Didesnio cinizmo neteko matyti…

*Norite skaityti toliau? Pažiūrėkite trumpą reklamą ir visas straipsnis bus atrakintas. Tai padeda mums kurti naujienas jums nemokamai!

Panašu, kad naudojate reklamos blokavimo įskiepį (AdBlock). Prašome jį išjungti ir perkrauti puslapį, kad galėtumėte skaityti toliau.

To­dėl ypač skau­da ma­ty­ti šį pa­ra­di­nį ci­niz­mą. Vie­to­je sis­te­mi­nio sa­va­no­rių ren­gi­mo, tin­ka­mo ap­mo­ky­mo ir ap­rū­pi­ni­mo bei aiš­kios vals­ty­bės pa­ra­mos tiems, ku­rie pa­si­ryž­ta gin­ti lais­vę gink­lu, gau­na­me gra­žias ce­re­mo­ni­jas ir ofi­cia­lias kal­bas ant žu­vu­si...

To­dėl ypač skau­da ma­ty­ti šį pa­ra­di­nį ci­niz­mą. Vie­to­je sis­te­mi­nio sa­va­no­rių ren­gi­mo, tin­ka­mo ap­mo­ky­mo ir ap­rū­pi­ni­mo bei aiš­kios vals­ty­bės pa­ra­mos tiems, ku­rie pa­si­ryž­ta gin­ti lais­vę gink­lu, gau­na­me gra­žias ce­re­mo­ni­jas ir ofi­cia­lias kal­bas ant žu­vu­sių­jų pa­lai­kų.

Vi­so­mis iš­ga­lė­mis re­mia­me Uk­rai­ną – siun­čia­me gink­lus, tech­ni­ką, hu­ma­ni­ta­ri­nę pa­gal­bą, ren­ka­me pa­ra­mą. Ta­čiau sa­vi, Lie­tu­vos pi­lie­čiai, ko­vo­jan­tys Uk­rai­nos pu­sė­je, daž­nai lie­ka tar­si sve­ti­mi sa­vo vals­ty­bei.

Man tai sun­kiai svei­ku pro­tu paaiš­ki­na­mas pa­ra­dok­sas. Pa­de­da­me vals­ty­bei, bet kaž­ko­dėl ne­mo­ka­me de­ra­mai įver­tin­ti žmo­nių, ku­rie sa­vo no­ru sto­jo gin­ti tų pa­čių ver­ty­bių, apie ku­rias taip gar­siai kal­ba­me.

Man tai at­ro­do ci­niš­kas, po­pu­lis­ti­nis šo­kis ant mū­sų ir mū­sų bro­lių kau­lų. Ir nie­ko dau­giau. Di­des­nio ci­niz­mo ne­te­ko ma­ty­ti.

Kai žmo­nių au­kos, krau­jas ir žū­tys pa­ver­čia­mi po­li­ti­niu spek­tak­liu ar pi­gia vie­šų­jų ry­šių ak­ci­ja, tai jau per­žen­gia vi­sas pa­do­ru­mo ri­bas. To­kių da­ly­kų ne­be­ga­li­ma va­din­ti pa­gar­ba – tai pa­pras­čiau­sias nau­do­ji­ma­sis žu­vu­siais dėl sa­vo įvaiz­džio.

Dar dau­giau – bu­vo ini­cia­ty­va su­teik­ti Lie­tu­vos gy­nė­jų sta­tu­są Uk­rai­nos ka­ro ve­te­ra­nams, tiems, ku­rie sa­vo krau­ju jau su­mo­kė­jo už mū­sų bend­rą sau­gu­mą. De­ja, ta pa­ti val­džia ją at­me­tė. Di­des­nio prieš­ta­ra­vi­mo tarp gra­žių žo­džių ir konk­re­čių veiks­mų sun­ku įsi­vaiz­duo­ti.

Jo­kiu bū­du tai nė­ra prie­kaiš­tas Lie­tu­vos ka­riuo­me­nei. Ma­no prie­kaiš­tai skir­ti Lie­tu­vos po­li­ti­kams, Kraš­to ap­sau­gos mi­nis­te­ri­jai ir da­bar­ti­niams val­dan­tie­siems.

Ka­riuo­me­nė dir­ba su tais re­sur­sais ir to­mis po­li­ti­nė­mis gai­rė­mis, ku­rias gau­na. Stra­te­gi­nius spren­di­mus, prio­ri­te­tus ir fi­nan­sa­vi­mo kryp­tis nu­sta­to ne ka­riš­kiai, o po­li­ti­nė val­džia. To­dėl at­sa­ko­my­bė už pa­da­ry­tas klai­das ar ne­pa­da­ry­tus dar­bus pir­miau­sia ten­ka bū­tent tiems, ku­rie prii­ma po­li­ti­nius spren­di­mus.

Tik­ras ka­rys vi­sa­da ati­duos pa­gar­bą ki­tam tik­ram ka­riui, ne­pai­sy­da­mas jo­kių ki­tų niuan­sų. Nes pa­gar­bą pel­no ne pa­rei­gos, ne laips­niai ir ne gar­sūs žo­džiai – ją pel­no dar­bai, priim­ti spren­di­mai ir pa­si­ry­ži­mas ri­zi­kuo­ti sa­vo gy­vy­be dėl ki­tų.

Ig­nas ne­bu­vo au­ka. Jis bu­vo ka­rys, ku­ris są­mo­nin­gai pa­si­rin­ko lais­vės kai­ną. Jo krau­jas įsi­gė­rė į Uk­rai­nos že­mę, bet šir­dis pla­kė Lie­tu­vai. Jo au­ka – tai ne tik skaus­mas, bet ir prie­sai­ka, ku­rią mes vi­si pri­va­lo­me tęs­ti.

Lie­tu­va tu­ri ži­no­ti sa­vo did­vy­rių var­dus. Ig­nas Kai­lius – tai ug­nis, ku­ri tu­ri deg­ti mū­sų šir­dy­se. Tai pri­mi­ni­mas, kad kol mes čia kal­ba­me, fron­te žmo­nės mirš­ta už mū­sų bend­rą atei­tį.

Il­sė­kis ra­my­bė­je, bro­li.

Ta­vo ke­lias bai­gė­si. Mū­sų – dar ne. Mes ne­ši­me ta­vo vė­lia­vą. Neuž­mir­ši­me. Ir mes lai­mė­si­me.

Nes už mū­sų – krau­jas, at­min­tis ir Tie­sa.