Kaip gyvenate, gerbiamas gydytojau?
Labai gerai, taip dar nesu gyvenęs: pinigų netrūksta, vaikai užauginti, tvirtai ant kojų stovi, namie likome dviese su žmona Laima – šiltai, gerai gyvename. Pamenu, kai tik pradėjome dirbti gydytojais, buvo tikrai sunkus metas – visko teko patirti, ir pinigų tekdavo skolintis… O dabar – tikrai gerai, tad nėra dėl ko Dievą vyti į medį.
Pradėkime nuo pradžių. Kur prabėgo Jūsų vaikystė?
Gimiau ir užaugau Klausučiuose. Ten mano mama dirbo mokyklos mokytoja ir direktore, o mes sėdėdavome paskutiniame suole ir juokdavomės iš kitų, kad jie kažko nemoka, nes mes juk daugiau už juos mokėjome. Vėliau, kai man buvo septyneri, su tėvais persikraustėme į butą Biržuose – naujai pastatytame daugiabučiame name, kuriame su žmona Laima gyvename iki šiol.
Kodėl pasirinkote mediciną, ar tai buvo Jūsų svajonė nuo mažens? Gal tėvai buvo medikai?
Mama buvo mokytoja, rašydavo straipsnius, o tėtis – melioratorius, tad mano specialybės pasirinkimui jie įtakos neturėjo.
Dėl visko „kaltas“ vyresnysis brolis Adas, kuris mane ir prikalbino stoti į mediciną.
Aš norėjau būti architektu, bet nuvažiavęs į parengiamuosius kursus supratau, kad tai – ne man. Tad paklausiau brolio ir įstojau.
Esate iš gražios šešių vaikų šeimos. Ir visi – ,,ne iš kelmo spirti‘‘.
Taip, gražus šešetukas: trys broliai ir trys seserys. Visi baigėme aukštąjį mokslą, nes mama mums nuolat kartodavo, kaip tai yra svarbu. Mediciną baigė tik du vaikai – aš ir brolis Adas, kuris tapo reanimatologu anesteziologu, o vėliau išvyko gyventi į Ameriką. Deja, jo tarp mūsų jau nebėra.
Jauniausias brolis Rimas yra fizikas, mokslų daktaras. Sesuo Alisa – pedagogė, profesorė, gyvena Klaipėdoje. Kita sesuo Jūratė, kurios taip pat, deja, nebėra, irgi buvo pedagogė, dirbo vaikų darželio vedėja Vilniuje. Trečia sesuo Vaiva – taip pat su aukštuoju išsilavinimu, buvusi Biržų restorano direktorė, gyvena Biržų rajone.
Giminėje turėjome šviesuolių. Mano senelio Krisiaus brolis – profesorius, evangelikų reformatų kunigas Povilas Jakubėnas, Biržų gimnazijos kūrėjas ir rėmėjas. Jis mano tėtį, kai šis dar mokėsi gimnazijoje, priglausdavo klebonijoje. Senelio brolio dėka kaimų bendruomenių atrinkti gabiausi vaikai būdavo siunčiami mokytis, o jų mokslai būdavo finansuojami.
Nors visais laikais buvo sunku prasimušti į viršų, iš daugiavaikės tėčio šeimos jau trys vaikai buvo „prakutę“. Taigi visi esame šiek tiek „praprusę“.
Stojant į mediciną reikia aukštų balų. Reiškia mokykloje gerai mokėtės?
Mokiausi gerai, bet ne geriausiai. Buvau labai „pasiutęs“, veiklus, aktyvus, daug sportuodavau, lankiau visus įmanomus užsiėmimus, viskuo domėjausi, tad mokslai man niekada nebuvo pirmoje vietoje. Bet į mediciną įstojau.
Kodėl būtent chirurgija, o ne kokia kita medicinos sritis?
Mane traukė chirurgija, nes tai vyriškas, sunkus fizinis darbas, tinkantis mano charakteriui. Pamenu, nuėjau į mandatinę agresyviai nusiteikęs ir pasakiau: jei nebūsiu chirurgas, išvis neimsiu diplomo ir eisiu kasti griovių, kaip kasė mano tėtis. Bet, pasirodo, be reikalo šūkavau – mandatas man ir taip atiteko.
