Čiobrelių valanda tėviškėje

Tik­rai, bir­že­lio 22 die­ną Nau­sė­džiai bu­vo ap­do­va­no­ti. Ap­do­va­no­ti kraš­tie­tės Ri­tos pir­mo­sios kny­gos „Ba­sas poe­tas“ su­tik­tu­vė­mis, pa­čia kny­ga. Ga­lim pa­si­džiaug­ti, mū­sų kraš­te tu­rim ra­šan­čių nuo se­nų

lai­kų. Tik ne vi­si at­si­sklei­dė, dar ir da­bar sa­vo ei­les, min­tis sle­pia stal­čiuo­se. Gal­būt vis­kam ateis lai­kas.

Šven­tė pra­si­dė­jo šv. Mi­šio­mis už kraš­tie­čius Nau­sė­džių kop­ly­tė­lė­je, ku­rias au­ko­jo kle­bo­nas Kos­tas Bal­sys. Į kny­gos su­tik­tu­ves rin­ko­si vi­si: ar­ti­mie­ji, kraš­tie­čiai, drau­gai, gi­mi­nės, kai­my­nai, pa­žįs­ta­mi... Su­si­rin­ko per 200 žmo­nių. At­va­žia­vo ir iš Kre­ke­na­vos mė­gė­jų teat­ras „Avi­lys“ su­vai­din­ti Ri­tos dra­mą „Bal­ta­ko­jė“. Re­ži­sie­rė Mi­ran­da Vait­ke­vi­čie­nė dė­ko­jo au­to­rei už kū­ri­nį, ku­ria­me kiek­vie­nam ar­tis­tui bu­vo pri­tai­ky­tas vaid­muo, lyg ir Ri­ta bū­tų ži­no­ju­si, pa­ži­nu­si juos. Po spek­tak­lio, pa­da­rius trum­pą per­trau­kė­lę, pra­si­dė­jo kny­gos „Ba­sas poe­tas“ su­tik­tu­vės. Joms sce­na­ri­jų su­kū­rė pa­ti Ri­ta, ji no­rė­jo pri­sta­ty­ti sa­vo kū­ry­bą ki­taip – ne vien pa­pras­tu skai­ty­mu. Nus­te­bi­no, kad ji ne tik poe­tė, skai­to­vė, bet ir pui­ki ar­tis­tė, re­ži­sie­rė. Sce­no­je - se­no­vi­nė lo­va, sta­liu­kas, kry­že­lis, duo­nos ke­pa­las ir kt. Tai vaiz­das iš gim­to­sios gry­čios, gi­liai šir­dy pa­li­kęs. Skam­ba V.Po­vi­lio­nie­nės dai­na (įra­šas) „O at­si­me­nu na­me­lį“, į sce­ną įei­na se­ny­va mo­te­ris su obuo­liais pri­juos­tė­je, ima juos, gė­ri­si, šluos­to, de­da ant sta­lo. Įbė­ga mer­gy­tė, ap­si­ka­bi­na mo­te­rį, ši ją sū­puo­ja, pa­duo­da obuo­lį, įė­ju­si Ri­ta no­ri su­lai­ky­ti nu­bė­gan­čią mer­gy­tę... sa­vo vai­kys­tę?!

Ma­no mie­las žmo­gau
iš vai­kys­tės iš­brai­džio­tų pie­vų
be­ga­li­nio dan­gaus
šie­nu kve­pian­čio ry­to
iš lau­ki­nių pū­gų
vėl at­sky­ru­sių mū­sų na­mus
aš žiū­riu į ta­ve
nuo per­mir­ku­sio il­ge­siu liep­to
ten kur il­sis pa­var­gęs ru­duo
mū­sų plau­kus su­vė­lęs ži­lus

Taip ir py­nė­si... Ri­tos ei­lės, „Mo­ja­vos“ gies­mės, at­lie­ka­mos Nau­sė­džių kai­mo gie­do­to­jų, Ri­tos ei­lės, jau vir­tu­sios dai­no­mis, ku­rias at­li­ko Lai­ma ir Ar­tū­ras Aukš­tuo­liai, vėl ei­lės apie mei­lę žmo­gui, Tė­vy­nei, lais­vę, praei­tį. Drie­kė­si ei­lės tarp upe­liš­kie­čių, gei­džiū­nie­čių šir­džių, kaip lau­mės juos­ta iš­va­ka­rė­se jun­gu­si šios že­mės pa­kraš­čius.

