Futbolas - nuo penkerių
Norvegijoje šeima apsistojo Larviko mieste, prie pat jūros. Čia, kaip ir visi vaikai, Joris lankė darželį, o nuo šešerių pradėjo lankyti mokyklą.
– O futbolą pamėgo nuo penkerių, – vienas per kitą prisimena seneliai Ligita ir Jonas. – Mes net kambaryje žaisdavome futbolą. Joris muša įvarčius, o mes stovime vartininkais: vienas viename kambario gale, kitas – kitame.
Joris priduria:
– Man futbolas nuo pat mažens labai patiko.
Futbolas, futbolas, futbolas
Dėl treniruočių – visa šeima ant kojų
Rodos, lietuviai – krepšininkų tauta, o štai Joris dievina futbolą. Pasirodo, futbolo geną jam perdavė senelis Jonas Salminis ir Jorio tėtis Žydrūnas Petravičius. Pastarasis gyveno Utenoje ir žaidė futbolo komandoje „Utenis“.
Senelis Jonas Salminis, gal ir ne taip aktyviai kaip žentas Žydrūnas, tačiau Nemunėlio Radviliškio vidurinėje mokykloje lankė futbolo būrelį, anuomet vadintą fizinio lavinimo fakultatyvu, ir žaisti, pasak Jono draugų, jam sekėsi puikiai. Dabar, prisiminęs mokyklines dienas, Jonas su vos jaučiamu kartėliu prasitaria:
– Niekas manęs nepaprotino (nepatarė), kad mokyčiausi sporto mokykloje...
Užtat Jorio tėvai, pastebėję berniuko troškimą žaisti, dėjo visas pastangas, kad, metę darbus, suspėtų Jorį nuvežti į treniruotes. Neduok Dieve pavėluotų – už kiekvieną pavėluotą minutę būtų reikėję susimokėti. Kartais tekdavo net senelius kviestis, kad tik vaikas laiku pasiektų užsiėmimus.
Visas laisvalaikis
Augdamas berniukas taip pamėgo futbolą, kad kitokiam laiko leidimui jo beveik nebelikdavo.
– Vos atsiradus laisvai valandėlei, tuoj pat lekia žaisti futbolą, – sako senelis.
Močiutė Ligita priduria:
– Arba po darbo sėdame į mašiną ir su Joriu – į stadioną. Ten ateidavo ir daugiau vaikų, ir spardo ten kamuolį.
Koks svarbus berniukui buvo futbolas, rodo ir tai, kad klasiokams einant švęsti kieno nors gimtadienio, Joris rinkdavosi žaisti futbolą.
– Jam visą laiką pirmoje vietoje buvo futbolas, futbolas, futbolas... – sako mama. – Kiekviena mūsų diena, kiekvienas savaitgalis – tik futbolas.
"Sportavo" visa šeima
Jorio mama prisimena sūnaus treniruotes:
– Kiekvieną dieną išbėgdavau iš darbo arba su kolegomis keisdavausi darbo laiku, kad tik galėčiau nuvežti Jorį į Sandefjordą. Sandefjordas nuo mūsų miesto – maždaug už 20 kilometrų. Išbėgdavau be dešimt minučių trečią, kad spėčiau nuvežti, nes pusę keturių prasideda treniruotė. Tuo labiau, kad vėluoti negalima. Joris jau manęs laukdavo prie kelio, greit įšokdavo į mašiną, ir visu greičiu lėkdavome į treniruotę. Ir taip kiekvieną dieną. O šeštadienį arba sekmadienį – varžybos.
Močiutė Ligita pritaria:
– Sukdavomės mes čia visi. Ir senelis ne kartą po darbo vežė Jorį, tiek ir aš pati...
Sukakus šešiolikai metų, jaunuolis išsilaikė vairuotojo pažymėjimą, o tėvai autosalone nupirko nediduką automobilį „Ligier“.
– Galvojome, kad nuo šiol Joris galės pats į treniruotes nuvažiuoti. Tik susiklostė taip, kad Jorį pakvietė žaisti į Italiją, – sako mama Žydrė.
Pastebėjo perspektyvų jaunuolį
Kelias į išsvajotas futbolo aukštumas prasidėjo mokamame būrelyje „Larvik Turn“, kurį Joris lankė ketverius metus. Po to treniravosi klube „Fram Fotball“. Kitas etapas – futbolo klubas „Sandefjord Fotball“.
