Laikrodį paverčia juvelyriniu papuošalu

Laik­ro­dį pa­ver­čia ju­ve­ly­ri­niu pa­puo­ša­lu

Šiau­lie­tis ju­ve­ly­ras Alek­sand­ras Fo­mi­nas ke­le­rius me­tus bran­di­no min­tį su­kur­ti laik­ro­dį – ju­ve­ly­ri­nį še­dev­rą. Lai­ko rei­kė­jo ne tik iš­stu­di­juo­ti laik­ro­džio me­cha­niz­mą, bet ir pa­si­ryž­ti im­tis dar­bų. A. Fo­mi­no laik­ro­džių iš­skir­ti­nu­mas – skaid­riu ema­liu deng­tas gra­vi­ruo­tas laik­ro­džio ci­ferb­la­tas.

Jur­gi­ta JUŠ­KE­VI­ČIE­NĖ

jurgita@skrastas.lt

Su­si­ža­vė­jo ema­lia­vi­mu

A. Fo­mi­nas ju­ve­ly­ru dir­ba jau dvi­de­šimt me­tų. Kai pir­mą kar­tą pa­ma­tė ema­liu puoš­tus ju­ve­ly­ri­kos dar­bus, li­ko su­ža­vė­tas. Už­si­de­gė no­ru iš­mok­ti ema­lia­vi­mo pa­slap­čių. Daug skai­tė apie tai, do­mė­jo­si Pe­te­rio Kar­lo Fa­ber­žė dar­bais ir tech­ni­ka ir eks­pe­ri­men­ta­vo.

„Ema­lia­vi­mas – la­bai su­dė­tin­gas pro­ce­sas. Gal dėl to par­duo­tu­vė­se, kur pre­kiau­ja­ma at­vež­ti­niais ju­ve­ly­ri­kos ga­mi­niais, to­kių pa­puo­ša­lų be­veik nė­ra. Tai da­ro­ma ran­ki­niu bū­du. Rei­kia la­bai daug va­lan­dų ir la­bai daug dar­bo pa­tir­ties. Aš per 13 me­tų vos ke­lias spal­vas teiš­mo­kau pa­da­ry­ti“, – pa­sa­ko­ja Alek­sand­ras.

Ga­li pa­si­ro­dy­ti, kas čia su­dė­tin­go pa­da­ry­ti spal­vą, su­mai­šai ke­lias, štai tau ir nau­ja spal­va. Iš pra­džių taip ma­nė ir Alek­sand­ras. Nek­lau­sy­da­mas pro­fe­sio­na­lų pa­ta­ri­mų su­mai­šė spal­vas ir iš kros­nies iš­trau­kė dir­bi­nį ne su nau­ja spal­va, o ne­gra­žiai dė­mė­tą.

Kai ry­žo­si ga­min­ti laik­ro­džius, ne­bu­vo jo­kių dve­jo­nių, kad ci­ferb­la­tas bus gra­vi­ruo­tas ir deng­tas skaid­riu ema­liu. Ir atei­ty­je šios min­ties ne­ža­da at­si­sa­ky­ti, nes tai jo laik­ro­džiams su­teiks iš­skir­ti­nu­mo.

Ko­ky­biš­kai skaid­riu ema­liu už­lie­tas gra­vi­ruo­tas ci­ferb­la­tas su­kio­jant prieš švie­są žė­ri tar­si dei­man­tas. Jei­gu žė­rė­ji­mo nė­ra, ju­ve­ly­ras dar­bo ima­si iš nau­jo, kol kū­ri­nys tam­pa to­bu­las.

Mo­kė­si ar­dy­da­mas se­nie­nas

Min­tis laik­ro­dį pa­vers­ti ju­ve­ly­ri­kos pa­puo­ša­lu Alek­sand­rui ki­lo maž­daug prieš aš­tuo­ne­rius me­tus. Ke­le­rius me­tus stu­di­ja­vo tech­no­lo­gi­ją. Ar­dy­da­vo se­nus laik­ro­džius, žiū­rė­da­vo, kaip pa­da­ry­tas ci­ferb­la­tas, kaip iš­dė­lio­tos ro­dyk­lės, ko­kius ele­men­tus dar ga­li­ma per­da­ry­ti, iš­gra­vi­ruo­ti, pa­puoš­ti bran­gak­me­niais ir pa­na­šiai.