Ar pa­vy­ko poe­tei su­lai­ky­ti, su­grą­žin­ti vai­kys­tę, sa­vo ir žiū­ro­vų? Ar pa­ju­to jie čiob­re­lių ir liep­žie­džių kva­pą, pa­ra­ga­vo pa­pras­tos pa­tro­vos – čiup­kos, pa­brai­dė po mak­ly­nę? Ar ap­si­ka­bi­no Mo­ti­nas, net ir tas, ku­rios ste­bi iš aukš­ty­bių, ar už­gir­do su­rū­di­ju­sio dal­gio pla­ki­mą. Ma­nau, kad taip. Juk pa­ti ba­sa­ko­jė poe­tė su ru­gia­gė­lių vai­ni­kė­liu at­ro­dė kaip lau­mė, at­bri­du­si per ra­so­tas pa­lau­kes. Gal ir pa­par­čio žie­dą Pu­ši­nėj už­ti­ku­si? Tai juk ste­buk­lų me­tas.

Jau­ni­mui tar­miš­ki žo­džiai skam­bė­jo kaip kos­mo­so atei­vių šnek­ta. Ge­rai,- gal įžie­bė no­rą dau­giau už­girs­ti iš pro­se­ne­lių.

Klau­sė­mės, vis­ką jau­tė­me, ne vie­nam ir aša­ra nu­rie­dė­jo... Užp­lū­do pri­si­mi­ni­mai, gra­žūs, jaus­min­gi žo­džiai pa­lie­tė šir­dis.

Vos ne kiek­vie­nas iš sa­lės no­rė­jo priei­ti prie Ri­tos, pa­spaus­ti ran­ką, ap­ka­bin­ti, pa­dė­ko­ti, pa­lin­kė­ti...

Daug bu­vo no­rin­čių ap­lan­ky­ti Ri­tos Tė­viš­kę, esan­čią už 3 km nuo Nau­sė­džių. Į Gim­tą­ją Tė­viš­kę Ri­ta kar­tu su teat­ro „Avi­lys“ re­ži­sie­re Mi­ran­da Vait­ke­vi­čie­ne ir vi­ce­me­re Ast­ra Kor­sa­kie­ne va­žia­vo su ark­liu, pa­kin­ky­tu į li­nei­ką. Vi­sus la­bai sve­tin­gai su­ti­ko nau­jie­ji na­mų šei­mi­nin­kai Val­das su Auš­ra. Val­das pra­ve­dė tris gru­pes žmo­nių po Ma­mer­to Ind­ri­liū­no mu­zie­jų, Auš­ru­tė rū­pi­no­si, kad vi­si bū­tų so­čiai pa­val­gy­din­ti, o pa­pu­ši­nio ber­nai – Alf­re­das, Ro­ber­tas ir Pet­ras vai­ši­no alu­mi. Kaip Ri­ta sa­ko, bu­vo tik­ras pa­ker­ma­šis.

Šven­tę puo­šė Ži­vi­lės Alek­sand­ro­vi­čiū­tės su­kur­ta fo­to sie­ne­lė „Čiob­re­lių va­lan­da tė­viš­kė­je

2019“, nuo­trau­kų sten­das „Nuo vai­kys­tės pie­vų iki kū­ry­bos slė­pi­nių...“, lanks­ti­nu­kai.

Pa­bai­gai, Val­do Vi­ži­nio žo­džiai: ,,Bu­vo kil­nus ir di­dis va­ka­ras žmo­nėms, nes Ma­mer­to Ind­ri­liū­no duk­te­rė­čia tie­siog ne­ga­lė­jo ne­ra­šy­ti...“

Va­ka­re Nau­sė­džių aikš­tė­je šven­tę pra­tę­sė Nau­sė­džių kul­tū­ros na­mų šo­kių ko­lek­ty­vas „Lie­pa“, klau­sė­mės kon­cer­to at­li­kė­jų iš Smil­gių, kraš­tie­tė Eg­lu­tė mo­men­ti­niu fo­toa­pa­ra­tu no­rin­čius fo­tog­ra­fa­vo prie fo­to sie­ne­lės, vai­ši­no­mės karš­ta mū­sų šei­mi­nin­kių sriu­ba, čiob­re­lių ar­ba­ta ir poe­tės tor­tu.

Vai­kai džiau­gė­si ba­tu­tu, vi­si kas no­rė­jo bū­rė­si pas žo­li­nin­kę iš Ku­piš­kio. Šven­tę vai­ni­ka­vo fe­jer­ver­kai.

Dė­ko­ja­me de­biu­tan­tei Ri­tai Vens­kū­nie­nei, rė­mė­jams, sa­vi­val­dy­bės at­sto­vams, vie­šo­sios bib­lio­te­kos di­rek­to­rei, Kre­ke­na­vos ar­tis­tams, Bir­žų li­te­ra­tams, sa­vie­siems, pa­dė­ju­siems or­ga­ni­zuo­ti ir pra­ves­ti šven­tę.

Sa­viš­kiams ir vi­siems da­ly­viams, at­vy­ku­siems iš įvai­rių Lie­tu­vos kam­pe­lių ir iš už­sie­nio.

Spal­vin­ga kom­po­zi­ci­ja dau­ge­lį trau­kė pri­si­mi­ni­mui įsiam­žin­ti džiu­gią aki­mir­ką – kraš­tie­čių šven­tę.