­kiai dir­bo­me. Po ku­rio lai­ko įsi­gi­jo­me pa­tal­pas Bir­žuo­se. Įren­gė­me gro­žio sa­lo­ną, so­lia­riu­mą ir kir­pyk­lą. Ten ir bu­vo ma­no pra­džia.

Kaip su­bū­rė­te nuo­la­ti­nių klien­čių ra­tą?

Pra­dė­ju­si dirb­ti, nie­kur ne­si­skel­biau. La­bai sten­giau­si at­lik­ti dar­bą kaip tik ga­liu ge­riau­siai, kad klien­tės išei­tų pa­ten­kin­tos re­zul­ta­tu ir vėl no­rė­tų pas ma­ne su­grįž­ti. Bir­žai – ma­žas mies­tas, čia pui­kiai vei­kia prin­ci­pas "iš lū­pų į lū­pas". Ro­dės, vis­kas vy­ko taip, kaip ir tu­rė­tų…

Bet ir vėl emigravote… Ko­dėl?

Tuo me­tu ma­no gy­ve­ni­me įvy­ko daug skau­džių ir lem­tin­gų įvy­kių, ku­rie daug ką pa­kei­tė. Ats­tu­mas išar­dė mū­sų šei­mą, vi­sam lai­kui at­si­svei­ki­nau su mama… Vie­ni­šu­mo jaus­mas ir bai­mė dėl sū­naus atei­ties pri­ver­tė priim­ti spren­di­mą vėl iš­vyk­ti. Ta­da gal­vo­jau, kad vi­sam.

Su sū­nu­mi iš­vy­ko­te į Jung­ti­nę Ka­ra­lys­tę. Ti­kė­jo­te, kad ši ša­lis jam už­tik­rins ge­res­nę atei­tį?

Kaž­ko­dėl jau­čiau bai­mę, kad ma­no vai­kas jau grei­tai užaugs ir ma­ne pa­liks. Gal­vo­jau, kad sū­nus vis tiek kaž­ka­da iš­va­žiuos į už­sie­nį gy­ven­ti. Tad nu­spren­džiau vi­sa tai paanks­tin­ti ir iš­vyk­ti kar­tu su juo. No­rė­jau, kad Ti­tas jau nuo ma­žens pra­tin­tu­si sve­ti­mo­je ša­ly­je, kad vė­liau jam bū­tų leng­viau. Gal­būt ten ma­čiau ir sa­vo ateitį… Be to, pa­gy­ven­ti Lon­do­ne bu­vo se­na ma­no svajonė… Par­da­viau sa­vo sa­lo­ną ir iš­vy­ko­me.

Kaip Jums se­kė­si ant­ro­jo­je emig­ra­ci­jo­je?

Su sū­nu­mi Lon­do­ne gy­ve­no­me ket­ve­rius me­tus. Dir­bau sa­lo­ne kir­pė­ja, tu­rė­jau sa­vo klien­tų, sū­nus ėjo į mo­kyk­lą. Džiau­giau­si, kad ga­liau­siai ma­no gy­ve­ni­mas nu­si­sto­vė­jo. Bet tas džiaugs­mas ne­bu­vo abi­pu­sis. Sup­ra­tau, kad sū­nus jau­čia­si ki­taip…

Kaip jis jau­tė­si?

Sū­nui vi­sa­da trū­ko na­mų ir tos lais­vės, ku­rią žmo­gus jau­čia sa­vo­je ša­ly­je. Daug dir­bau, tad kar­tu pra­leis­da­vo­me ma­žai lai­ko. Lon­do­ne gy­ve­ni­mas vi­rė tar­si pa­grei­tin­tu rit­mu: dar­bas, na­mai, vi­si žmo­nės ten kaž­kur la­bai skuba… Vie­ną die­ną Ti­tas ma­nęs pa­klau­sė: "Ma­my­te, ar pri­si­me­ni tuos ge­rus lai­kus, kai gy­ve­no­me Bir­žuo­se?" Ta­da ir su­si­mąs­čiau: ma­no sū­nus čia ne­lai­min­gas…

Bet juk grįž­da­vo­te ato­sto­gų į na­mus?