Šis futbolo klubas yra profesionalus, todėl į jį patenka tik patys geriausi sportininkai. Klubo atstovai aktyviai ieško naujų talentų, stebi varžybas. Pastebėję perspektyvų futbolininką, pakviečia jį į savo klubą ir sudaro kontraktą.
Joris turi savo agentą kroatą Sanelį Pajicą, gyvenantį Norvegijoje. Įdomu tai, kad patys agentai išsirenka jiems patinkantį futbolininką ir pasisiūlo jam atstovauti.
Nuo penkiolikos su puse metų Jorio žaidimą ėmė stebėti kitų klubų agentai ir siūlyti pasirašyti kontraktus įvairiose šalyse. Sulaukta net aštuonių pasiūlymų iš skirtingų klubų, norėjusių sudaryti kontraktą su Joriu.
Iš Norvegijos - į Italiją
Joriui buvo beveik šešiolika metų, kai jį pastebėjo Italijos klubo „Bologna FC 1909“ agentai. Po šešioliktojo gimtadienio italų futbolo klubas pasikvietė Jorio tėvus kartu su vaikinu atvykti į Italiją, kad šie įvertintų, ar jam tinka siūlomos gyvenimo ir sporto sąlygos.
Joris su tėvais nuskrido į Italiją. Viską suderinus, buvo pasirašytas profesionalaus futbolininko kontraktas trejiems metams.
Norvegijos klubas „Sandefjord Fotball“ taip pat siūlė profesionalaus žaidėjo kontraktą, kad Joris pasiliktų pas juos, tačiau vaikinas vis dėlto apsisprendė rinktis Italijos futbolo klubą „Bologna FC 1909“ („Bolonija“).
Kelias į Lietuvos rinktinę
– Dabar internete surasti galima bet ką, – sako futbolininko mama Žydrė. – Pavyzdžiui, įvedus žaidėjo vardą ir pavardę, internetas pateikia visą žaidėjo statistiką, jo rezultatus, amžių, kokiame klube žaidžia ir panašiai. Kartą susisiekė agentai iš Lietuvos ir paprašė atsiųsti Jorio žaidimo vaizdo įrašą. Įvertinęs žaidimą, mums paskambino Lietuvos futbolo rinktinės treneris Tomas Ražanauskas, tapęs pirmuoju Jorio treneriu Lietuvoje, ir pakvietė Jorį žaisti Lietuvos jaunimo U–14 futbolo rinktinėje.
Šioje Lietuvos futbolo rinktinėje vaikinas žaidė vienerius metus. Jei žaidėjas gerai užsirekomenduoja, jis kviečiamas žaisti ir kitais metais. Joriui sekėsi, tad jis buvo pakviestas į U–15, paskui į U–16 rinktinę ir taip toliau. Dabar jau pakviestas į U–19 rinktinę žaisti su vyresniais futbolininkais.
Kova dėl kiekvieno įvarčio
Lietuvos rinktinėje sportininkas žaidžia jau ketverius metus. Į rinktinę jis vyksta tada, kai rengiamos futbolo stovyklos. O tai nutinka maždaug keturis kartus per metus. Vaikinas su Lietuvos rinktine dalyvavo futbolo stovyklose Škotijoje, Bulgarijoje, Kroatijoje, kur susirenka įvairių šalių komandos ir įnirtingai varžosi dėl kiekvieno įvarčio.
Paskutinė stovykla – Baltijos taurės futbolo turnyras, vykęs šių metų birželio 4 dieną. Jame varžėsi Estijos, Latvijos ir Lietuvos komandos. Joris pasakoja, kad šiame turnyre jam pavyko įmušti vieną įvartį ir atlikti vieną rezultatyvų perdavimą.
Svarbiausi įvarčiai
Įvairiose naujienų apžvalgose apie Jorio įvartį rašoma: „Lietuvos U-19 futbolo rinktinės narys Joris Petravičius Baltijos taurės turnyre Latvijoje pasižymėjo įvarčiu birželio 6 dienos rungtynėse prieš Estijos bendraamžius. Nors puolėjas jau 14-ąją minutę išvedė Lietuvos ekipą į priekį, vėliau estai persvėrė rezultatą ir lietuviai patyrė pralaimėjimą rezultatu 1:3“.
Šis Jorio įvartis Baltijos taurės turnyre buvo plačiai aptariamas Lietuvos futbolo bendruomenėje.
Savo žaidimu ir pasiektais rezultatais vaikinas yra patenkintas. Vienu geriausių savo pasiekimų jis laiko pasirodymą „Jotron Cup“ turnyre, kuriame buvo komandos kapitonas. Žaisdamas IF „Fram“ G-14 komandoje, 2023 metais rungtynėse prieš „Gullhaug“ futbolo klubą Joris įmušė keturis įvarčius.