Mėgstate sakyti tiesą „į akis”‘. Kaip Jūs save apibūdintumėte – koks esate žmogus?
Esu cholerikas, tiesmukiškas – kas „ant liežuvio“, tą ir sakau.
Kartais pasigailiu – žmona dažnai sako, kad galėjau ir patylėti.
Galėjau, bet negaliu.
Mano mama buvo tokia – griežta, „kieta“, o tėtis – ramus, tylus. Studijų metu draugai jį vadindavo virduliu, nes jaunystėje jis irgi mokėdavo greitai užsiplieksti, bet paskui greitai ir „ataušdavo“. Man tai buvo labai keista – toks ramus žmogus, o pravardė visai priešinga.
O Jūs, supykęs, greitai atlyžtate?
Taip, aš ilgai nepykstu, užantyje pykčio nelaikau. Šiame darbe tenka susidurti su įvairiais žmonėmis. Labiausiai pykdo, kai ateina paciento giminaičiai ir pradeda auklėti, mokyti, kaip reikia dirbti, ieško nebūtų tiesų. O kai prasideda visa ši „advokatūra“, tada ir kyla konfliktai – ne tiek su pačiu ligoniu, kiek su jo artimaisiais. Tad gydytojui reikia būti ne tik geru psichologu, bet ir turėti daug kantrybės, nes tenka daug ką atlaikyti.
Po studijų sugrįžote į Biržus, kodėl?
Tada buvo paskyrimai, galėjau rinktis, kur noriu dirbti – Ignalinoje, Molėtuose, Jurbarke, Ukmergėje ar Biržuose. Kitų miestų nenorėjau, tad pasirinkau Biržus. Čia dirbu jau 45-erius metus.
Kokie buvo pirmieji Jūsų darbo metai?
Pirmiausia visiems naujiems chirurgams reikėdavo metus atidirbti poliklinikoje, taip pat daug budėti – kad įgytume kuo daugiau patirties. Buvo nelengva: tempas didelis, pacientų labai daug, ypač naktimis, budėjimų metu, nes tuo metu Biržų rajone gyventojų buvo kone dvigubai daugiau.
Tuomet mūsų, chirurgų, Biržuose buvo dvylika, ir visi „arėme“ kaip reikiant. Vėliau skyriaus vedėjas, traumatologas Olgertas Kvedaravičius, man pasiūlė imtis traumatologijos. Susidomėjau, įgijau reikiamą kvalifikaciją ir tapau traumatologu – kaulų ir sąnarių specialistu. Tais laikais buvome labai lankstūs – prireikus mokėjome operuoti beveik viską…
Kas, Jūsų akimis, per tuos 45-erius metus labiausiai medicinoje pasikeitė?
Traumatologų darbas šiandien, sakyčiau, lengvesnis nei anksčiau – traumų sumažėjo. Ir ne vien dėl to, kad sumažėjo gyventojų, bet ir dėl šiuolaikinių apsaugos priemonių – pavyzdžiui, šiuolaikinės transporto priemonės yra kur kas saugesnės. Anksčiau į Priėmimo skyrių vienu metu atveždavo net kelis motociklininkus – tuomet vedėjas iškviesdavo visus chirurgus iš namų į darbą. O budėjimų metu pasitaikydavo visko – atveždavo iš „Muravankės“ peiliu sužalotų pacientų… Tais laikais teko matyti visko – teko siūti ir plaučius, ir žarnas.
Dabar mūsų darbą ligoninėje labai palengvina kompiuterinis tomografas. Jei kyla neaiškumų, darome nuotrauką – o skubiais atvejais budintis radiologas ją aprašo per valandą, ir tuomet jau žinai, kaip toliau elgtis.
O kokia Jūsų nuomonė apie jaunus gydytojus? Kuo jie skiriasi nuo Jūsų kartos medikų?
Jie ateina jau paruošti specialybei, o mus paleido visus kaip bendro profilio chirurgus – teko patiems mokytis, skaityti knygas, domėtis. Dalyvaudavome kursuose Kijeve, Maskvoje, Rygoje. Tada nebuvo nei kompiuterių, nei interneto, kad, kaip dabar, įrašai diagnozę ir tau pateikia visą informaciją apie ligą. Tik manau, kad rezidentūra yra per ilga, nes rezidentai ateina jau žinodami, ką daro – matosi, koks jų lygis.