Kol gy­ve­no­me Jung­ti­nė­je Ka­ra­lys­tė­je, sū­nus vi­sas va­sa­ros ato­sto­gas pra­leis­da­vo pas ma­no drau­gus Bir­žų kraš­te. Esu jiems la­bai dė­kin­ga, nes Ti­tą jie priė­mė ir my­lė­jo kaip sa­vo vai­ką. Sū­nus po ato­sto­gų grįž­da­vo pil­nas ne tik nuo­sta­bių įspū­džių, bet ir nos­tal­gi­jos. Vis kal­bė­da­vo, kaip jam ge­ra na­mie, ko­kia gra­ži gam­ta, su di­de­le mei­le ir už­si­de­gi­mu pa­sa­ko­da­vo apie upe­lius, me­džius ir vis­ką, kas ki­tam gal at­ro­dy­tų sa­vai­me su­pran­ta­mas da­ly­kas.

Tai ir pri­ver­tė jus su­grįž­ti na­mo?

Spren­di­mą lė­mė ke­li da­ly­kai. Ka­dan­gi sū­nui dvy­li­ka me­tų, jis Jung­ti­nė­je Ka­ra­lys­tė­je jau bū­tų pa­kei­tęs mo­kyk­lą ir pe­rė­jęs į ki­tą mo­ky­mo­si ly­gį. O kaž­ka­da su­gal­vo­jus grįž­ti į Lie­tu­vą, iš ten bū­tų bu­vę sun­kiau jį iš­plėš­ti. Praė­ju­sią va­sa­rą Lie­tu­vo­je šven­tė­me drau­gės vai­ko gim­ta­die­nį. Pa­ma­čiau kaip vi­si, svei­kin­da­mi ju­bi­lia­tą, do­va­no­jo tiek daug mei­lės ir gra­žių emo­ci­jų. Paž­vel­giau į sa­vo sū­nų: jis bu­vo toks lai­min­gas, akys net žibėjo… Ta­da su­pra­tau: juk nie­ko mums dau­giau ir ne­rei­kia, tik no­ri­si bū­ti ap­sup­tiems sa­vais žmo­nė­mis, sa­va gam­ta, me­džiais, pie­vo­mis, gat­vė­mis, mies­tu, kai­mu, vis­kuo, kas mums yra taip ge­rai pa­žįs­ta­ma ir taip gi­liai įau­gę į širdis… Ir nė ne­dve­jo­ju­si priė­miau spren­di­mą su­grįž­ti. Vi­sam lai­kui.

Greit bus pu­sė me­tų, kaip gy­ve­na­te Bir­žuo­se. Kaip jau­čia­tės?

Ti­kiu, kad gy­ve­ni­me nie­kas ne­vyks­ta be rei­ka­lo. Grį­žu­si vėl pra­dė­jau dirb­ti kir­pė­ja, Ti­tas – lan­ky­ti mo­kyk­lą. Čia tu­ri­me sa­vo na­mus, drau­gus, ar­ti­muo­sius. Vis­kas la­bai grei­tai su­si­dė­lio­jo į sa­vo vie­tas. Jau­čiu, kad esa­me ten, kur ir tu­ri­me bū­ti. Lie­tu­vo­je la­bai ge­ra, ma­nau, kad vi­si iš­va­žia­vu­sie­ji jos il­gi­si. Pa­žįs­tu daug emig­ra­vu­sių lie­tu­vių, ku­rie la­bai no­rė­tų su­grįž­ti, bet bi­jo pra­dė­ti nuo nu­lio, abe­jo­ja: ar ras dar­bą, ar ap­skri­tai jie čia bus rei­ka­lin­gi…

Ar su­grį­žo Jū­sų bu­vu­sios klien­tės?

