Nepelnytai užmiršta iškili asmenybė

Biog­ra­fi­niai fak­tai

J. Klu­sis gi­mė 1904 m. bir­že­lio 24 d. Klau­su­čių kai­me, Bir­žų vals­čiu­je. Per Pir­mą­jį pa­sau­li­nį ka­rą bu­vo pa­si­trau­kęs į Ru­si­ją. Vo­ro­ne­že lan­kė Mar­ty­no Yčo įsteig­tą gim­na­zi­ją ir bai­gė jos dvi kla­ses. Grį­žęs į Lie­tu­vą, moks­lus tę­sė Bir­žų gim­na­zi­jo­je. Ją bai­gė 1924 m. ir pra­dė­jo mo­ky­to­jau­ti Za­ra­sų vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je. 1926 m. per­si­kė­lė dirb­ti į Pas­va­lio vi­du­ri­nę mo­kyk­lą. Jos di­rek­to­rius mo­ky­to­jo ates­ta­ci­jo­je pa­žy­mi, kad „sa­vo nu­si­sta­ty­mą pa­ro­do (Pe­da­go­gi­niais klau­si­mais – P. Š.), vai­kus ir dar­bą my­li. Kū­no kul­tū­rą yra pa­mė­gęs, pa­mo­kas ve­da gy­vai, pa­trau­kia mo­ki­nius. Kū­no kul­tū­ros rei­ka­lais daug dir­ba ir ne pa­mo­kų me­tu. La­bai mėgs­ta pai­šy­bą, o ki­tus da­ly­kus tik rei­ka­lo spi­ria­mas ir toms pa­mo­koms ma­žai te­si­ruo­šia.“ 1928 m. pra­džio­je J. Klu­sis per­si­ke­lia dirb­ti į Se­dos vi­du­ri­nę. Įdo­mu, kad per vi­są tar­pu­ka­rio me­tų mo­kyk­los gy­va­vi­mo lai­ką (1921–1935) di­rek­to­riai yra pa­reiš­kę tik vie­ną pa­dė­ką. Ji skir­ta mo­ky­to­jui J. Klu­siui „už spa­lio 13 d. (1929 m. – P. Š.) va­ka­rė­lį“. Iš­li­ku­sios nuo­trau­kos pa­ro­do, kad jų me­tu bu­vo sta­to­mi spek­tak­liai, ku­ria­mi gy­vie­ji pa­veiks­lai, pa­si­ro­dy­da­vo šo­kė­jai ir spor­ti­nin­kai. Spek­tak­liai iš­si­ski­ria ge­ra sce­nog­ra­fi­ja, pui­kiais sce­ni­niais rū­bais. Tai da­ry­da­vo už pa­si­ro­dy­mo me­tu su­rin­kus pi­ni­gus. Li­ku­sią su­mos da­lį skir­da­vo ne­tur­tin­giems mo­ki­niams šelp­ti. Spek­tak­liuo­se pa­ts vai­di­no, at­lik­da­mas su­dė­tin­giau­sius vaid­me­nis. Tie­sa, iš­vyks­ta iš Se­dos neat­sis­kai­tęs už bu­to nuo­mą Se­dos se­niū­nui Ka­zi­mie­rui Bie­liaus­kui. Jis pi­ni­gų ieš­ko net per Švie­ti­mo mi­nis­te­ri­ją. J. Klu­sis sko­lą pri­pa­žįs­ta, nors nė­ra jo­kių įro­dy­mų, ir ją grą­ži­na.

1929 m. jam su­teik­tas aukš­tes­nio­sios mo­kyk­los mo­ky­to­jo cen­zas (Kva­li­fi­ka­ci­ja, lei­džian­ti dirb­ti ir gim­na­zi­jo­se.). Tai lė­mė jo pa­ruoš­ti lei­di­niai. Ta­da jis pa­su­ko ar­čiau gim­tų­jų kraš­tų. 1929 m. ru­de­nį, jau pra­si­dė­jus moks­lo me­tams, jis per­si­kė­lė dirb­ti į Ro­kiš­kio gim­na­zi­ją. Jo­je dir­bo ket­ve­rius me­tus. Po to bu­vo pa­šauk­tas at­lik­ti ka­ri­nę tar­ny­bą. Po jos, 1935 m. ru­de­nį įsi­dar­bi­no Jo­niš­kio gim­na­zi­jo­je, kur jį vėl pa­si­vi­jo sko­los. Jas taip pat jas pri­pa­ži­no ir grą­ži­no. Po me­tų per­si­kė­lė į Skuo­do pra­di­nę mo­kyk­lą, bet jau 1937 me­tus pra­dė­jo Ši­lu­tės gim­na­zi­jo­je. J. Klu­sis at­si­lie­pė į Lie­tu­vos švie­ti­mo mi­nis­te­ri­jos ra­gi­ni­mą, kvie­tu­sį mo­ky­to­jus lie­tu­vius vyk­ti į Klai­pė­dos kraš­tą, ypač iš­pa­žįs­tan­čius liu­te­ro­nų ti­kė­ji­mą.

