Joniškėlis: nuo Karpių šlovės iki mistikos

KELIAUKITE SU „ŠIAULIŲ KRAŠTU“

Joniškėlis: nuo Karpių šlovės iki mistikos

Joniškėlį (Pasvalio rajonas) vietos gyventojai išdidžiai vadina Šiaurės Lietuvos perlu. Gidas muziejininkas Viktoras Stanislovaitis per porą valandų atveria geldelę, kurioje suspindi perlas: seniausia Lietuvoje universitetinė ligoninė, XVIII amžiaus Karpių dvaro sodyba, 1918–1919 metų Joniškėlio Respublika, mistiškos ir jaukios miesto vietos. Daug kas Joniškėlyje – gražiausia, seniausia, įspūdingiausia. O kur dar legendos, nuo kurių, jei tikėsime gidu, naktinių ekskursijų turistai net nualpsta.

Živilė KAVALIAUSKAITĖ

zivile@skrastas.lt

Akmuo daro stebuklus

Nors Joniškėlis, V. Stanislovaičio žodžiais, kone Aukštaitijos širdyje, ekskursiją pradedame nuo Žemaičių parko.

Žengiame pro Aistros arką. Anksčiau čia buvo apleisti daržai, dabar – viena iš miesto rekreacinių zonų, ją puošia vietos tautodailininko Vytauto Bakūno skulptūros.

„Nesvietiškai malonu jum matyti pačiam gražiausiam Lietuvos, Europos ir pasaulio mieste Joniškėly. Aš tikiuos, kad per tas ateinančias dvi valands jum sugebėsiu įrodyt, kad yra pat geriausia pasaulio vieta, visos kitos, geriausiu atveju, yra antroje vietoje“, – žvaliai tarmiškai pasveikina.

Netoliese, gido tvirtinimu, yra pats didžiausias Aukštaitijoje suolas – slibinas su trimis galvomis.

Mosteli į nediduką tvenkinį. „Jį mes labai išdidžiai vadiname Joniškėlio marioms, o visi, kurie atvažiuoja, aiškina, kad čia – tik bala“, – stebisi gidas.

Ant kalniuko plevėsuoja Joniškėlio miesto vėliava.

„Berniokas virš mano galvos – Ikaras, jis kyla į dangų ir primena, kad laikas nuo laiko nieko nėra geresnio, kaip atvažiuoti į Joniškėlį, paragauti vietinio vyno, alaus ir bent pusę dienos pagyventi tik dėl savęs, ne dėl kitų, ką mes labai dažnai savo gyvenime užmirštame“, – primena Viktoras.

Jo tvirtinimu, svarbiausia šios vietos įžymybė – stebuklingas Joniškėlio akmuo.

„Jei prie šito akmens eina negeras, piktas žmogus, akmuo pradeda verkti kruvinomis ašaromis. Iš ilgametės patirties žinau, kad tie, kurie atvažiuoja į Joniškėlį, būna arba labai geros dūšios, arba jos iš viso neturi“, – sako gidas.

Akimirką surimtėja: iš tiesų šis akmuo daug metų gulėjo Mūšos upėje, parke stovi septinti metai.

„Kai akmenėlį atvežė į šią vietą, pamatėme keistą dalyką. Žmogus, pabuvęs prie šio akmens, pasijunta gerokai geriau. Netgi turime bobučių kompaniją, kurios čia reguliariai vaikšto, savo kaulus trina į šį akmenį ir, sako, jaučiasi kaip 18 metų“, – tikina V. Stanislovaitis.

Bet tai dar ne viskas. Svarbiausia šio akmens savybė, dėl kurios į Joniškėlį neva važiuoja moterys ir merginos iš viso pasaulio, – akmuo gali padėti ištekėti. Viktoras duoda 100 procentų garantiją. Tik yra sąlygų. Reikia konkrečiai žinoti, ko nori. Pageidautina, kad vyras būtų bent kiek gyvas. Atvažiuoti per pilnatį, vidurnaktį, nusirengti.

