Gamyklos istorija – 5 kilogramų knygoje

Gamyklos is­to­ri­ja – 5 ki­log­ra­mų kny­go­je

Šį ru­de­nį Šiau­lių te­le­vi­zo­rių ga­myk­lai „Tau­ras“ bū­tų su­ka­kę 55 me­tai. Ta pro­ga il­ga­me­tis ga­myk­los dar­buo­to­jas Jo­nas Vai­čys daug per gy­ve­ni­mą su­kaup­tos me­džia­gos ir bu­vu­sių dar­buo­to­jų pri­si­mi­ni­mus su­gu­ldė į kny­gą „Mū­sų is­to­ri­ja“. Ji abe­jin­gų ne­pa­lie­ka – nei tu­ri­niu, nei dy­džiu. Kny­go­je sa­vo pa­žįs­ta­mų, gi­mi­nių, ar­ti­mų­jų at­ras­tų, ko ge­ro, daž­nas šiau­lie­tis.

Jur­gi­ta JUŠ­KE­VI­ČIE­NĖ

jurgita@skrastas.lt

Kont­ras­tin­gi pri­si­mi­ni­mai

Il­ga­me­čiai „Tau­ro“ dar­buo­to­jai J. Vai­čys ir Sta­nis­lo­vas Ul­či­nas ant sta­lo gul­do nau­ją kny­gą. „Čia šal­ta­sis gink­las. 5 ki­log­ra­mus sve­ria“, – šyp­so­si vy­rai. Kny­ga iš­ties at­ro­do įspū­din­gai. Apim­tis – ko­ne 1 000 pus­la­pių. Iš­leis­ta 210 eg­zemp­lio­rių ti­ra­žu.

Kny­go­je chro­no­lo­gi­ne tvar­ka su­gu­lė iš­kar­pos iš laik­raš­čių, dau­giau­sia iš ga­myk­lo­je ėju­sio sa­vait­raš­čio „Žyd­ra­sis ek­ra­nas“, gau­sy­bė nuo­trau­kų, do­ku­men­tų ir bu­vu­sių dar­buo­to­jų pri­si­mi­ni­mų.

J. Vai­čys sa­ko, kad me­džia­gos apie ga­myk­lą yra su­kau­pęs tiek, kad bū­tų už­te­kę dar trims to­kiems to­mams. Ne­leng­va už­duo­tis bu­vo at­rink­ti tai, kas svar­biau­sia, kas ge­riau­siai at­spin­di ga­myk­los is­to­ri­ją, kas ga­li bū­ti įdo­mu skai­ty­to­jui. Iš­leis­ti kny­gą pri­rei­kė dve­jų in­ten­sy­vaus dar­bo me­tų.

Dau­gu­ma kny­go­je pa­nau­do­tos me­džia­gos – iš J. Vai­čio as­me­ni­nio ar­chy­vo ir tik ne­di­de­lė da­lis su­neš­ta ki­tų dar­buo­to­jų. Il­gai te­ko pa­varg­ti kol at­ra­do Gar­bės kny­gą, ku­rio­je bu­vo vi­sų Gar­bės len­to­je ka­bė­ju­sių dar­buo­to­jų nuo­trau­kos. Po il­gų paieš­kų kny­gą pa­vy­ko su­ras­ti „Auš­ros“ mu­zie­ju­je.

Pri­si­mi­ni­mus apie ga­myk­lą ra­šė be­veik 50 bu­vu­sių dar­buo­to­jų. Kiek­vie­nas ra­šė tai, kas at­ro­dė svar­bu, kas la­biau­siai įsi­rė­žė į at­min­tį.

S. Ul­či­nas sa­ko, jog ra­šiu­siems su­tei­kė vi­siš­ką lais­vę, pri­si­mi­ni­mai ne­bū­ti­nai tu­rė­jo bū­ti tik švie­sūs, gra­žūs, žmo­nės ga­lė­jo iš­lie­ti ir tai, kas il­gus me­tus gu­lė­jo ant šir­dies, kas ne­pa­ti­ko tais lai­kais, kas skau­di­no. Pra­šy­mas bu­vo tik vie­nas – ne­ra­šy­ti apie ga­my­bą, kiek te­le­vi­zo­rių pa­ga­min­da­vo ar me­ta­lo ga­ba­lų nu­šli­fuo­da­vo.