Pet­ras Jakš­tas kny­go­je „Se­no­ji Ši­lu­tė“ užuo­mi­na, kad 1938 m., ati­da­rant nau­ją lie­tu­vių gim­na­zi­jos pa­sta­tą, ne vie­nam da­ly­viui iš džiaugs­mo iš­tryš­ko aša­ros, ma­tant to­kį gra­žų jau­ni­mą. Ren­gi­nio pro­gra­mą ren­gė ir J. Klu­sis. Jo pa­ruoš­tos mer­gai­tės šo­ko ir dai­na­vo. Bet iš šio lai­ko­tar­pio yra ir skun­das švie­ti­mo mi­nist­rui. Ja­me nu­ro­do­ma, kad J. Klu­sis „kai­po pa­ša­li­nis žmo­gus, žiū­ro­vas, pa­si­prie­ši­no tei­sė­jui ir tuo nu­trau­kė krep­ši­nio var­žy­bas.“ Sup­ran­ta­ma, kad apie šį žai­di­mą jis pui­kiai iš­ma­nė, o ži­nant, kiek jam bu­vo svar­bus spor­tas, tai nie­ko ste­bė­ti­na, jog taip ašt­riai su­rea­ga­vo. Gai­la, kad jis bu­vo kiek iš­gė­ręs. Už tai mi­nist­ras jam sky­rė pa­pei­ki­mą su nu­ro­dy­mu, kad „to­kių da­ly­kų dau­giau ne­pa­si­kar­to­tų.“

Klai­pė­dos kraš­to oku­pa­vus vo­kie­čiams, 1939 m. rug­sė­jo 1 d. pa­skir­tas mo­ky­to­jau­ti į Ši­la­lės vi­du­ri­nę mo­kyk­lą. Pa­gal bu­vu­sios ko­le­gės ir mo­ki­nių pa­sa­ko­ji­mus J. Klu­sis nu­sken­do 1940 m. pa­va­sa­rį Ši­la­lės tven­ki­ny­je ir bu­vo pa­lai­do­tas liu­te­ro­nų evan­ge­li­kų ka­pi­nė­se. Bu­vu­si mo­ki­nė Ele­na Ta­mo­šai­tie­nė iš sa­vo kuk­lių pen­si­nin­kės san­tau­pų pa­si­rū­pi­no įam­žin­ti sa­vo iš­skir­ti­nio mo­ky­to­jo am­ži­no poil­sio vie­tą. Ant kuk­laus ce­men­ti­nio ant­ka­pio yra už­ra­šas: „Jo­kū­bas Klu­sas 1904 – 1940“. Pra­dė­jus aiš­kin­tis tiks­lią mir­ties da­tą ir prie­žas­tį, paaiš­kė­jo, kad baž­ny­čios ar­chy­vas yra su­de­gęs, o Idos Juo­za­pai­tie­nės dė­ka su­pra­to­me, kad pa­mink­las yra pa­sta­ty­tas ne ant J. Klu­sio tik­ro­sios ka­pa­vie­tės. E. Ta­mo­šai­tie­nė po dau­ge­lio me­tų, grį­žu­sį į Ši­la­lę, ne­pri­si­mi­nė tiks­lios jo am­ži­no­sios poil­sio vie­tos, to­dėl šo­ne ki­tų Klu­sų pa­lai­do­ji­mų įren­gė sim­bo­li­nį mo­ky­to­jo ka­pą. Tą ji pa­tvir­ti­no ir Idos ma­mai, ku­ri ži­no­jo, kur yra tik­ro­ji mo­ky­to­jo ka­pa­vie­tė. Mat ji da­ly­va­vo pa­čio­se lai­do­tu­vė­se, o ka­pas yra ša­lia jos šei­mos pan­teo­no. Ne­tei­sin­gas Jo­kū­bo pa­var­dės už­ra­šy­mas ant ant­ka­pio taip pat yra sva­rus įro­dy­mas šios ver­si­jos la­bui. Ši­la­liš­kiai yra Klu­sai, o bir­žie­čiai Klu­siai.