Akmuo yra su dvigubu kryžiumi, prisiglausti prie kryžiaus vidurio ir mažiausiai vieną minutę galvoti apie tą žmogų, su kuriuo norėtum susieti gyvenimą. Paskui – 33 dienos, 3 valandos ir jaunikį atmušti nebeliks šansų.

„Seniūnas turi šiek tiek problemų su policija, nes per pilnatį nuogos mergos mušasi dėl akmens, o vyrai padaro daug avarijų. Vietiniai bizniuką pradėjo sukti: šioje vietoje paminklais pradėjo prekiauti“, – mosteli į paminklų dirbtuvę.

Joniškėliečiai – kaip londoniečiai

V. Stanislovaitis iš šiuolaikinės mistikos nukelia į praeitį. Prieš 400 metų Joniškėlis buvo kaimas ir vadinosi Janiškės.

1606 metais Švobiškio dvarininkas Martynas Švoba prieš mirtį parašo testamentą, juo dešiniajame Mažupės upelio krante skiria sklypą pirmai Janiškių bažnyčiai. Nuo 1606 metų skaičiuojama Joniškėlio rašytinė istorija.

XVIII amžiaus pradžioje Janiškes nusiperka Ignacas Jokūbas Karpis iš vienos seniausių Lietuvos ir Europos giminių. Jis turi žavią žmoną Johaną, ją taip myli, kad Janiškes liepia vadinti žmonos vardu – nuo XVIII amžiaus pradžios Janiškės pavirsta į Johaniškėlį. Šis vardas išlieka iki Pirmojo pasaulinio karo.

1736 metais Johaniškėliui suteikta miesto privilegija. „Joniškėlis yra miestas ir mes esame tokie patys miestiečiai, kaip šiauliečiai, vilniečiai, paryžiečiai ar londoniečiai“, – pabrėžia Viktoras.

Joniškėlis – vienas mažiausių Lietuvos miestų. Čia gyvena apie 1200 gyventojų, kone pusė iš jų – gimnazistai. Gimnazijoje mokosi 600 vaikų.

Kapo legenda

Šalia gimnazijos yra senosios, XVIII amžiaus pabaigos, Joniškėlio kapinės.

Prie Karpių giminės koplyčios – senas, apleistas, bet XIX amžiaus pradžios akimis žiūrint, labai prabangus ir brangus kapas. Jo istorija, pasak Viktoro, verta muilo operos scenarijaus.

„Vienas iš Karpių pasako: jei tau gims sūnus, paveldėtojas, gausi visą didžiulę imperiją, jei gims dukra – viskas atiteks Tiškevičiams. Gimsta mergaitė. Jaunasis Karpis imasi klastos. Tuo metu dvare tarnauja kalvis iš Olandijos, jam ką tik buvo gimęs sūnus. Karpis savo dukrytę sukeičia su kalvio sūnumi. Jaunasis Karpis paveldėja didžiulę imperiją, bet žmonės dar beveik 100 metų kalba, kad vienas iš Karpių svetimą kalvio dukrą myli ir lepina labiau nei savo tikrąjį sūnų“, – pasakoja gidas.

Kiek legendoje tiesos – neaišku, bet yra žinoma, kad kalvio pavardė buvo Holm. Yra versija, kad kape gulinti Palmyra Holmova (arba tiesiog Palmyra Holm) yra ta tikroji Karpio dukra, kuri dėl tėvo ambicijų ir godumo negalėjo atsigulti koplyčioje.

Po juodo granito kryžiumi ilsisi Feliksas Grigaliūnas, tarpukario Lietuvos žemės ūkio viceministras. Seserims Žilytėms paminklą sukūrė Salomėjos Nėries vyras Bernardas Bučas.