„No­rė­jo­si, kad laik­ro­dis bū­tų ne tik pa­puo­ša­las, bet ir funk­cio­nuo­tų. To­dėl la­bai svar­bu, kad ro­dyk­lės ne­si­lies­tų vie­na su ki­ta, taip pat ne­lies­tų stik­lo ir ci­ferb­la­to“, – niuan­sus dės­to ju­ve­ly­ras.

Pa­ties laik­ro­džio me­cha­niz­mo A. Fo­mi­nas ne­ga­mi­na. Per­ka švei­ca­riš­kus. Taip pat per­ka sa­fy­ri­nius stik­lus, ku­rie pa­si­žy­mi tvir­tu­mu ir ne­si­brai­žo. Dar per­ka odi­nes pra­ban­gias apy­ran­kes ir dė­žu­tes laik­ro­džiams, ku­rias pa­puo­šia sa­vo lo­go­ti­pu. Vi­sas ki­tas laik­ro­džio de­ta­les ku­ria pa­ts: ro­dyk­les, ci­ferb­la­tą, už­ve­di­mo ka­rū­nė­lę, rė­me­lį, apy­ran­kės pa­gra­ži­ni­mus.

Pir­muo­sius du laik­ro­džius ju­ve­ly­ras pa­ga­mi­no iš si­dab­ro. Pa­ga­min­ti to­kį ju­ve­ly­ri­kos ga­mi­nį už­trun­ka apie tris mė­ne­sius.

„Jei kas ma­nęs klaus­tų, kiek per me­tus ga­lė­čiau pa­ga­min­ti to­kių laik­ro­džių, sa­ky­čiau, ke­tu­ris. Tai rei­ka­lau­ja la­bai kruopš­taus dar­bo. Aš nei­nu leng­viau­siu ke­liu, man rū­pi pa­da­ry­ti tai, kas ki­tų aki­mis at­ro­do neį­ma­no­ma. Aš vi­sa­da ra­siu bū­dų kaip tai iš­spręs­ti ir pa­da­ry­ti“, – sa­ko ju­ve­ly­ras.

Alek­sand­ras vis­ką ku­ria ran­ko­mis. Kar­tais klien­tai, ap­žiū­rė­ję jo gra­vi­ruo­tus dar­bus, klau­sia, ar tai pa­da­ry­ta la­ze­riu. Ne, vis­kas ran­ko­mis. Išg­ra­vi­ruo­ti ly­gius grio­ve­lius rei­kia tu­rė­ti ne­ma­žai kant­ry­bės, pa­tir­ties ir ge­rai įgu­du­sią ran­ką.

Kruopš­tų ir ema­lia­vi­mo tech­ni­ką įval­džiu­sį ju­ve­ly­rą vi­lio­ja ko­le­gos kel­tis į Vil­nių. Alek­sand­ras sa­ko, kad sos­ti­nė­je gal bū­tų leng­viau su­si­ras­ti pa­si­tu­rin­čių klien­tų ra­tą, ta­čiau mie­liau kel­tų­si į Kau­ną nei į Vil­nių.

Pas­kir­tis

Pak­laus­tas, ar pir­mie­ji jo laik­ro­džiai bu­vo skir­ti vy­rams, Alek­sand­ras sa­ko: „Yra toks po­sa­kis: mo­te­riš­ki laik­ro­džiai vi­si, o vy­riš­ki – kai ku­rie. Man gra­žu, kai ma­tau mo­te­rį, se­gin­čią di­de­lį laik­ro­dį. Iš kar­to pa­trau­kia dė­me­sį. Ži­no­ma, laik­ro­dis ne­tu­ri bū­ti per di­de­lis, už­ten­ka 40 mi­li­met­rų skersmens.“

Ne­re­tai ju­ve­ly­ras su­lau­kia klien­tų klau­si­mų, ar jo laik­ro­džiai ne­pra­lei­džia van­dens. Alek­sand­ras sa­ko, kad net jei laik­ro­dis ir ne­pra­lai­dus van­de­niui, ta­čiau yra su odi­ne apy­ran­ke, su to­kiu ge­riau į van­de­nį ne­šok­ti.