Iš­li­kę do­ku­men­tai pa­tvir­ti­na, kad J. Klu­sis pri­klau­sė Jau­no­sios Lie­tu­vos, Šau­lių ir Skau­tų są­jun­goms. De­ja, šių do­ku­men­tų dar ne­bu­vo ga­li­my­bės iš­tir­ti, bet te­ko dar su­tik­ti su bu­vu­siais jo mo­ki­niais iš Se­dos ir Skuo­do vi­du­ri­nių mo­kyk­lų bei Ro­kiš­kio gim­na­zi­jos. Vi­sų pa­sa­ko­ji­mai vie­no­di, kad jis bu­vęs de­mok­ra­tiš­kas, sa­vas, ku­riam ne­bi­jo­jo pa­ti­kė­ti vi­sų pa­slap­čių. Jis kar­tu žai­dė su mo­ki­niais, to­dėl vi­są lai­ką vaikš­čio­jo jais ap­ki­bęs. Ro­kiš­kio gim­na­zi­jo­je J. Klu­sio bu­vu­si mo­ki­nė Eleo­no­ra Ra­vic­kie­nė pri­si­mi­nė, kad ji pa­ti vi­są gy­ve­ni­mą iš­dir­bu­si pe­da­go­ge, bet ki­to to­kio mo­ky­to­jo ne­su­ti­ku­si. „Jis dirb­da­vo vi­są die­ną, ne­skai­čiuo­da­mas va­lan­dų. Vi­są lai­ką bu­vo ap­sup­tas mo­ki­nių. Tai su jais žais­da­vo, tai sta­ty­da­vo pi­ra­mi­des, tai šok­da­vo. Vi­sa gim­na­zi­ja dėl spor­to bu­vo iš­pro­tė­ju­si. Ko­kios bū­da­vo spor­to šven­tės – fan­tas­ti­ka! To­kių dau­giau ne­su ma­čiu­si. Mo­ky­to­jas vis­ką su­gal­vo­da­vo moks­lo me­tų pra­džio­je. Pas­kui vi­sus me­tus per pa­mo­kas tą mo­ky­da­vo­mės, lai­ky­da­vo­me eg­za­mi­ną, o po to pa­si­ro­dy­da­vo­me vi­suo­me­nei. Per pa­mo­ką ne­pa­jus­da­vo­me, kaip ji jau pa­si­bai­gu­si, to­dėl prie mo­ky­to­jo pul­da­vo­me ir po pa­mo­kų. Ki­tiems pe­da­go­gams tai ne­pa­ti­ko, to­dėl J. Klu­sį skųs­da­vo, aiš­kin­da­vo, kad dėl jo mo­ki­niai ne­be­si­mo­ko. <...> Toks ta­len­tas bu­vo!“

Mo­ky­to­jo dar­bai ir pa­ruoš­ti lei­di­niai

J. Klu­sis dir­bo įvai­riuo­se mo­kyk­lo­se, bet ne iš vi­sų dar­bo­vie­čių pa­vy­ko su­ras­ti jo dar­bus pa­tvir­ti­nan­čią me­džia­gą. Aiš­ku, kad jau pir­mo­je dar­bo­vie­tė­je Za­ra­suo­se jis, įkū­rė spor­to kuo­pą „Ge­di­mi­nas“. Jos veik­la įvar­di­ja­ma, kaip pir­mo­ji or­ga­ni­zuo­ta spor­ti­nė ap­raiš­ka mies­te. Jam iš­vy­kus, dar­bą tę­sė jo mo­ki­niai. Jiems bai­gus moks­lus, veik­la nu­trū­ko. Pas­va­lio di­rek­to­rius ates­ta­ci­jo­je tik pa­žy­mi, kad be pe­da­go­gi­nio jis dir­ba ir vi­suo­me­ni­nį dar­bą.