XIX amžiaus viduryje Šiaurės Lietuvoje siaučia choleros epidemija, todėl Karpiai šiose kapinėse neleidžia laidoti žmonių, kad neužkrėstų žemės. Kasami bendri kapai, atsiranda kitos kapinės, dar tarpukaryje vadintos chalierkapiais – choleros kapais.

Joniškėlio Respublika

Kairėje – tarybinių karių kapai, dešinėje – nepriklausomybės kovų kapai. V. Stanislovaitis pasakojimu nukelia į 1918 metų vasario 16-ąją. Žinią apie naujai atkuriamą Lietuvą į Joniškėlį atveža vietos mokytojas J. Stapulionis. V. Stanislovaitis pasakoja:

– 1919 metų Joniškėlis – valsčiaus centras, jam priklauso teritorija nuo Pakruojo iki Pabiržės, nuo Latvijos sienos iki pietinių Panevėžio prieigų.

Metų pradžioje dalį Lietuvos okupuoja bolševikai. Lietuvoje skelbiama mobilizacija, atskiru slaptu įsakymu nuo jos atleidžiami visi Joniškėlio valsčiaus karininkai slaptai misijai vykdyti. Ruoštis valandai X, kai bus galima išvaryti okupantus.

1919 metų pradžios Joniškėlis – nesibaigiančios laidotuvės ir vestuvės. Mažiausiai du kartus per savaitę senuoju keliu nuo Linkuvos, Pakruojo ateina didžiulė procesija, nešamas didžiulis karstas.

Iš paskos eina raudanti našlė, kas savaitę ta pati, bet visi žinome, kad moterims būdinga vyrus į kapus varyti. Kompanija sueina į bažnyčią ir viskas kažkur paslaptingai dingsta. Iš tiesų karste atgabenama partija ginklų, ji platinama aplinkiniams kaimams.

Kadangi bolševikai draudžia į vieną vietą sueiti daugiau negu trims žmonėms, keliamos vestuvės. Sėdi jaunikis, jaunoji, kas savaitę tie patys. Bet kas gali būti malonesnio, nei nuolat tuoktis. Ant stalo padėta alaus, šurmulyje žmonės mokomi naudotis ginklais, taktikos dalykų.

Balandžio pradžioje joniškėliečiai apsupa bolševikų štabą ir iškelia vėliavą – juodą audeklą, ant kurio nupiešta kaukolė, du sukryžiuoti kaulai ir pats baisiausias pasaulyje užrašas: „Joniškėlio mirties batalionas“.

1,5 tūkstančio ginkluotų vyrų bolševikus išvaro nuo Biržų iki Šiaulių. Visa ši Šiaurės Lietuvos teritorija paskelbiama Joniškėlio Respublika. Pavadinimas ateina iš centrinio kariuomenės štabo: sritis pavadinimą gauna dėl vyravusios savitarpio pagalbos ir autonomijos. Joniškėlio Respublika gyvuos metus.

J. Stapulionis, vienas iš respublikos kūrėjų, pereis į naujai suformuotą pirmąjį lietuvišką artilerijos pulką ir taps pirmuoju lietuvių artileristu, žuvusiu kovose su lenkais. Tarpukariu jam pastatomas paminklas išstovi per visą sovietmetį.

Joniškėlio Respublika, Joniškėlio mirties batalionas arba devintasis pėstininkų pulkas (sąvokos lygiavertės) – yra didžiausias Lietuvos teritorijoje veikęs reguliarus partizanų dalinys, sukurtas žmonių iniciatyva.

Joniškėliečiai, didžiuodamiesi praeitimi, liepos 18–19 dieną organizuoja gyvosios karo istorijos ir muzikos festivalį „Kviečia Joniškėlio Respublika“ – istorijos ir pilietiškumo pamoką.