Dalyvaudamas portugalų rengiamose „NF Academy“ stovyklose, Joris du kartus buvo išrinktas geriausiu žaidėju. O pats svarbiausias jo įvartis buvo pelnytas žaidžiant „Bologna“ klube prieš vieną stipriausių Italijos futbolo klubų – Turino „Juventus“.
Kai norėjosi viską mesti
Joris prisipažįsta, kad buvo laikotarpis, kai nesisekė, buvo labai liūdna ir norėjosi futbolą mesti. Tačiau likti prie mylimos sporto šakos padėjo treneriai, draugai ir šeima.
– Treneris vis kartodavo: „Žiūrėk į priekį! Nesidairyk atgal, eik į priekį!“ – prisimena Joris.
Stipriausias vaikino bruožas – užsispyrimas.
– Nebūsi užsispyręs, nuleisi rankas, tada ir į priekį nebeisi. Tada jau viskas... – sako senelis, patenkintas anūko užsispyrusiu charakteriu.
Vaikystėje Jorio dievukas buvo Cristiano Ronaldo. Iki šiol Joris turi Ronaldo marškinėlius, kurie kartu su žymaus futbolininko parašu, įrėminti, kabo jo kambaryje. Pastaraisiais metais vaikinas žavisi Viníciusu Júnioru, Kylianu Mbappé ir jų žaidimo stiliumi.
Yra žodis „reikia“ – keliesi ir eini“
Joris teigia, kad disciplina yra labai svarbi. Jis negeria, nerūko, griežtai laikosi dienotvarkės. Rytais ir vakarais skuba į treniruotes. Vaikinas negali sau leisti patinginiauti ir į treniruotę nenueiti. Yra žodis „reikia“ – keliesi ir eini, ypač kai nori pasiekti tokias aukštumas kaip garsieji Vinícius Júnioras ar Kylianas Mbappé.
Norvegija nėra krepšinio šalis. Čia labiausiai mėgstamos slidinėjimo sporto šakos, futbolas ir rankinis. Joris retkarčiais žaisdavo rankinį, ir jam šis žaidimas taip pat labai gerai sekėsi. Rankinio treneriai net prašė pasilikti žaisti nuolat, žadėjo Jorį pakviesti į Norvegijos rankinio rinktinę, tačiau mama užprotestavo – juk neįmanoma persiplėšti, pakaks ir futbolo.
Traukia namai ir... Medeikiai
Gyvendamas ir sportuodamas Italijoje, vaikinas pasiilgsta namų ir artimųjų, žinoma, ir draugų. Nors šiais laikais susimatyti galima virtualiai, vaizdo pokalbiai telefonu neatstoja gyvo, betarpiško bendravimo. Todėl, pasitaikius progai, sportininkas skuba namo arba į Medeikius, kur susitinka su artimaisiais. O parvykti gali tik kas pusmetį.
Laisvalaikio vaikinas turi nedaug.
– Retkarčiais nuvažiuojame su draugais pasivaikščioti po miestą, kur nors atsisėdame pavalgyti, žaidžiame biliardą, nuvažiuojame į varžybas, – pasakoja Joris. – Geriausias atsipalaidavimas man yra miegas ir geras maistas. Bet mėgstu ir picas, ir lietuvišką maistą.
Svajonė – karjera, kuria didžiuotųsi visa šeima
Stiprybės jaunajam futbolininkui prieš varžybas suteikia muzikos klausymasis. Dažnai jis klausosi kanadiečių reperio Drake'o.
Nors Joris visus savo šešiolika metų pragyveno Norvegijoje, lietuviškai kalba labai gražiai. Jis moka penkias kalbas: lietuvių, norvegų, ispanų, anglų, o dabar Italijoje mokosi ir italų kalbos.
– Aš žaidžiu puolėjo arba saugo pozicijose, – sako Joris ir prasitaria: – Turiu svajonę – padaryti puikią futbolininko karjerą ir kad mano pasiekimais džiaugtųsi šeima.
Liepos 6 dieną jaunuoliui sukaks 17 metų, tad artėjančio gimtadienio proga norisi iš širdies palinkėti, kad Joriui sektųsi žaisti, mušti įvarčius ir siekti užsibrėžtų tikslų. Tegul, pasiekus futbolo aukštumas, išsipildo visos esamos ir dar tik gimstančios jo svajonės.