Kny­go­je pri­si­mi­ni­mais apie ko­le­gas ir ga­myk­lą pa­si­da­li­jo in­ži­nie­rius, tech­no­lo­gas, bu­vęs Šiau­lių mies­to ant­ra­sis sek­re­to­rius, Sei­mo na­rys Ar­vy­das Ivaš­ke­vi­čius. Jis yra iš­ta­ręs gar­sią fra­zę, nu­skam­bė­ju­sią per vi­są Lie­tu­vą: „Aš esu pra­dir­bęs dau­ge­ly­je įmo­nių, ta­čiau ge­riau­si pri­si­mi­ni­mai ir dva­sin­giau­si žmo­nės ma­ny­je li­ko iš te­le­vi­zo­rių ga­myk­los.“

„Tau­re“ dir­bo ir pri­si­mi­ni­mais su­ti­ko pa­si­da­ly­ti in­ži­nie­rius Al­fon­sas Ma­cai­tis, bu­vęs Šiau­lių mies­to pir­ma­sis sek­re­to­rius, Sei­mo na­rys, bu­vę ga­myk­los va­do­vai Po­vi­las Mor­kū­nas, Vy­tau­tas Juš­kus, Rai­mun­das Vir­bic­kas, ke­tu­rio­li­ka ce­chų vir­ši­nin­kų.

S. Ul­či­nas džiau­gia­si, kad nuo­mo­nės ir pri­si­mi­ni­mai apie tuos lai­kus la­bai kont­ras­tin­gi. Pa­vyz­džiui, ga­myk­los pro­fsą­jun­gos pir­mi­nin­kas Al­gi­man­tas Puk­le­vi­čius, sa­vo lai­ku nu­ken­tė­jęs nuo KGB ir ne­te­kęs pa­rei­gų, pri­si­mi­ni­muo­se ra­šo, ko­kia bu­vo ne­vy­ku­si ko­mu­nis­tų par­ti­ja.

S. Ul­či­nui, 20 me­tų ėju­siam ga­myk­los 10 ce­cho vir­ši­nin­ko pa­rei­gas, į at­min­tį įstri­go jau­no in­ži­nie­riaus A. Ma­cai­čio is­to­ri­ja. Kai į jo ce­chą bu­vo at­siųs­tas A. Ma­cai­tis, S. Ul­či­nas iš kar­to pa­ste­bė­jo, kad tai veik­lus, ga­bu­mais ap­do­va­no­tas žmo­gus, pui­kus in­ži­nie­rius. Jo veik­lu­mas ir ta­len­tai ne­li­ko ne­pas­te­bė­ti ir kom­jau­ni­mo or­ga­ni­za­ci­jos, į ku­rią bu­vo pa­kvies­tas vos po po­ros me­tų.

Ce­cho vir­ši­nin­kas sten­gė­si at­kal­bė­ti A. Ma­cai­tį, ra­gi­no nesitrauk­ti iš in­ži­nie­riaus pa­rei­gų. Ta­čiau jau­nas spe­cia­lis­tas, į Šiau­lius at­vy­kęs jau su šei­ma, ap­si­spren­dė rink­tis kom­jau­ni­mo sek­re­to­riaus vie­tą, nes ten jam bu­vo pa­ža­dė­tas bu­tas. Li­kęs in­ži­nie­riu­mi bu­to gal bū­tų lau­kęs 10 me­tų, o ten ga­vo po me­tų.

„To­kie epi­zo­dai daug pa­sa­ko apie tą lai­ko­tar­pį, kaip jau­nas žmo­gus spren­dė sa­vo atei­tį. Ga­lė­jai ti­kė­ti ko­mu­niz­mu, ga­lė­jai ne­ti­kė­ti, tai bu­vo dar­bas, kur už­dirb­da­vai ir ga­lė­jai iš­lai­ky­ti šei­mą“, – sa­ko S. Ul­či­nas.

Ga­myk­los kles­tė­ji­mo me­tai

Kles­tė­ji­mo lai­ko­tar­piu ga­myk­lo­je dir­bo dau­giau kaip 6 tūks­tan­čiai žmo­nių. Di­džiau­sias dar­buo­to­jų skai­čiaus au­gi­mas bu­vo iki 1980 me­tų, kai ruoš­ta­si ar­tė­jan­čiai Mask­vos olim­pia­dai.

„Tu­rė­jo­me gar­bę Mask­vos olim­pia­dai ga­min­ti stu­di­ji­nę apa­ra­tū­rą. Ve­žėm 20 sta­cio­na­rių stu­di­jų komp­lek­sų ir 20 kil­no­ja­mų sto­čių, va­di­na­mų „Mag­no­li­jų“, spal­vo­tos te­le­vi­zi­jos trans­lia­vi­mui. Olim­pia­do­je dir­bo 100 mū­sų žmo­nių. Vi­si bu­vom or­di­nais, me­da­liais ap­do­va­no­ti“, – pri­si­me­na S. Ul­či­nas.