Bažnyčia primena karstą

V. Stanislovaitis grąžina į XVIII amžiaus pabaigą, kai Karpiai nusprendžia Joniškėlyje pastatyti vienuolyną ir kviesti vienuolius bazilijonus. Statybos vyksta labai sudėtingu laikotarpiu: užsitęsęs nederlius, Europa badauja. Karpiai pasamdo visus parapijos vyrus, jie per rankas padavinėja plytas, akmenis, smėlį, žvyrą. Pasak Viktoro, tai yra vienintelė Lietuvoje bažnyčia, pastatyta visų parapijiečių rankomis.

1792 metais baigiamas statyti vienuolynas. Tarp Karpių ir vienuolių kyla konfliktas, vienuoliai reikalauja daugiau pinigų, žemių, didesnio išlaikymo. Vienuolynas lieka tuščias, bažnyčia atitenka parapijai.

Legendos pasakoja apie požeminius takus, vedančius nuo bažnyčios dvaro link, paslėptus lobius. Kalbama, kad Karpiai labai didžiavosi itališku giminės gyvenimo periodu: kažkuriame Italijos mieste stovi lygiai tokios pat formos bažnyčia, kaip Joniškėlio. Joniškėliečiai yra įsteigę prizą: kas parodys itališką bažnyčios atitikmenį, padovanos keturis keptus paršiukus ir keturias 50 litrų joniškėlietiško alaus statines.

Kita legenda pasakoja apie vieną iš Karpių, nužudžiusį brolį. Po kiek laiko vėlė pradeda vaidentis. Karpis puola į kojas popiežiui, maldauja atleidimo. Popiežius liepia pastatyti karsto formos bažnyčią, kuri matytųsi pro miegamojo langą. Iš tiesų plati bažnyčios apačia primena pakylą, o viršutinė dalis – karstą, užkeltą ant pakylos.

Pasaulinės šlovės momentas

Šalia bažnyčios stovi ligoninė. V. Stanislovaitis parodo ant sienos kabantį portretą: prieš 200 metų Joniškėlį valdo jaunas gražus dvarininkas Ignas Karpis. Jo dėka, pasak gido, Joniškėlis patenka į pasaulinę istoriją.

Karpis studijuoja Vilniuje universitete, keliauja po Europą. Sunkiai suserga ir miršta būdamas 26-erių.

V. Stanislovaičio pasakojimu, I. Karpis prieš pat mirtį parašo testamentą, kuris įtrauktas į dešimtuką įdomiausių, reikšmingiausių Europos testamentų. Juo pirmasis Rusijos imperijoje ir vienas pirmųjų Europoje panaikina baudžiavą 16 tūkstančių jam priklausiusių žmonių, nurašo jų skolos. Tuo pačiu testamentu Karpis 400 tūkstančių lenkiškų auksinių skiria ligoninei ir mokyklai įsteigti. Testamento vykdymas atiduodamas Vilniaus universitetui.

„1810 metais Joniškėlyje atidaroma vienintelė Lietuvoje, Rusijos imperijoje, Europoje ir, ko gero, pasaulyje universitetinė kaimiška pradžios mokykla, kuri įsikuria vienuolyne, ir universitetinė kaimiška ligoninė, kurioje dabar ir esame“, – sako Viktoras.

Šalia mokyklos veikia pagalbinis ūkis, jame auginami galvijai, suvežta moderniausia žemės ūkio dirbimo technika. Mokslas, gyvenimas vietos prasčiokų vaikams yra nemokamas.

Joniškėlio ligoninėje viskas, kas geriausia to meto medicinoje, buvo nemokama. Pirmaisiais metais čia dirbo Vilniaus universiteto profesoriai. Vienas tokių – iš fotografijos žiūrintis Adolfas Abichtas, dirbęs ir dėstęs ne vienoje Europos valstybėje. Jis Joniškėlyje kone 10 metų nemokamai gydė vietos gyventojus. A. Abichtui turėtume būti dėkingi už Birštono vandenį – būtent po jo atliktų tyrimų Birštono mineraliniai vandenys pradėti naudoti gydyti.