Vai­sin­giau­sias bu­vo Se­dos lai­ko­tar­pis. Tais me­tais jis pa­ruo­šė ir pub­li­ka­vo du lei­di­nius – „Pi­ra­mi­dės ir gy­vie­ji pra­ti­mai“ bei „Pe­da­go­gi­niai žai­di­mai“. Pir­mo­ji kny­gu­tė bu­vo skir­ta pra­di­nių ir vi­du­ri­nių kla­sių mo­ki­niams bei įvai­rioms spor­to or­ga­ni­za­ci­joms. Me­džia­ga su­skirs­ty­ta pa­gal da­ly­vių skai­čių, am­žių, ly­tį, o su­dė­tin­ges­ni pra­ti­mai dar ap­ra­šy­ti ga­le. Lei­di­nys iliust­ruo­tas Se­dos mo­kyk­los mo­ki­nių at­lie­ka­mų pra­ti­mų fo­tog­ra­fi­jo­mis, jos pa­teik­tos ei­lės tvar­ka pa­gal tak­tus, to­dėl kiek­vie­nam yra ne­sun­ku su­vok­ti pra­ti­mo es­mę. Au­to­rius už­si­me­na, kad tai pir­mas to­kio po­bū­džio lei­di­nys lie­tu­vių kal­ba.

Sva­res­nė yra ant­ra kny­ga. Ji skir­ta pra­di­nių ir vi­du­ri­nių mo­kyk­lų kū­no kul­tū­ros mo­ky­to­jams. Lei­di­ny­je ap­ra­šy­ti 108 žai­di­mai. Įžan­go­je nu­ro­dy­ta, kad jie yra su­skirs­ty­ti pa­gal vai­kų am­žių, at­si­žvel­giant į jų su­dė­tin­gu­mą. Pir­mai gru­pei pri­ski­ria­mi vai­kai nuo 6 m. iki 9 m. Ant­rą api­ma nuo 9 m. iki 12 m., o tre­čią – nuo 12 m. iki 15 m. Ma­to­me, kad mo­ky­to­jas pui­kiai ži­no vai­kų am­žiaus tarps­nių gru­pes, o kad leng­viau bū­tų nu­sta­ty­ti žai­di­mo su­dė­tin­gu­mo ly­gį, ga­le pa­teik­ta len­te­lę. Jo­je žai­di­mai su­skirs­ty­ti nu­ro­dant ku­riai iš mi­nė­tų gru­pių tin­ka. Įdo­mu, kad J. Klu­sis vi­są lai­ką mo­ky­to­jus per­spė­ja apie kū­ry­bin­gu­mą ir siū­lo pa­tiems keis­ti žai­di­mo tai­syk­les. Skai­tant neat­ro­do, kad tai tar­pu­ka­rio me­tų lei­di­nys, nes jis ak­tua­lus ir šian­die­ną. Mo­ky­to­jas ra­šo: „Vie­nais pra­ti­mais ne­ga­li­me vi­sa­pu­siš­kai kū­no iš­la­vin­ti, tai ga­li­me pa­da­ry­ti tik žais­da­mi. Pa­mo­kos me­tu vi­si mo­ki­niai, tiek gy­ves­ni, tiek lė­tes­ni, yra įtrau­kia­mi į dar­bą. Kiek­vie­nas žai­di­mas la­vi­na mo­ki­nio va­lią, pa­da­ro ji draus­min­gu ir ver­čia la­ky­tis tai­syk­lių, žai­di­mas pa­lai­ko gy­vu­mą, links­mu­mą, išug­do draus­min­gu­mo jaus­mus ir pra­ti­na silp­nes­niems pa­dė­ti. Tik žais­da­mas kar­tu su mo­ki­niais mo­ky­to­jas tu­ri ge­ros pro­gos pa­žin­ti sa­vo mo­ki­nius, nes jie čia jau­čia­si lais­vi“. Ma­to­me, kad J. Klu­sis iš da­lies pa­si­sa­ko ir prieš tuo me­tu įsi­vy­ra­vu­sius iš ka­riuo­me­nės pe­rim­tus pra­ti­mus. Au­to­rius nu­ro­do ir kas ga­li truk­dy­ti žai­džiant: blo­gas lai­kas, oras, vie­tos pa­rin­ki­mas, ne­pai­sy­mas tai­syk­lių ar ne­tin­ka­mas jų išaiš­ki­ni­mas, ne­jau­ti­mas dis­tan­ci­jos tarp mo­ki­nio ir mo­ky­to­jo, žai­di­mo nea­ti­ti­ki­mas vai­ko dva­si­nei ir fi­zi­nei bran­dai. Dar ko­le­gas per­spė­ja: „Jei­gu mo­ky­to­jas ne­pa­ken­čia li­gi tam tik­ro laips­nio triukš­mo, juo­ko, vai­kiš­ko džiaugs­mo, žai­di­mas pa­si­da­ro nuo­bo­dus.“ Taip pat siū­lo su­dė­tin­gus žai­di­mus keis­ti pa­pras­tais, daug jė­gos rei­ka­lau­jan­čius – leng­vais ir ste­bė­ti, kad mo­ki­niai ne­per­varg­tų. Lei­di­ny­je pa­nau­do­ta li­te­ra­tū­ra iš­leis­ta ru­sų ir lat­vių kal­bo­mis. Tik­riau­siai me­džia­gą kny­gu­tei pra­dė­ta rink­ti anks­čiau. Be to ma­to­me, kad J. Klu­sis bu­vo su­si­pa­ži­nęs su Eri­ko Erik­so­no am­žiaus tarps­nių teo­ri­ja, ku­ri ak­tua­li ir šian­die­ną.