Dirbate būdamas pensinio amžiaus. Kas Jus vis dar motyvuoja eiti į darbą, žinant, kad jau galėtumėte ilsėtis?
Pirmiausia tai, kad nėra kam pakeisti mūsų, vyresniosios kartos gydytojų. Jaunimas dažniausiai pagelbsti tik budėjimuose. Aš mielai norėčiau pasilikti tik konsultuoti poliklinikoje, bet dar tenka ir operuoti, ir budėti, kartais ir skyrių prižiūrėti.
Visuomenėje pasigirsta kalbų, esą garbaus amžiaus gydytojai neužleidžia vietos jauniems. Ar tokie pasisakymai Jūsų nežeidžia?
Žeidžia, kai žmonės sako: „Oi, ką tie seniai dar ligoninėje veikia?“ ir panašiai. Tegul tie, kurie taip kalba, ateina ir mus pakeičia, jei jau tokie gudrūs. Nejaugi mes kam nors trukdome? Problema ta, kad tiesiog nėra, kas mus pakeistų.
Ar galėtumėte teigti, kad traumatologija ir yra Jūsų gyvenimo kelias?
Taip, aš myliu savo darbą.
Net kai atostogauju kelias savaites, ilgainiui jo pasiilgstu.
Iš pradžių atrodo gera – atsijungi nuo visko, atsipalaiduoji. Bet paskui ima kažko trūkti, traukia atgal, norisi vėl veikti, dirbti…
Jūsų darbas dažnai reikalauja greitų sprendimų. Ko reikia, kad jie būtų ne tik operatyvūs, bet ir teisingi?
Dažniausiai suveikia patirtis ir automatizmas. Daug esu matęs, todėl sprendimai dažnai gimsta savaime – jau žinau, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. Ne kartą teko gelbėti žmones – būdavo, atveža ligonį be gyvybės ženklų, reikia akimirksniu gaivinti. Arba užeini į terapijos skyrių, matai – pacientė pamėlusi, greitai guldai ant grindų, pradedi gaivinimą… Tada jau nebegalvoji, emocijos verda, veiki instinktyviai. Kartais ir ant seselių pakeli balsą – nes kiekviena sekundė gali kainuoti gyvybę. Daug tokių situacijų teko patirti, todėl ilgainiui įgyji įgūdžių ir žinai, ką daryti kiekvienu atveju.
Ar buvo atvejų, kai nepavyko išgelbėti pacientui gyvybės? Kaip jautėtės?
Yra. Jausmas labai blogas, labai sunku. Ypač, kai turi nueiti ir pranešti artimiesiems apie netektį – tai yra sunkiausia.
Kas šiame darbe Jus džiugina labiausiai?
Viskas patinka. O labiausiai, kai pacientas ateina padėkoja ir pasidžiaugia, kad viskas gerai baigėsi, kad pagijo. Tada ir mano širdis džiaugiasi.
Daug padėkų sulaukiate?
Daugiau dėkingumo nei piktų žodžių. Kartais atrodo, kad lietuviai viskuo nepatenkinti, nuolat skundžiasi, jog viskas blogai. Tačiau iš tiesų daug žmonių vertina gydytojų darbą ir supranta, kad nesame visagaliai.
Ar Jūsų ūmus būdas netrukdo Jūsų darbui?
Gal kažkiek trukdo, tiesmukiškumas atsiliepia. Kažkodėl dažniausiai aš konfliktuoju su viršininkais – man jie vis užkliūva. Bet paskui jie mano būdą perpranta, ir viskas susitvarko. Esu tiesos ieškotojas. Kaip sakau – dar valdžia neišrinkta, o jau ji bloga. Bet jeigu visi nutylėsime, tai ta tiesa niekaip ir neatsiras. Nors tų tiesų irgi yra daug – kiekvienam sava.
Daug kas man sako, kad galėčiau dažniau patylėti. Bet kodėl turiu tylėti?