Petkevičių šeimos šviesa

1865 metais į Joniškėlio ligoninę atkeliamas gydytojas Jonas Leonas Petkevičius su žmona Malvina. Jų pirmagimės dukros Gabrielės Petkevičaitės-Bitės dėka Joniškėlis taps kultūros, lietuvybės, valstybingumo centru.

„Už nugaros – buvęs Petkevičių butas. Jei storos sienos mokėtų kalbėti, papasakotų apie L. Ivinskį, P. Višinskį, G. Landsbergį-Žemkalnį, V. Kudirką, J. Jablonskį, A. Smetoną, Šatrijos Raganą, brolius Vileišius ir taip toliau. Visas XIX amžiaus pabaigos tautino atgimimo elitas lankėsi šiuose namuose“, – sako V. Stanislovaitis.

Ketverius metus čia gyveno Žemaitė. Su Gabriele rašytus vaizdelius, komedijas, straipsnius į draudžiamą spaudą jos pasirašydavo slapyvardžiu Dvi Moteri.

Joniškėlyje knygnešių karalius Jurgis Bielinis leido vienintelį spaudos draudimo metais Lietuvos teritorijoje spausdintą ir platintą lietuvišką laikraštį „Baltasis erelis“.

„Šventai tikiu, kad 1918 metų Lietuva iš dalies gimsta čia, Joniškėlyje, tarp šitų sienų“, – sako gidas.

V. Stanislovaitis primena I. Karpio testamentą: gydyti, teikti pagalbą, vaistus ir lovą tik vietos parapijos žmonėms. J. L. Petkevičius niekada nežiūri, kokios parapijos žmogus, turi pinigų, ar ne. Jis kartoja Viktoro Hugo žodžius: parapijos durys turi būti visada atviros, o ligoninės – niekada neuždarytos.

„Šios durys neužsidaro niekada, dieną naktį plūsta ligoniai, dieną ir naktį Petkevičius važiuoja į pačias atokiausias vietas, – pasakoja V. Stanislovaitis. – Profesoriaus P. Avižonis, atlikęs praktiką Joniškėlyje, rašė, jog vietiniai tiki, kad vaistų nereikia. Kad pakanka susirasti gydytoją Petkevičių, prie jo pastovėti ir pasveiksi. Taip kalbama apie šventuosius. Esu tikras, kad dalis vietinių Petkevičių būtent tokiu ir laikė. Neveltui į šią ligoninę žmonės pėstute ėjo iš Šiaulių, Kauno, Klaipėdos, Vilniaus, Rygos.“

Gaublys sukasi

Prie Mažupės įrengta krantinė, skirta 400 metų Joniškėlio jubiliejui, jį miestas šventė 2006 metais.

Už maumedžių gėlėmis pražysta miesto herbas. Mėlyname fone – sidabrinis trilapis dobilas ir trys auksinės šešiakampės žvaigždės. Trejetas – Šventos trejybės simbolis, atspindi Šventos Trejybės bažnyčią ir parapiją. Dobilas – žemdirbystės simbolis, nes joniškėliečiai gyvena derlingose žemėse. Žvaigždės – elementai, paimti iš Karpių giminės herbo: mokslas, švietimas ir šviesa.

Krantinėje amžinybės ratą suka laiko sergėtojas. Ant jo barzdos reikia uždėti dešinę ranką ir pasakyti norą. Laiko sergėtojas, gido teigimu, skirtas nedideliems, kasdieniams, buitiniams norams.

Dešiniau Miesto angelas skelbia žinią apie 400 nugyventų metų. Angelui po kojomis išdrožtas miesto herbas.

„Jei iki jo užliptumėte, gink Dieve, ne kopėčiomis, ir uždėtumėte dešinę ranką ant viršutinės dešinės žvaigždės, išsipildytų dideli, globalūs, pasauliniai norai: taika pasaulyje, kad vyras į protą ateitų ar apskritai ateitų, ar išeitų“, – šypsosi gidas.

