Dingusių vietovių pėdsakais...

Žie­mą, anks­ty­vą pa­va­sa­rį ga­li lau­kuos pla­čiai dai­ry­tis, o be­si­dai­ry­da­mas aiš­kiai ma­tai, kad net ly­giau­sia­me ly­gu­mų kraš­te pūp­so vie­na ki­ta kal­va ar dunk­so pla­čia­ša­kis ąžuo­las vi­du­ry lau­ko. Tai ženk­lai, kad prieš de­šimt­me­čius čia bū­ta so­dy­bos, vi­rė gy­ve­ni­mas, žmo­nės dir­bo, my­lė­jo, džiau­gė­si, liū­dė­jo... vė­liau išė­jo... daž­niau­siai – ne sa­vo no­ru. O pa­skui žmo­nes iš­ke­lia­vo ir vie­tų var­dai – vie­nas po ki­to bu­vo iš­brauk­ti iš vie­to­var­džių re­gist­ro. Li­ko tik se­nuo­se že­mė­la­piuo­se, do­ku­men­tuo­se, dar – išei­vių at­min­ty­je, kol šie gy­vi, kol at­min­tis gy­va...

Dar žie­mą pra­dė­jus pės­tu­te vaikš­čio­ti po apy­lin­kes, ki­lo min­tis žings­niais iš­ma­tuo­ti 100 din­gu­sių vie­to­vių – kai­mų, vien­sė­džių – to­kiu bū­du pa­mi­nė­ti vie­to­var­džių me­tus. Pra­dė­jom dar va­sa­rį, kai bu­vo ga­li­ma to­liau­siai nueit su­ša­lu­sia že­me, kai miš­ku ei­nant vaiz­do neužs­to­jo me­džių ir krū­mų la­pai, o eit ne­truk­dė su­žė­lu­si žo­lė. Bet pa­va­sa­rė­jant sa­vait­ga­li­nės ke­lio­nės da­ro­si su­dė­tin­ges­nės... su­žė­lu­sių lau­kų ne­be­ga­li brai­dy­ti, o miš­kuo­se su­la­po­ję me­džiai ir su­žė­lę žo­ly­nai ne­be­lei­džia pa­ma­tyt nei kas po ko­jo­mis, nei kas to­liau miš­ke, kur­link tau ei­ti rei­kia, kad at­ras­tum kaž­ka­da bu­vu­sius žmo­nių gy­ve­ni­mus. Tą­kart, ge­gu­žės 19 d., pa­ban­dėm žings­niuot Gru­bos miš­ku, ieš­ko­da­mi vie­tų, kur Dū­dų gy­ven­ta.

Pa­tai­kyt į JA­NIŠ­KĮ (ki­taip – PLĖ­ŠY­NĖ, o dar vie­nam že­mė­la­py tie­siog – DŪ­DA) neiš­syk pa­vyks­ta, nes ke­lių se­niai ne­li­kę, o kir­ti­mų vie­to­se – jo­kių bu­vu­sių so­dy­bų ženk­lų, tik­tai tar­pu­ka­ri­niai me­lio­ra­ci­jos grio­ve­liai, ro­dan­tys, kad šią vie­tą žmo­nės bu­vo su­kul­tū­ri­nę. Kai ma­žai tu­ri vil­ties at­rast kul­tū­ros ženk­lų, vil­ties tei­kia žy­din­čios žiog­na­gės ir že­muo­gės kir­ti­mo ša­bakš­ty­ne... Vis tik at­ra­dę lau­ky­mę, pa­žy­mė­tą že­mė­la­py­je, ban­dom ieš­ko­ti so­dyb­vie­tės. Pir­ma užuo­mi­na – lyg ir per tai­syk­lin­gos for­mos tven­ki­nu­kas, ma­tyt – žmo­gaus ran­ka pri­dė­ta, o dar pa­brai­džio­jus ap­lin­kui – ir so­dy­bos pa­ma­tai. Sup­ran­ti, ko­dėl šią vie­tą žmo­nės Plė­šy­ne va­di­no – ne­bu­vo leng­va šla­pioj, že­moj vie­toj, be­veik vi­siš­koj ba­loj, at­si­ko­vot že­mės lo­pi­nė­lį, plėš­te iš­plėš­ti...

Ki­tos vie­to­vės jau ne­ban­dom ieš­kot bris­da­mi tie­siai miš­ku, ren­ka­mės miš­ko ke­lią ve­dan­tį link Kuč­ga­lio ir, iš­nė­rę į pa­lau­kę, praė­ję ka­pi­nai­tes, ny­ram į miš­ką link Kve­da­riš­kio žvy­ro kar­je­ro. Bu­vęs ki­tas Dū­dų gy­ve­ni­mas čia pat, vos įlin­dus miš­kan – UŽU­VAL­KIS (ki­taip – PU­KI­NĖ). Už­ma­tom gra­žų kal­ne­lį, lyg pil­ka­pį, bet ten tik bu­vu­sios so­dy­bos vie­ta, o ant kal­ne­lio, tik­riau­siai, gry­čios vie­toj – neį­ti­kė­ti­nas ra­di­nys: kry­žius – kop­lyts­tul­pio vir­šū­nė... kaip ir iš­gu­lė­jo iš­ti­sus de­šimt­me­čius?..

Ne at­si­tik­ti­nai to­kios re­lik­vi­jos vis dar at­mi­ni­mą ban­do sau­got. Šiuo­se na­muo­se dau­ge­lio švie­suo­lių pra­džia... iš ši­to kie­mo iš­ke­lia­vo kal­bi­nin­kės Bro­nės Vo­sy­ly­tės ma­ma, pir­mo­jo tar­pu­ka­ri­nio Vil­niaus bur­mist­ro Kons­tan­ti­no Sta­šio ma­ma, čia ir mo­ky­to­jos trem­ti­nės, bu­vu­sio Pa­pi­lio mo­kyk­los di­rek­to­riaus Ro­mual­do Klas­čiaus žmo­nos, Ste­fa­ni­jos Lu­kins­kai­tės-Klas­čiu­vie­nės mo­čiu­tės tė­viš­kė, ir ji bu­vo Dū­dai­tė. Ki­tos mo­ky­to­jos trem­ti­nės Eu­ge­ni­jos Bin­ky­tės-Vol­be­kie­nės se­ne­lis taip pat bu­vo Dū­da iš šio kie­mo... Čia šak­nys ir Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės sa­va­no­rio, pul­ki­nin­ko Al­fon­so Ba­niu­lio, jo mo­čiu­tė taip pat iš ši­to kie­mo išė­jo.

Dar kal­ne­lis... dar pa­ma­tų ak­me­nys... dar kle­vas gau­do sau­lės spin­du­lį: žmo­nės išė­jo – švie­sa li­ko... šian­dien ši­taip, o dar po de­šimt­me­čio?..