Optimistė iš prigimties – Danutė Nindriūnaitė

Asmeninio albumo nuotr.
„Mano gyvenimas labai spalvotas, tai sunku apie ji pasakyti keliais žodžiais“, – sako Danutė.
„Man gyvenimas yra tarsi tyro oro gurkšnis ir nors niekada nežinau, kas bus rytoj, bet tikrai žinau, kad ten būsiu aš“, sako mūsų pašnekovė Onos Milienės senelių namų darbuotoja Danutė Nindriūnaitė, mananti, kad aktyvūs veiksmai duoda geresnių rezultatų negu kišimąsis kur nereikia. Anot jos, reikia iš pradžių įvertinti situaciją, o paskui paklausti savęs „Ką aš galiu padaryti čia ir dabar?“ Jūsų dėmesiui – pokalbis su Danute.

Papasakokite apie savo tėvų namus, vaikystę, šeimą. Kas labiausiai įsirėžė atmintyje iš to laikmečio?

Mano vardas tęsia mamos vardo kelią. Ji buvo Aldona Danė. O mano visada toks mažybinis – Danutė... Man patinka, kad tai senas vardas. Man patinka senovė, istorija ir visa tai, kas turi savo dulkių sluoksnį, ko reikia ieškoti, pažinti, paliesti. Tai iš mano tėtės Jono Nindriūno genų ir mamos tėtės, senelio Jono Mizaro, kuris buvo kietas ūkininkas, mokėjo esperanto kalbą ir buvo darbštus, mėgdavo užsirašyti visokias pastabas, istorijas. Nors mano tėvai, amžiną jiems atilsį, paliko nemažą pėdsaką mano gyvenime leisdami būti savarankiškai, pačiai planuoti ir atsakyti už savo veiksmus, aš visada dar šalia turėjau sargą – babytę. O kartą jai paprieštaravusi, kad keliausiu, o ne dirbsiu žemę, buvau „nusodinta“. Mano skaitytos knygos apie keliones liko tik svajonių penu.

Taigi, buvau auklėjama ir prižiūrima budrios babytės – Minnos Mizarienės akies, rankos ir minties. Vaikystė praskriejo prižiūrint sesę Aldutę, prižiūrint viščiukus, ančiukus, žąsiukus, kalakutus. Daug paukščių buvo kaime, reikėjo juos suvaryti, išleisti, palesinti, prirauti minkštos žolytės, sumaišyti su rūgpieniu kalakutams. Dar priskinti kiaulėms žolės, burokų lapų. Tik spėk suktis... Ir veršiukai atbėgdavo iš miško, ir paršiukai, tokie rausvi rausvi kriuksėdavo ieškodami maisto... O prieš Kalėdas į kambarį atnešdavo avinėlius, ką tik gimusius, kad nesušaltų. Labai daug darbų buvo vaikystės kaime. Dar malkas nešdavome su sese, šieną nuversti padėdavome nuo prėslo gyvuliams. O vakarais skaitydavau lovoje, kartais net po kaldra, kad nesibartų, jog nemiegu...

Prisiminimai patys šilčiausi. Prisimenu, kaip dirbdamos su babyte dainuodavome. Mano tėvai visur eidavo kartu, ravėti, šieno vežti... Tai ir mes su jais....Tetė su manimi diskutuodavo apie istoriją, gyvenimą, augalus... Jis buvo geras muzikantas ir dar darydavo alų... Pyvorius buvo.

Laukdavau tėtės grįžtant su ižu iš Biržų, kai dirbo melioracije, aš nuo keliuko įšokdavau į lopšį ir laiminga parvažiuodavau į kiemą. Dar, kaip gera ,,gavarilka“, viską spėdavau papasakoti... Mėgau laužti su tėčiu rankomis. Jis gulėdavo po darbo pavargęs, bet niekada nenuvarydavo manęs šalin. Per šventes deklamuodavau visiems visokias eiles, nes anksti išmokau skaityti. Daug eilėraščių mokėjau.

Toliau skaitykite popierinėje arba elektroninėje laikraščio versijoje (PDF). Užsakyti galite http://www.birzietis.com/

 

DOSJĖ

Danutė Nindriūnaitė gimė 1971 gruodžio 27 d. Kyliškių kaime Biržų rajone, mokėsi Papilio vidurinėje mokykloje, dirbo evangelikų reformatų tikybos mokytoja. Dabar dirba Biržų rajono Onos Milienės senelių namuose socialine darbuotoja ir užimtumo specialiste. Optimistė iš prigimties, mėgsta bendrauti, moka klausyti, girdėti, padėti.

Susijusios naujienos