Kraštiečių parke vaikštinėja gandrai. Turistai iš Danijos, sako gidas, pamatę gandrus, kone šoka pro autobuso langą.

Vynuogių alėja veda link gaublio, simbolizuojančio po visą pasaulį išsiblaškiusius joniškėliečius. Priėjus gaublys sukasi. Ant jo pažymėtas ir „pasaulio centras“ – Joniškėlis. Gaublys – seniūno Stepono Rimkaus sumanymas.

Tolumoje stovi traukinukas: iki XX amžiaus pabaigos Joniškėlis buvo svarbus siaurojo geležinkelio mazgas Šiaurės Lietuvoje. Siaurukas buvo vietinių gyvenimo būdas. Po karo vasaros vakarais visas miestelis eidavo į geležinkelio stotį pasitikti paskutiniojo traukinio.

Auksinės karvės

Joniškėlis – vienas didžiausių dvarų kompleksų Lietuvoje. Jame kažkada buvo kone 50 pastatų, išlikę apie 30. Tai – centrinė Karpių tėvonija, būstinė.

Prieš akis – ankstyvieji XVIII amžiaus pradžios rūmai. Juose veikia Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Joniškėlio bandymų stotis.

XIX amžiaus pradžioje Karpiai pasistato svečių flygelį, o XIX amžiaus pabaigoje – naujuosius rūmus. Šie rūmai jiems pasirodo nejaukūs, per daug šiuolaikiški, tad tampa svečių namais. Dabar jie po truputį restauruojami.

Seniausias komplekso pastatas – XVIII amžiaus grūdų svirnas, pagal paskirtį naudojamas iki šių dienų.

Virš elegantiškos XIX amžiaus pabaigos karvidės iškilusi vėjarodė. Čia, pasak gido, kažkada stovėjo auksinės karvės ir auksiniai jaučiai.

Mat paskutinis dvaro valdytojas Benediktas Karpis kolekcionuoja veislines olandiškas karves ir jaučius, kiekvieno didesnio baliaus proga karvės iškilmingai žygiuoja pro centrinius rūmus. Vilniaus universiteto rankraščių skyriuje saugomame Karpių giminės archyve galima rasti karvių genealoginius medžius.

Kilus Pirmajam pasauliniam karui, Karpis sumoka 1 milijoną aukso rublių, kad karvės būtų patrauktos į Ukrainą. Vietiniai kalba: čia ne šiaip karvės, jaučiai stovi, o auksiniai.

Palyginti: dvaro samdinys prieš gerą šimtą metų uždirbdavo 1 rublį 10 kapeikų, moteris – 80 kapeikų. Karvė kainavo 3 rublius, Karpio karvės – 40–80 rublių.

Mirusieji sugrįžta

Viktoro nuomone, didžiausia dvaro vertybė – vienas didžiausių Lietuvos dvarų parkų. Jo plotas – daugiau nei 34 hektarai. Stovime prancūziškoje dalyje, anapus upelio – angliškoji. Kažkada parke augo per 100 rūšių augalų, buvo suformuotas labai gražus dirbtinis reljefas.

„Parke buvo trys didieji – angliškas, graikiškas ir kiniškas – tiltai, dvylika mažųjų tiltelių, medinės, marmurinės, metalinės pavėsinės, gėlynai, alpinariumai... Parkas, kurio visas grožis didžiąją dalimi kabo ant mano liežuvio...“ – nusišypso gidas.

Lankytojus traukia ekskursija „Naktis Karpių dvare“. Ekskursija trunka 1,5 valandos, jos metu draudžiama kalbėti, juoktis, šnabždėti. „Tai – psichologinis žaidimas, akistata su kruvina dvaro istorijos puse ir su baimėmis, kurios slypi kiekviename iš mūsų“, – sako Viktoras ir teatrališkai papasakoja vieną iš nakties istorijų.

