Šiandieninė „Biržiečių žodžio“ pašnekovė – panevėžietė Daiva Juodelienė. Ji – Panevėžio atviro jaunimo centro vadovė, labai aktyvus, žingeidus žmogus, dalyvaujantis visuomeniniame ir politiniame Panevėžio gyvenime. Daivą kartais galima sutikti ir Biržuose – mūsų mieste gyvena jos giminaičiai. Vaikystės vieta D. Juodelienei yra Vabalninkas – tai tas kraštas, kuris pirmiausia svarbus buvo senelių meilės ir namų. Daivos tėtis Antanas Drevinskas – iš Vabalninko. Ačiū Dievui, sako pašnekovė, abu tėveliai dar gyvi, o per tėtį tęsiasi mano biržietiškos šeimos tradicijos. Juodelienę kalbiname Jaunimo solidarumo dienos proga. Seimas 2022-uosius metus yra paskelbęs Jaunimo metais. Kodėl dirba su jaunimu, koks tai darbas ir ko reikia jauniems žmonėms – apie tai ir dar daugiau šiandieniniame interviu su „Biržiečių žodžio“ viešnia.
Daiva, labai smalsu, kokios yra jūsų sąsajos su Biržų kraštu, kiek šis kraštas jums buvo/yra svarbus, lankomas, mylimas iki šiol?
Mano tėtis Antanas Drevinskas gimė Vabalninke. Taigi aš esu buvusi Drevinskaitė – savininkė Biržuose itin populiarios pavardės. Vabalninke palaidoti mano seneliai. Biržuose gyvena mano teta, tėčio sesuo, ir pusbrolis su šeima.
Vabalninkas man – vaikystės miestelis, kuris asocijuojasi su labai labai sena gryčiuke netoli gaisrinės ir autobusų stotelės bei su šalia esančiu (o gal buvusiu?) kursyvu. Traukdavom iš to prūdelio ajerus, išlupdavome šaknį ir valgydavome jos vidinę dalį. O namo, į Panevėžį, visada parsiveždavau taip vadinamųjų vilko uodegų iš to prūdelio. Vabalninkas man dar – ir bažnyčia, kurioje per Žolinės atlaidus eidavo mergaičių procesija, o aš visada joms pavydėdavau. Sovietmečiu Žolinių mišios būdavo tarsi kažkokia slapta giminės susitikimo vieta. Po mišių rinkdavomės močiutės sode, o ten – daug nepaprastai saldžių krituolių obuolių. Senelio nepamenu, močiutė mirė, kai man buvo 7-eri, bet atlaidai ir būdavo tas metas, kuris draugėn surinkdavo visą giminę. Pasidengdavome po obelimis stalą ir su suneštinėmis vaišėmis seserys ir broliai gyvendavo prisiminimais. Mes gi, vaikai, lakstydavom aplink kūdrą.
Iš šeimos istorijos žinau, kad mano senelis Ignas Drevinskas statė Vabalninko Balio Sruogos mokyklą ir tvarkė bažnyčios laikrodį. Visi Drevinskai buvo labai nagingi. Tėčio sesuo buvo gera siuvėja, mano tėtis savo metu buvo puikus šaltkalvis. Nėra tokio daikto, kurio nebūtų galėjęs pagaminti savo rankomis. Tėčio brolio žmona Gailutė Drevinskienė ilgus metus dirbo Vabalninko žemės ūkio mokykloje lietuvių kalbos mokytoja. O mano pusbroliai Edmundas ir Virgis Drevinskai jaunystėje grodavo gitaromis ir organizuodavo Vabalninke diskotekas.
Toje senelių sodyboje Vabalninke seniai nebegyvena giminės, tačiau Žolinės atlaidai ir Vėlinės vis dar sukviečia gyvus likusius – o jų ne tiek jau ir daug. Iš gausios šeimos gyvi liko tik mano 90 – metis tėtis Antanas Drevinskas ir jau 90- metį perkopusi jo sesuo Elzė Zakrienė.
O kai vasarodavau Biržuose, man pramoga būdavo atlėkti su pussesere į Muravankę ir ten nusipirkti nuostabaus skonio duonos kepyklos baronkų. Dabar labai mėgstu, atvažiavusi į Biržus, pasivaikščioti pilies teritorijoje. Visada žaviuosi biržiečių meile gėlėms – jie išskirtinai gražiai puošia savo namus ryškiaspaviais žydinčiais augalais. Beje, galiu pasigirti, kad mano tetos sodybos aplinka ne kartą buvo pripažinta gražiausiai tvarkoma Biržuose.
Toliau skaitykite popierinėje arba elektroninėje laikraščio versijoje (PDF). Užsakyti galite http://www.birzietis.com/
Ilgamečio kriminalisto kaltę vertins teismas