Ju­ve­ly­ro laik­ro­džiai yra kaip ju­ve­ly­ri­nis pa­puo­ša­las ir nė­ra skir­ti se­gė­ti kas­dien.

Kaip gims­ta idė­jos? Alek­sand­ras šyp­te­li, kad ge­riau­sios min­tys į gal­vą šau­na prieš pa­bun­dant. Ta­da at­si­kė­lęs pir­miau­siai bė­ga jas už­si­ra­šy­ti, pa­si­pie­šia es­ki­zą. Ir da­bar tu­ri nau­ją pro­jek­tą. Su­gal­vo­jo be­si­su­kan­tį mė­nu­lį, ku­ris ci­ferb­la­te pa­si­ro­dy­tų kas 30 se­kun­džių. Pa­si­da­rė iš po­pie­riaus ma­ke­tą ir pa­tik­ri­no, kaip vi­sa tai vei­kia. Idė­ja pa­si­tei­si­no.

Ju­ve­ly­ras taip pat puo­se­lė­ja min­tį su­kur­ti komp­lek­tą – laik­ro­dį ir prie jo de­ran­čias marš­ki­nių są­sa­gas.

Pra­gy­ve­ni­mui – ves­tu­vi­niai žie­dai

Kol kas laik­ro­džių ga­my­ba A. Fo­mi­nui dar ne­ne­ša pel­no. Tai tik la­bai ma­lo­nus už­siė­mi­mas ir įvai­rių min­čių, sva­jo­nių iš­pil­dy­mas. Pra­gy­ve­ni­mui ju­ve­ly­ras už­si­dir­ba ga­min­da­mas ves­tu­vi­nius ir ki­to­kius žie­dus, aus­ka­rus, kak­la­raiš­čio seg­tu­kus, są­sa­gas, pa­ka­bu­čius ir ki­tus ga­mi­nius.

Daž­niau­siai klien­tai į jo dirb­tu­ves už­su­ka su pie­ši­niais, nuo­trau­ko­mis, ko no­rė­tų. Jų no­rus ju­ve­ly­ras sten­gia­si įgy­ven­din­ti, ta­čiau kar­tais ten­ka ir „pa­ka­riau­ti“ dėl vie­nos ar ki­tos de­ta­lės, jei ma­to, kad dir­bi­nį bus ne­pa­to­gu ne­šio­ti, pa­vyz­džiui, dėl ašt­rių kam­pų ir pa­na­šiai. Be to, ne­si­no­ri ak­lai ko­pi­juo­ti ki­tų meist­rų dar­bus.

„Man rū­pi me­ni­niai da­ly­kai, pa­rai­ty­mai vi­so­kie, kad iš kar­to ma­ty­tų­si, kad tai ran­kų dar­bas, o ne ma­si­nis ga­mi­nys“, – sa­ko ju­ve­ly­ras.

Or­na­men­tų idė­jų Alek­sand­ras ne­re­tai ieš­ko ba­ro­ko sti­liaus pa­sta­tuo­se.

Mu­zi­ka ir fo­tog­ra­fi­ja

„Tai, ką da­bar da­rau, man tik­rai pa­tin­ka“, – apie ju­ve­ly­ri­ką sa­ko Alek­sand­ras. Ta­čiau be šio dar­bo ir kar­tu po­mė­gio yra ir ki­tų.

A. Fo­mi­no feis­bu­ko pro­fi­ly­je yra nuo­trau­ka, kur jis su gi­ta­ra. „Tai jau praei­tas eta­pas“, – sa­ko Alek­sand­ras.