Benediktas Karpis, būdamas 15–16 metų, be proto įsimyli jauną, gražią skalbėją. Meilė tokia stipri, kad jis pamiršta, jog yra turtingas, įtakingas žmogus, kad jo gyslomis teka mėlynas kraujas. O ji – tik paprasta mužikė.

Angliškoje parko dalies terasos balto marmuro pavėsinėje du jauni žmonės naktimis slapta susitikinėja. Planuoja pabėgti į užsienį, kur niekas jų nepažįsta. Po kurio laiko jaunojo Benedikto viduje nubunda bajoras, jis nusprendžia elgtis taip, kaip dera jo stoto žmogui.

Daugiau nei prieš šimtą metų dvare vyksta puota, jos įkarštyje prasidaro mėlynosios menės durys, į vidų įeina Benediktas, už parankės besivesdamas lyg epušės lapelis tirtančią išrinktąją.

Užtat jaunasis Benediktas jaučiasi kaip niekada tvirtai. Jis pareiškia: „Ponai, tai yra mano išrinktoji, mūsų širdys plaka kaip viena, ten, kur bus jos širdis, ten bus ir mano širdis“.

Susirinkę aikteli, tėvas Eustachijus Karpis pajuoduoja iš pykčio ir išeina. Jauna pora visą vakarą šoka, žiūri vienas kitam į akis, jaunasis Benediktas kartoja, jog jų gyvenimas bus viena nesibaigianti meilės pasaka.

Kas įvyko naktį, nežinia. Bet merginos daugiau niekas niekada nematys, o jaunasis Benediktas beveik dešimčiai metų užsidarys savo kambaryje ir su niekuo nebendraus. Pikti liežuviai kalbės, kad tėvas dėl šeimos garbės liepė nužudyti merginą. O kad būtų įvykdytas įnoringas jaunikaičio noras apie dvi šalia plakančias širdis, bus liepta iš jos krūtinės išplėšti širdį ir įmūryti į Benedikto kambario sieną.

Po 10 metų Benediktas susitaikys su tėvu, ves paskutinę šio dvaro valdytoją Mariją Joaną Karpienę. Palikuonių nesusilauks. O jaunąjį Benediktą žmonės dažniau matys ne namuose pas savo jauną, gražią žmoną, o sėdintį, tylintį balto marmuro pavėsinėje.

Žmonės ne kartą yra pasakoję, kad naktimis dvare galima išgirti jaunos bėgančios moters žingsnius. Pradarai duris – nieko nėra. Uždarai – ir vėl bėga, ir bėga vargšė skalbėja, ieškodama savojo Benedikto.

„Kartais naktį jaučiu ir suvokiu, kad esame ne vieni. Žinau, kad tie, apie kuriuos kalbu, ateina. Esu ketvirtos kartos joniškėlietis, mano prosenelis buvo šio dvaro kumetis, močiutė audėja, ant jos austų paklodžių miegojo visa Karpių šeima. Liepsneles aš mačiau du kartus“, – sako gidas.

Kuria kosmoso sodą

V. Stanislovaitis pasiūlo aplankyti „Joniškėlio nacionalinę vertybę“ – žolininkę Adelę Karaliūnaitę.

Ji buvusiame 6 hektarų Joniškėlio J. Gagarino parke formuoja kosmoso sodą. Šalia – buvusi Joniškėlio geležinkelio stotis, 1979 metais kartu su Maskvos ir Leningrado stotimis pripažinta gražiausia Tarybų Sąjungoje.

Ponia Adelė pasitinka su etnologe Renata Rasiulyte: „Kuriame planetų labirintą. Turėtų iškilti devynios kartys, kiekviena jų simbolizuos planetą. Žilvitis yra Saulė, o prie Saulės yra ir Mėnulis – buvęs tvenkinys su statybinėmis atliekomis. Sugalvojome – kas norės, galės savo akmenį numesti į Mėnulį“.

Labirintas bus vadinamas Elniu Devyniaragiu, mitine lietuvių būtybe, kuri pildo svajones.