Sug­rį­žo daug klien­čių, ku­rios la­bai džiau­gė­si ma­no pa­si­rin­ki­mu, do­va­no­jo gėles… Taip pat at­si­ra­do ir nau­jų. Užp­lūs­ta pa­ts ge­riau­sias jaus­mas, kai ži­nai, kad esi žmo­nėms rei­ka­lin­ga. Ta­da vis­kas su­si­dė­lio­ja sa­vai­me, liū­de­sys ir dve­jo­nės iš­nyks­ta. Kai pa­gal­vo­ju, Lon­do­ne kir­pė­jų tūks­tan­čiai, tad be ma­nęs ten nie­kas ne­pra­žus, o Bir­žai – ma­žas mies­tas, čia jau­čiuo­si rei­ka­lin­ga.

Ir Bir­žuo­se ap­stu gro­žio sa­lo­nų. Ar ne­jau­čia­te kon­ku­ren­ci­jos?

Toks yra kir­pė­jų dar­bas: vie­nai aš esu ge­riau­sia kir­pė­ja, ki­tai – ki­ta. Ir nie­ko čia ne­pa­da­ry­si. Aš su ki­to­mis ne­si­run­giu. Vi­sa­da prii­mu tas, ku­rioms pa­tin­ka kaip aš dir­bu, nie­ka­da ne­pyks­tu, jei klien­tė išei­na ki­tur. Juk nė su vie­na ne­sa­me pa­si­ra­šę su­tar­ties drau­gau­ti iki gy­ve­ni­mo ga­lo. Sten­giuo­si pa­si­tik­ti ir iš­ly­dė­ti vi­sas at­vi­ra šir­di­mi ir su ge­riau­sio­mis emo­ci­jo­mis. Kiek­vie­na meist­rė tu­ri sa­vo klien­čių ra­tą. Rei­kia bū­ti lanks­čioms su žmo­nė­mis ir vie­tos po sau­le už­teks vi­siems.

Su dau­gu­ma klien­čių la­bai su­si­bend­rau­ja­me, jos tam­pa ar­ti­mos, džiau­giuo­si dėl jų sėk­mių ir iš­gy­ve­nu dėl ne­lai­mių. Yra to­kių mer­gi­nų, ku­rioms da­riau šu­kuo­se­nas mo­kyk­los iš­leis­tu­vių pro­ga, pa­skui, puo­šiau jas jų pa­čių vestuvėms… Ir štai, jos jau at­siun­čia nuo­trau­ką su nau­ja­gi­miu ant ran­kų, ta­da ver­kiu iš džiaugs­mo kar­tu su jo­mis.

Ar ski­ria­si klien­čių po­rei­kiai Jung­ti­nė­je Ka­ra­lys­tė­je ir čia?

Gal­būt lie­tu­vės la­biau sa­ve pri­si­žiū­ri, yra tvar­kin­ges­nės. Bri­tės plau­kus daž­niau­siai da­žo­si pa­čios, dau­gu­ma jų į kir­pyk­lą atei­na tik ap­si­kirp­ti. Ne vi­soms bri­tėms jų iš­vaiz­da yra svar­biau­sias da­ly­kas... Be to, gy­ve­nant did­mies­ty­je yra sun­ku at­ras­ti lai­ko sau: va­žia­vi­mas į dar­bą ir at­gal, vai­kų nu­ve­ži­mas ir par­ve­ži­mas iš mo­kyk­los ati­ma daug lai­ko. To­dėl pra­leis­ti ke­lias va­lan­das sė­dint kir­pyk­lo­je, joms – pra­ban­ga.