Dirb­da­mas Ro­kiš­ky­je jis dar iš­lei­do tri­jų su­kur­tų šo­kių ap­ra­šy­mus. Juo­se aiš­kiai nu­ro­dy­ti vi­si jų žings­ne­liais ir ei­ga. Taip pat paaiš­kin­ta, kad tai pu­siau plas­ti­niai šo­kiai ma­žoms mer­gai­tėms. Jie bu­vo iš­leis­ti Bir­žų spaus­tu­vė­je, iliust­ruo­ti. Įdo­mūs ir šo­kių pa­va­di­ni­mai – „Ma­ry­tės džiaugs­mas“, „Bi­ru­tės grakš­tu­mas“ ir „Kat­riū­tės rū­pes­čiai“.

Api­bend­ri­nant ga­li­me pa­sa­ky­ti, kad J. Klu­sis ge­rai iš­ma­nė pe­da­go­gi­kos moks­lą, grei­tai ras­da­vo bend­rą kal­bą su sa­vo ug­dy­ti­niais, mo­kė­jo juos su­do­min­ti sa­vo dės­to­mu da­ly­ku. Mo­ky­to­jas bu­vo me­niš­kos pri­gim­ties. Jis pui­kiai pie­šė, sta­tė įdo­mius spek­tak­lius, ku­riuo­se ir pa­ts vai­di­no. Jiems kū­rė sce­nog­ra­fi­ją. Ma­tyt bu­vo pa­trio­tas, nes at­si­lie­pė į Švie­ti­mo mi­nis­te­ri­jos krei­pi­mą­si vyk­ti mo­ky­to­jau­ti į Klai­pė­dos kraš­tą. Jo pa­ruoš­ti lei­di­niai pri­si­dė­jo prie vai­kų fi­zi­nio ug­dy­mo pro­ce­so to­bu­li­ni­mo Lie­tu­vo­je. Jie kei­tė per Pir­mą­jį pa­sau­li­nį ka­rą mo­kyk­lo­je įsi­vy­ra­vu­sius mušt­ro pra­ti­mus, vai­kų am­žių ati­tin­kan­čiais žai­di­mais, for­ma­vo de­mok­ra­ti­nį po­žiū­rį į gy­ve­ni­mą. Ne­pai­sant to, kad jam gal kiek sun­ko­kai se­kė­si tvar­ky­tis su pi­ni­gais, bet kny­gas iš­lei­do už sa­vo lė­šas, o spek­tak­lių me­tu su­rink­tais pi­ni­gais šel­pė ne­tur­tin­gus mo­ki­nius. Gai­la, kad to­kia iš­ki­li as­me­ny­bė kaip J. Klu­sis yra ne­pel­ny­tai už­mirš­ta. Bir­žų kraš­tas tik­rai ga­li juo di­džiuo­tis.