R. Rasiulytė rodo planą. Kiekviena planeta turi savo spalvą, tad kartys bus nudažytos, virš jų iškils planetos simbolis. Žiogas jau įsitaisė ant Merkurijaus. Greta bus pasodintas augalas, kurį globoja planeta.

„Mano gyvenimo svajonė – išsaugoti gamtą. Paliksime taip, kaip yra, laukinės gamtos nenoriu prievartauti lysvėmis“, – sako ponia Adelė.

Eglių alėja veda link Verdenės. Ponia Adelė džiaugiasi viskuo – skruzdėlynu ir kiekvienu augalu.

Prieiname kaštonų ratą. Kaštonas, pasak etnologės, teikia energijos, galima išsirinkti medį ir apsikabinti. Kvepia akacijos, jų žolininkė deda į raminančias arbatas. Tuoj žydės šeivamedžiai. Tiesiasi maumedynas.

Šalia alyvų bus poilsinė, nes žydinčios alyvos žmogų ramina. Devynias ievas juosia iš šieno surangytas žaltys, mitinis gyvūnas, labai garbintas lietuvių. Žalčio galva – akmuo.

„Šiame sode tiek visko daug, kad disertacijas pasirašytume“, – šypsosi ponia Adelė.

A. Karaliūnaitė gimė, augo Joniškėlyje, prieš 17 metų grįžo namo. Jos šviesios atminties močiutė yra pasakiusi: kas į Joniškėlį atvažiuoja gyventi, neišvažiuoja.

„Joniškėlis yra gera vieta gyventi“, – žiūrėdama į vaikystės upę, paaiškina ponia Adelė.

Jono TAMULIO nuotr.

GIDAS: „Gyvenu mintimi – pasauliui pabandyti įrodyti, kad Joniškėlis yra visatos centras. Juk vien dėl to, kad tu gyveni dideliame name ir dideliame mieste, nepasidarai didelis žmogus“, – sako gidas muziejininkas Viktoras Stanislovaitis, ketvirtos kartos joniškėlietis.

ATODANGA: Natūrali dolomitinė atodanga – Skalių kalnas. Dolomitas šiame krašte buvo pagrindinė statybinė medžiaga. Norint pasiekti atodangą, reikia važiuoti iš Joniškėlio į Linkuvą, pravažiuoti Stačiūnų kaimą, už maždaug 4 kilometrų yra posūkis į dešinę. Važiuoti palei upę. Nusileidi laipteliais link Mūšos.

BAŽNYČIA: Pasakojama, kad Joniškėlio bažnyčia turi antrininkę Italijoje.

AKMUO: Garsusis Joniškėlio akmuo, kuris, pasak gido, turi įvairiausių galių.

PARKAS: Joniškėlio Žemaičių parkas.

VĖLIAVA: Joniškėlio vėliava.

SUOLAS: Šį suolą joniškėliečiai vadina didžiausiu Aukštaitijoje.

GAUBLYS: Kraštiečių parke sukasi gaublys.

DERMĖ: Ant Miesto angelo krantinėje nutūpė gandras.

SUMANYMAS: Žolininkė Adelė Karaliūnaitė būsimame Kosmoso sode rodo „žaltį“, besirangantį aplink ievų krūmus.

DVARAS: Senasis Karpių dvaras.

PASTATAS: Naujasis Karpių dvaras, tarnavęs kaip svečių namai, po truputį restauruojamas.

LIGONINĖ: Joniškėlio ligoninės durys atviros ir šiandien.

SIMBOLIKA: Prie šio kapo V. Stanislovaitis veda turistus parodyti neįprastų simbolių, tarp jų – česnako galvučių.

TRAUKINYS: Buvusią siaurojo geležinkelio šlovę liudija traukinukas.

KARVIDĖ: Žmonės kalbėdavo, kad karvidėje stovi auksinės karvės ir jaučiai. Virš karvidės – vėjarodė