Geriau imti ir spręsti problemą kartu.
Galbūt tiesos ieškojimas ir lėmė Jūsų tapimą savivaldybės tarybos nariu? Ar darbo ligoninėje per mažai pasirodė?
Ilga istorija, bet iš dalies taip. Jau trečią kadenciją esu tarybos narys. Politika domėjausi seniai. Politika yra sunkus reikalas, nes turi visiems įtikti, bet taip nebūna. Tada visi rėkia, kokie mes blogi. Tačiau tie rėkiantys nesupranta, kad mes irgi mokame tuos pačius mokesčius – už šiukšles, už šildymą ir t. t., kad sprendimai, kuriuos priimame, tiesiogiai liečia ir mus pačius.
O ką Jums reiškia teisingumas, ar sutinkate, kad jis kartais prasilenkia su įstatymais?
Teisingumas yra labai svarbus, todėl jo ir reikia ieškoti. Pasižiūrėkime, kur dabar mūsų Seimas nusivažiavo – grobuonys, vyksta kažkokia nesąmonė…
Jeigu turėtumėte galią pakeisti vieną dalyką Biržų ligoninėje, kas tai būtų?
Gal ne būtinai ligoninėje, bet apskritai medicinoje – kuo mažiau priespaudos ir biurokratijos. Tada galėčiau daugiau laiko skirti pacientui, užuot pildęs nereikalingus popierius. Anksčiau ir su pacientu turėdavome daugiau laiko pabendrauti – juk juos vis tiek pažįstame, tai pakalbėdavome ne tik apie ligą, bet ir apie šeimą, nes tas ryšys yra svarbus. O dabar tam laiko nelieka, ir išeina, kad tik atidirbi darbą – ir viskas.
Kiekvieną dieną sulaukiame vis kokio naujo rašto, naujos nesąmonės. Lietuvoje veikia beveik 200 kontroliuojančių įstaigų – tai įsivaizduokite, kokia armija biurokratų trina užpakaliais kėdes ir galvoja, kokį dar raštelį numesti. Tada ateina mūsų direktorius, gavęs tokį raštą iš „aukštybių“, ir sako, kad dabar darysime taip ir anaip, nes „išėjo“ naujas įsakymas. Absurdo teatras. Visa ta sveikatos reforma – nesąmonė. Tad dar daug ką reikia keisti.
O kaip Jūs atsipalaiduojate po sunkios darbo dienos? Ar turite pakankamai laisvo laiko?
Anksčiau, sakyčiau, turėjau daugiau. Dabar turbūt pasenau, „apsukos“ sulėtėjo. Atrodo, ateis savaitgalis, pasidarysiu tą, aną, o kai ateina – nieko nebespėju, nes laikas prabėga labai greitai.
Ką laisvalaikiu mėgstate veikti?
Daug skaitau, televizorių labai retai žiūriu – nebent kokį detektyvą prieš miegą, bet iki pat pabaigos, nes tada jaučiuosi gerai: viskas gerai baigėsi, nusikaltėlis rastas, pavojaus nebėra, galima ramiai miegoti. Anksčiau daug keliaudavome, eidavau į spektaklius. O dabar, kai visi vaikai su anūkais suvažiuoja, tai darbai į šalį – ir belieka tik džiaugtis.
Per atostogas su žmona dažnai važiuojame į jos mamos gimtinę Varėnoje. Ten labai gražu – namukas stovi Rudnios kaime, viduryje Dainavos girios, ant Ūlos aukšto kranto, šalia šniokščia užtvanka. Šiaip žmona yra kilusi iš Ukmergės, tik štai meilė ją į Biržus atviliojo, nors ir nenoriai čia kraustėsi – tais laikais Biržai dar nebuvo tokie gražūs ir patrauklūs gyventi. Bet meilė man nugalėjo.
Dar mėgstu groti ir dainuoti bardiškas lyrines dainas. Vladas Jakubėnas buvo mano dėdė. Mokiausi muzikos mokykloje groti akordeonu, paskui dabartinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje pūčiau fleitą. Norėjau groti klarnetu, bet dėl vaikystėje iškrypusių dantų netiko sąkandis.