Po olim­pia­dos apa­ra­tū­ra bu­vo iš­skirs­ty­ta į vi­sas 16 res­pub­li­kų. So­vie­tų Są­jun­ga ta­da gy­ve­no pe­rei­na­muo­ju lai­ko­tar­piu iš ne­spal­vo­tos te­le­vi­zi­jos į spal­vo­tą, spal­vo­tos te­le­vi­zi­jos apa­ra­tū­rą ga­mi­no vie­nin­te­lė Šiau­lių te­le­vi­zo­rių ga­myk­la.

10–15 žmo­nių ko­man­da vyk­da­vo mė­ne­siui į įvai­rias res­pub­li­kas, su­mon­tuo­da­vo, su­de­rin­da­vo ir palik­da­vo apa­ra­tū­rą. Pa­sak S. Ul­či­no, šis lai­ko­tar­pis ga­myk­lai ir jos dar­buo­to­jams bu­vo ypač svar­bus. Tai bu­vo ir pa­žin­tis su ki­tų ša­lių žmo­nė­mis, kul­tū­ro­mis, ir ge­ros ži­nios apie sa­vo kraš­tą sklei­di­mas.

„Nu­va­žia­vę elg­da­vo­mės kaip tik­ri pro­fe­sio­na­lai, da­ly­kiš­kai, kul­tū­rin­gai, kad bū­tų rek­la­ma Lie­tu­vai ir mū­sų ga­myk­lai. Ir vi­sos res­pub­li­kos ži­no­jo, kas yra Šiau­liai, ir kas yra te­le­vi­zo­rių ga­myk­la“, – sa­ko il­ga­me­tis dar­buo­to­jas.

Šiau­lius gar­si­no ga­myk­los cho­ras

Ne vien dar­bu, te­le­vi­zo­riais ir stu­di­jos apa­ra­tū­ra gy­ve­no ga­myk­la. Jo­je vy­ko ak­ty­vus kul­tū­ri­nis, spor­ti­nis, sa­vi­veik­li­nis gy­ve­ni­mas.

Te­le­vi­zo­rių ga­myk­lą ša­ly­je ir už jos ri­bų gar­si­no 1971 me­tais įkur­tas vy­rų cho­ras „Tau­ras“, ku­ria­me dai­na­vo ir S. Ul­či­nas su J. Vai­čiu. Tai bu­vo vie­nas iš stip­riau­sių Lie­tu­vos vy­rų cho­ras, nors su­da­ry­tas iš mė­gė­jų. Skam­būs vy­riš­ki bal­sai ne­pa­lik­da­vo abe­jin­gų Bul­ga­ri­jos, Ju­gos­la­vi­jos, ki­tų ša­lių klau­sy­to­jų.

Bu­vę cho­ris­tai pa­sa­ko­ja, kad be­veik kiek­vie­no dar­buo­to­jo pa­rei­ga ir prie­vo­lė bu­vo atei­ti pas cho­ro va­do­vą pa­si­tik­rin­ti klau­sos ir bal­so. Jei tin­ki – dai­nuo­si. Ne vi­si mie­lai su­tik­da­vo bū­ti cho­ris­tais, ta­čiau ku­rį lai­ką pa­lan­kę ap­si­pras­da­vo ir ga­liau­siai be cho­ro neį­si­vaiz­duo­da­vo gy­ve­ni­mo.

J. Vai­čys sa­ko į cho­rą pa­te­kęs „ne­ty­čia“. Vie­nos šven­tės me­tu prie sta­lo už­dai­na­vo, ir cho­ro va­do­vas, iš­gir­dęs stip­rų meist­ro bal­są, pa­sa­kė: „Vai­čy, kad pir­ma­die­nį bū­tum cho­ro re­pe­ti­ci­joj!“

Cho­ro re­pe­ti­ci­jos bū­da­vo šven­tas da­ly­kas. Dar­bo pa­bai­go­je į ce­chą užė­jęs chor­ve­dys bar­da­vo dar­bų ne­bai­gu­sius cho­ris­tus: „Ko čia tri­na­tės? Ei­kit į re­pe­ti­ci­ją!“

Ga­myk­lo­je taip pat vei­kė mo­te­rų cho­ras, tau­ti­nių šo­kių, me­no ir spor­to ko­lek­ty­vai. Stip­rios bu­vo vy­rų ran­ki­nio ir mo­te­rų žo­lės rie­du­lio ko­man­dos, lau­rus sky­nu­sios ne tik Lie­tu­vos pir­me­ny­bė­se, bet ir So­vie­tų Są­jun­go­je, ir net už jos ri­bų.