Ar tie­sa, kad ne­tru­kus ati­da­ry­si­te nuo­sa­vą kir­pyk­lė­lę…

Vi­sa­da sva­jo­jau kur nors mies­to cent­re tu­rė­ti jau­kią, ne­di­de­lę sa­vo stu­di­ją. Vi­sai ne­se­niai vaikš­čio­jau Šir­vė­nos eže­ro pa­kran­te ir gal­vo­jau: kaip no­rė­čiau šią sva­jo­nę įgy­ven­din­ti sa­vo gimtinėje… At­si­tik­ti­nai ra­dau skel­bi­mą apie par­duo­da­mas pa­tal­pas mies­to cent­re, to­kio­je vie­to­je, kur sa­vo sa­lo­ną ga­lė­jau la­bai leng­vai įsi­vaiz­duo­ti. Džiau­giuo­si, kad vis­kas vyks­ta sklan­džiai ir sa­vo stu­di­jos du­ris jau pla­nuo­ju at­ver­ti ki­to mė­ne­sio vi­du­ry­je.

Kaip ma­no­te, ar gy­ve­ni­mas už­sie­ny­je Jums su sū­nu­mi bu­vo nau­din­gas?

Emig­ra­ci­ja mums da­vė ma­te­ria­lų pa­grin­dą, pa­tir­tį ir su­pra­ti­mą, kas gy­ve­ni­me yra svar­biau­sia. Sup­ra­tau, kad man gy­ve­ni­me daug ne­rei­kia. Ne­bė­ra to vi­di­nio plė­šy­mo­si, ieš­ko­ji­mo. Tur­būt atė­jo me­tas, kai rei­kia su­sto­ti, pa­gal­vo­ti ir įver­tin­ti tai, ką tu­riu bran­giau­sia.

Sū­nus mė­gau­ja­si gy­ve­ni­mu Lie­tu­vo­je. Di­džiuo­juo­si Ti­tu, jo su­vo­ki­mas apie tai, kas yra tė­vy­nė, bū­din­gas ne kiek­vie­nam dvy­li­ka­me­čiui. Jei­gu ne­bū­tu­me pa­ty­rę gy­ve­ni­mo sve­čio­je ša­ly­je, ne­sup­ras­tu­me, ko­kie musms bran­gūs gim­tie­ji Bir­žai. Čia vis­kas sa­va, gra­žu, mie­la, nie­kas ne­sku­ba kaip pa­šė­lę, gry­nas oras, at­stu­mai to­kie, kad ga­li­ma vi­sur nuei­ti pės­tu­te. Tik­ras Ro­jaus kampelis… Ma­nau, dau­gu­mai jau­ni­mo rei­kė­tų kaž­kur lai­ki­nai iš­va­žiuo­ti. Ta­da jie su­pras­tų, ką reiš­kia na­mai, gim­ti­nė ir ką iš tik­rų­jų čia tu­ri…

Sma­gu, kad Ti­tas grį­žo pas tuos pa­čius kla­sės drau­gus, su ku­riais lan­kė pir­mą­ją kla­sę. Da­bar jis – šeš­to­kas. Ne­bu­vo leng­va, bet sū­nus la­bai sten­gia­si ir daug mo­ko­si. Džiu­gu, kad emig­ran­tų vai­kams yra ski­ria­mos pa­pil­do­mos pa­mo­kos mo­kyk­lo­je, ku­rios pa­de­da mo­ky­tis lie­tu­vių kal­bos, su­grįž­ti į rit­mą ir pri­si­vy­ti bend­rak­la­sius.

Ar da­bar jau­čia­tės lai­min­ga?

Kai ma­tau lai­min­gą sa­vo sū­nų, lai­min­ga esu ir aš. Man vi­sa­da rū­pė­jo vi­di­nė ra­my­bė. Ei­da­ma į dar­bą ry­tais, ka­vi­nu­kė­je vi­sa­da nu­si­per­ku puo­de­lį ka­vos. Ir ei­nu gat­ve, ku­ria ei­da­vau pas sa­vo mo­čiu­tę, kai bu­vau ma­ža. Ma­tau tuos pa­čius na­mus, takelį… Ta­da api­ma toks ne­nu­sa­ko­mas jaus­mas vi­du­je…

Reklama: priemonės grožio salonams