Turite tris vaikus, bet nė vienas iš jų netapo gydytoju? Ar nenorėjote, kad jie sektų Jūsų pėdomis?
Labai norėjau, bet gydytojais netapo nė vienas. Tiesa, abi dukros vis tiek susijusios su medicina: Vita iš pirmosios santuokos yra seselė, o mudviejų su Laima dukra Dalia – veterinarijos gydytoja. Sūnus Antanas – informacinių technologijų specialistas. Bet, kaip bebuvę, džiaugiamės, kad visi vaikai turi darbus ir tvirtai stovi ant kojų. Dalia gyvena ir dirba Biržuose, o Antanas ir Vita – Vilniuje.
Jūsų žmona Laima – LOR gydytoja. Kaip judu susipažinote?
Studijų laikais, kai buvau ketvirtame kurse. Abu buvome aktyvūs – dalyvaudavome „vakaruškose“, jas organizuodavome, vesdavome, vaidindavome spektakliuose – ir taip susiėjome. Oi, kiek „cirkų“ tais laikais būdavo – labai daug gerų prisiminimų iš studijų laikų…
Kai pradėjome dirbti Biržuose, visi gydytojai buvome jauni, dar tik kūrėme šeimas, žmonos gimdė vaikus. Bet aktyvumas niekur nedingo – dažnai susiburdavome visi ir linksmai leisdavome laiką. Dabar smagu su kolegomis tuos laikus prisiminti, kartu pasijuokti…
Esate aštraus būdo, tai turbūt Jūsų žmona yra ramesnio charakterio?
Nepasakyčiau, kad rami. Žmona yra užsispyrusi, aikštinga – jos nepastumsi ir į „kišenę neįsidėsi”. Galbūt šie bruožai mane ir patraukė, nes kai pats esu aštrus, panašaus būdo žmonėmis ir žaviuosi – su jais greitai randu bendrą kalbą.
Ar nesunku dviem medikams gyventi po vienu stogu?
Tikrai ne – kaip tik vienas su kitu pasitariame, jei reikia, draugiškai pasikonsultuojame.
Santuokoje su žmona jau 40 metų. Kas padeda išlaikyti tvirtus santykius tiek metų?
Žmona tuos santykius išlaikė, ne aš. Aš tai tokį vyrą kaip aš būčiau seniai „metęs“. Ir iš kur ji tiek kantrybės turi… Manau, kad žmogus yra sutvertas būti ne vienas, o poroje. Mus sujungė meilė, „sulipome“ vienas su kitu. Ilgainiui įsivyrauja rutina, pripranti prie savo žmogaus ir dėl nieko nebekyla abejonių.
Kai buvome jauni, tai ir pykčių būdavo, ir visko, o dabar jau viskas seniai nusistovėję, nurimę.
O kas Jums gyvenime yra svarbiausia?
Vienareikšmiai – šeima, visada buvo ir bus pirmoje vietoje.
Jei tik prireiktų, viską dėl šeimos mesčiau.
Kokias svarbiausias vertybes stengėtės įdiegti savo vaikams?
Atsakomybę ir pareigą. Yra dalykų, kuriuos privalai daryti, nes tai – tavo pareiga. Turi daryti, ir viskas – negali būti kitaip.
O kokias vertybes Jums įskiepijo tėvai?
Darbo svarbą. Visus mus tėvai „spaudė“ prie darbo griežtai – apie jokias veltėdystes net nebuvo kada galvoti.
Aš jau būdamas trylikos metų griovyje sėdėjau – kirsdavau krūmus, padėdavau tėčiui, kuris buvo melioratorius ir darbų vykdytojas. Vykdė labai didelį projektą – iki šiol prisimenu, kiek nuo Biržų iki Vabalninko griovių yra prikasta…
Kai buvau vyresnis, kasiau griovius, dėjau drenažus, vedžiau pralaidas – tada daug uždirbdavau. Tėtis visus prie darbo „lenkė“. Klausučiuose, namie prie stalo, susėsdavome visi su pusseserėmis ir pusbroliais – užstalėje keliolika žmonių sutilpdavome. O dar mama iš mokyklos alkanų vaikų parsivesdavo…
Mama mus auklėjo griežtai. Kai baigėme vidurinę, net klausimų nekilo – ką toliau? Be diskusijų – aukštasis ir viskas. Taip pat ir aš dabar. Mano anūkė, vyresnėlės dukra, nelabai norėjo stoti į magistrantūrą – abejojo, ar iš to bus naudos. Sakiau: vaikeli, diplomas dar niekam nepamaišė. O su diplomu gali drąsiai ir gatves eiti šluoti. Paklausė senelio – ir štai, kitąmet jau baigs magistrantūrą.