Pa­sak pa­šne­ko­vų, gy­vuo­ti me­no ir spor­to ko­lek­ty­vams ga­myk­lo­je bu­vo la­bai pa­lan­kios są­ly­gos. Ga­myk­la gy­ve­no ge­rai, tu­rė­jo daug pi­ni­gų, cho­ris­tus, šo­kė­jus iš­leis­da­vo į gast­ro­les, spor­ti­nin­kus – į var­žy­bas, duo­da­vo dien­pi­ni­gių, mo­kė­da­vo al­gas.

Trys de­šimt­me­čiai

Te­le­vi­zo­rių ga­myk­la „Tau­ras“ bu­vo įkur­ta 1961 me­tais ir gy­va­vo kiek dau­giau nei 30 me­tų.

Per šiuos tris de­šimt­me­čius bu­vo pa­sta­ty­ta ga­myk­los spor­to sa­lė (da­bar – krep­ši­nio aka­de­mi­ja „Sau­lė"), ga­myk­los rea­bi­li­ta­ci­nė po­lik­li­ni­ka (da­bar Šiau­lių rea­bi­li­ta­ci­jos cent­ras), vai­kų poil­sio sto­vyk­la „Tau­ras“ (sto­vi ap­leis­ta), dar­buo­to­jų poil­si­nė Ši­lo Pa­vė­žu­py­je (da­bar pri­va­tus poil­sio komp­lek­sas). „Tau­ro“ ga­myk­los pa­sta­tuo­se da­bar įsi­kū­ru­sios įvai­rios įmo­nės, da­lis pa­tal­pų – ne­nau­do­ja­mos, ap­leis­tos. Kny­go­je – šių pa­sta­tų praei­tį ir da­bar­tį iliust­ruo­jan­čios nuo­trau­kos.

Pas­ku­ti­nė kny­gos da­lis skir­ta bend­ro­vės „Kal­vis“, įsi­kū­ru­sios po „Tau­ro“ žlu­gi­mo, is­to­ri­jai nuo 1995 me­tų iki šių die­nų. Šio­je įmo­nė­je dir­ba ne vie­nas bu­vęs „Tau­ro“ dar­buo­to­jas, J. Vai­čys įmo­nė­je ei­na ko­ky­bės di­rek­to­riaus pa­rei­gas.

Spa­lio vi­du­ry­je, mi­nint 55-uosius me­tus nuo „Tau­ro“ įsi­kū­ri­mo, nu­ma­to­mas kny­gos pri­sta­ty­mas, ku­ria­me da­ly­vaus bu­vę ga­myk­los dar­buo­to­jai, ra­šę pri­si­mi­ni­mus ir pri­si­dė­ję prie kny­gos lei­dy­bos.

Su šia uni­ka­lia kny­ga ga­li­ma su­si­pa­žin­ti Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bės vie­šo­sios bib­lio­te­kos Lie­po­rių fi­lia­le.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

IS­TO­RI­JA: Il­ga­me­čiai Šiau­lių te­le­vi­zo­rių ga­myk­los „Tau­ras“ dar­buo­to­jai Jo­nas Vai­čys (kai­rė­je) ir Sta­nis­lo­vas Ul­či­nas pri­sta­tė svo­riu ir tu­ri­niu iš­skir­ti­nę kny­gą „Mū­sų is­to­ri­ja“, pa­sa­ko­jan­čią ne tik ga­myk­los, bet ir mies­to, jo žmo­nių is­to­ri­ją.

LAIK­RAŠ­TIS: Šiau­lių te­le­vi­zo­rių ga­myk­lo­je „Tau­ras“ nuo 1970 me­tų ėjo sa­vai­ti­nis laik­raš­tis „Žyd­ra­sis ek­ra­nas“.

CHO­RAS: Te­le­vi­zo­rių ga­myk­los vy­rų cho­ras „Tau­ras“ bu­vo vie­nas stip­riau­sių Lie­tu­vo­je.

RIE­DU­LYS: „Tau­ro“ mo­te­rų žo­lės rie­du­lio ko­man­da žai­dė So­vie­tų Są­jun­gos aukš­čiau­sio­je mo­te­rų žo­lės rie­du­lio ly­go­je.

APA­RA­TŪ­RA: Šiau­lių te­le­vi­zo­rių ga­myk­la ga­mi­no ne tik te­le­vi­zo­rius, bet ir stu­di­ji­nę apa­ra­tū­rą, kil­no­ja­mas te­le­vi­zi­jos sto­tis, ki­tą te­le­vi­zi­jos apa­ra­tū­rą.

JU­BI­LIE­JUS: „Tau­ro“ ga­myk­la dar spė­jo at­švęs­ti tris­de­šimt­me­tį. Po ju­bi­lie­jaus pra­bė­gus tre­jiems me­tams gar­si vi­so­je So­vie­tų są­jun­go­je ga­myk­la su­by­rė­jo.