Kaž­ka­da jis bo­si­ne gi­ta­ra gro­jo gru­pė­je „Laip­tai“. Dar prieš ge­rą de­šimt­me­tį A. Fo­mi­nas va­ži­nė­da­vo į Pa­ne­vė­žį re­pe­tuo­ti ir kon­cer­tuo­ti. Vė­liau gru­pė per­si­kė­lė į Pas­va­lį, ir Alek­sand­ras ati­trū­ko nuo jos veik­los. Šiau­liuo­se į jo­kią kom­pa­ni­ją neį­si­lie­jo, nors kvie­ti­mų bu­vo.

Gi­ta­rą Alek­sand­ras tu­ri, ta­čiau ją į ran­kas pai­ma tik sa­vo ma­lo­nu­mui.

Anks­čiau mė­go tapy­ti, ta­čiau šį po­mė­gį „už­me­tė“ dar se­niau – prieš aš­tuo­ne­rius me­tus.

Vie­nin­te­lė ne su ju­ve­ly­ri­ka su­si­ju­si aist­ra – fo­tog­ra­fi­ja. A. Fo­mi­nas ža­vi­si se­ną­ja juos­te­li­ne fo­tog­ra­fi­ja. „Pa­tin­ka ryš­kin­ti juos­tas, ma­ty­ti, kaip po­pie­riu­je pa­ma­žu ryš­kė­ja vaiz­das“, – sa­ko Alek­sand­ras. Be­je, sa­vo po­mė­giui šiau­lie­tis ga­na ne­sun­kiai ran­da ir juos­te­lių, ir ryš­ka­lų, ir fo­to­po­pie­riaus. Dar yra įmo­nių, už­sii­man­čių šių, at­ro­dy­tų, se­nie­nų pre­ky­ba.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

JU­VE­LY­RAS: „Tai, ką da­bar da­rau, man tik­rai pa­tin­ka“, – sa­ko jau dvi­de­šimt me­tų ju­ve­ly­ro dar­bą dir­ban­tis Alek­sand­ras Fo­mi­nas.

PA­PUO­ŠA­LAI: Ju­ve­ly­ras Alek­sand­ras Fo­mi­nas ne­mėgs­ta puoš­tis nei žie­dais, nei gran­di­nė­lė­mis ir laik­ro­dį se­gi pa­pras­tą. Sa­ko yra min­čių jį per­da­ry­ti, kad tai bū­tų kaip vi­zi­ti­nė kor­te­lė, ta­čiau vis neat­ran­da lai­ko.

As­me­ni­nės nuo­tr.

IŠS­KIR­TI­NU­MAS: A. Fo­mi­no laik­ro­džių iš­skir­ti­nu­mas – skaid­riu ema­liu deng­tas gra­vi­ruo­tas ci­ferb­la­tas.

DI­ZAI­NAS: Ju­ve­ly­ras Alek­sand­ras Fo­mi­nas pa­ts ku­ria ci­ferb­la­tą, ro­dyk­les, rė­me­lį, už­ve­di­mo ka­rū­nė­lę, apy­ran­kės sag­tį ir ki­tus pa­puo­ši­mus, per­ka tik švei­ca­riš­ką laik­ro­džio me­cha­niz­mą, sa­fy­ri­nį stik­lą ir odi­nę apy­ran­kę.

ŽIE­DAI: Va­sa­rą ju­ve­ly­rui daž­niau­siai ten­ka ga­min­ti ves­tu­vi­nius žie­dus. Kur­da­mas bet ko­kį pa­puo­ša­lą A. Fo­mi­nas sten­gia­si, kad jis bū­tų ki­toks, iš­skir­ti­nis, ma­ty­tų­si, kad tai ran­kų dar­bas.

PA­KA­BU­TIS: Ku­riant pa­puo­ša­lus ju­ve­ly­rą įkve­pia ba­ro­ko epo­cha, įmant­rūs or­na­men­tai, rai­ži­niai.