Žmonės dirba tam, kad uždirbtų pinigų. Ką Jums reiškia pinigai?
Pinigai suteikia laisvę, galimybes, bet ne laimę.
Nesu materialistas, bet mėgstu išlaidauti – man kad tik „taškyti“, kartais prisiperku ir nereikalingų dalykų… O žmona – kitokia. Ji dar mane sulaiko, kad neprisipirkčiau nesąmonių.
O kur mėgstate leisti pinigus labiausiai, kam labiausiai jų negaila?
Tiesiog jei kažkas patinka – nusiperku. Bet pamenu, kai buvome vaikai, kolekcionuodavome degtukų dėžučių etiketes. Siųsdavome laiškus į Maskvą, Rygą – degtukų dėžučių gamintojams, kad mums padovanotų etikečių. Kartu su laišku į voką įdėdavome dar ir tuščią voką, ant jo užrašydavome savo adresą ir siųsdavome tiesiai fabriko direktoriui. Ir mums iš Maskvos tų etikečių atsiųsdavo – kokia tada būdavo laimė… Susikarpydavome ilgiausias etikečių juostas ir pasidalindavome.
Kokios kito žmogaus savybės jus erzina labiausiai? O kokias vertinate?
Nemėgstu pasipūtimo ir arogancijos. Vertinu paprastumą, gebėjimą atvirai ir nuoširdžiai bendrauti. Ne su visais žmonėmis gali būti draugas – su kitais išvis negali „sueiti“. Kad ir iš mūsų kolegų – jei reikia konsultacijos ar patarimo, tai tikrai ne pas visus einu ir klausiu. Kreipiuosi tik į tuos, kurie „arčiau dūšios“ – nuėjai, paprašei be jokio oficialumo, be problemų. Nes žinai, kad jis kitą kartą ir pats pas mane ateis pasitarti.
Ką, kaip gydytojas traumatologas, patartumėte žmonėms – kaip ilgiau išlikti sveikiems?
Kaip traumatologas galiu duoti vieną esminį patarimą vyresniems žmonėms – būtinai atlikite tempimo pratimus, ištampykite raiščius, judėkite, nepamirškite to daryti, nes šie pratimai neleidžia sustingti sąnariams. Aš pats kasdien keliuosi penktą valandą ryto, ir – kaip arabui malda, taip man mankšta – gulu ant grindų ir visą valandą atlieku tempimo pratimus. Tuomet ir saujomis vaistų gerti nereikia.
Sąnarių skausmai vyresniame amžiuje – beveik neišvengiami. Kodėl? Nes susidėvi kremzlės, nervinės kaulo ląstelės pasidaro plikos, todėl ir ima skaudėti sąnarius. Tai – natūralus procesas. Juolab kad gyvename tokioje laiko juostoje – tiek amerikiečiai, tiek europiečiai – visi „sąnarininkai“. Todėl vienintelis būdas atitolinti skausmą – tempimo pratimai.
Kokį norėtumėte, kad po daugelio metų Jus prisimintų žmonės?
Nereikia, kad prisimintų, nes mano karta išeis, ir aš pats išeisiu – tai kam čia mane reikia prisiminti…
Klausimas pabaigai – kas Jums yra laimė?
Geras klausimas, net nežinau… Tai, kad aš dabar esu laimingas, reiškia, viskas yra gerai.
Laimė yra tada, kai žmogus neserga – nors aš ir „šlubas“, visa kita kol kas gerai.
O kai nieko neskauda, kai šeimoje viskas gerai, artimieji neserga – tai ir man gerai. Tai kodėl nesijausti laimingam?
Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.
B. Petkevičiūtės nuotr.
B. Petkevičiūtės nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.
F. Grunskio nuotr.