Artėjančios Vėlinės arba mirusiųjų diena žymi metų pabaigos laikotarpį. Labai simboliška, ilgėjantis tamsusis laikas, metų pabaiga priverčia ir mus susimąstyti apie amžinybę, savo iškeliavusiuosius ir taipogi apie žmogaus gyvenimo trapumą.
Per Vėlinės lankome artimųjų palaidojimo vietas, perkame gelių krepšelius, nušluojame likusius rudeninius lapus ir uždegame žvakes. Tai išoriniai, bet kilnūs veiksmai parodantys, kad ryšys su mano artimu žmogumi išlieka, kad jis nors ir jau nesantis šalia man yra svarbus.
Tačiau tikintis krikščionis yra pašauktas dar kilnesniems tikslams, matyti amžinojo gyvenimo perspektyvą. Dangus, arba Dievo Tėvo namai, yra mūsų tikroji tėvynė, į kurią viltimi krypstame dar tebebūdami žemėje. Ten mūsų laukia amžina ramybė, nesibaigiantis džiaugsmas ir tikras gyvenimas. Kilnu yra maldoje arba Šv. Mišiose prisiminti savo mirusiuosius, kad tiems kurie dar nėra pasiekę dangaus karalystės padėtume ją pasiekti. Ir nesvarbu ar mūsų artimas žmogus yra iškeliavęs prieš mėnesį ar prieš dešimtmetį malda jam pagelbsti čia ir dabar, nes pas Dievą nėra laiko, tėra amžina dabartis.
Vėlinės mus skatina ir patiems prisiminti savojo gyvenimo trapumą. Ypatingai šie metai pasauliui parodė koks dar tėra menkas ir trapus žmogus susidūręs su nežinomybe. Permastykime savo gyvenimo vertybes, investuokime į amžinus ir nenykstančius dalykus – tikėjimą, pagarbą, meilę, gerus darbus. Atraskime iš naujo savo artimus žmones, pasidžiaukime kartu su jais kol dar esame šalia vieni kitų.
Dvasininko mintys
