Naujausios
Tarp praeities ir dabarties
Architektas Arūnas Eduardas Paslaitis 50 metų architektūriškai tiksliai ir meniškai jautriai piešia nykstantį paveldą. Žvelgdamas į A. E. Paslaičio piešinius, pajunti praeities didybę ir trapumą. Žmonių siluetų šiose piešiniuose nėra, jie tarsi tebegyvena buvusių dvarų, dvarelių viduje. Gyvai jausdamas praeitį, architektas piešiniuose įamžina ne tik statinį, bet ir jo istoriją.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Sąsajos
Su architektu A. E. Paslaičiu susitinkame jo darbo vietoje, Vilniuje. Su Šiaulių apskritimi architektą sieja ne vienas biografijos momentas.
Tryškiuose (tuomet Kuršėnų rajonas) gimęs, Joniškyje augęs architektas maloniai prisimena vaikystės, paauglystės epizodus, tėvų namus.
Pirmą klasę pradėjo lankyti 1949 metais tuometėje Joniškio pradinėje mokykloje, kuriai vadovavo tėvas: „Vėliau abu tėveliai iki pensijos mokytojavo antroje Joniškio vidurinėje mokykloje, aš esu trečioji vidurinės mokyklos laida“.
Baigęs Kauno politechnikos institutą, dvejus metus dirbo Akmenės rajono architektu.
Beveik penkis dešimtmečius A. E. Paslaitis įvairiomis grafikos priemonėmis piešiniuose įamžina ir įprasmina griūvantį, nykstantį paveldą.
Lietuvos nacionaliniam muziejui paveldo saugotojas padovanojo 670 piešinių, 4000 negatyvų, 560 skaidrių, o muziejus išleido solidų albumą „Dvarų piešiniai“.
Architekto požiūris
— Esate vadinamas istorinės atminties saugotoju, Napoleono Ordos pasekėju. Kaip pats vertinate savo darbą — kūrybą?
— Labai paprastai. Esu architektas, pagrindinis mano darbas — projektuoti naujus, modernius, šiuolaikinius pastatus. Nauji pastatai turi turėti tęstinumą. Praeities, dabarties ir ateities vientisumas būtinas. Šią idėją architektui privalu puoselėti kūryboje.
— Kas traukia architektą pasinerti į dailę?
— Įdomu yra pati kūryba. Leidinyje „Dvarų piešiniai“ prie mano pavardės užrašyta: “architektas“, nors norėjau užrašyti: “dailininkas“ (neva, piešiu, tai esu dailininkas (juokiasi–red. past.)).
Tai — architektūriniai piešiniai, architekto požiūris į paveldą, gamtą, erdvę, į realųjį pasaulį. Nes realusis pasaulis yra begalinis savo grožiu, struktūromis, neišsemiama įvairove.
Studijų laikais piešdavau, rengdavau parodas, piešimo niekur nebuvau numetęs. Anksčiau daugiau piešdavau gamtą. Laikui bėgant, objektai kito. Gal pažiūrėjus į kolegą, nes kartu dirbau su akademiku Vytautu Čekanausku. Stebėjau, kaip jis piešdavo varpines, bažnyčias. Porą kartų esame kartu keliavę „Java“ motociklu su lopšeliu.
Pastebėjau, kad pastatai savaime „įsirašo“ į gamtą, kontaktuoja su aplinka, ypač liaudies architektūra. Tai paviliojo. Kažkokiu būdu piešiniuose koncentravosi dvarai.
Piešiu, lieju akvareles miestelių panoramų, gamtos, mitologinių akmenų. Tai, kas įdomu, kas susiję su kultūra.
— Kuo išskirtinis architekto požiūris į piešiamą objektą?
— Gamtos ir architektūros, paties pastato santykis yra įdomiausias dalykas. Net, galėčiau pasakyti, įdomiausia problema.
Kita vertus, pastatai yra seni, tarsi įaugę. Bet per ten gyvenusius žmones, jų santykius, jų požiūrį tarsi „išeina“ į išorę. Statyta, perstatyta. Matai pastatų genezę ir bent bandai piešiniuose ją įvertinti, parodyti.
— Įamžindamas paveldą, menines priemones renkatės intuityviai?
— Į kelionę pasiimu visokių variantų, vietoje apsisprendžiu, kas tinkamiausia.
Menas ir politika
— Ar vis dar atrandate naujų dalykų?
— Anksčiau literatūros nebuvo, dabar jos pakankamai daug, nors, toli gražu, ne viskas joje pateikiama. Netyčia atrandi vis naujo, įdomaus.
Pavyzdžiui, atsiverčiu naujai išleistą knygą apie Lietuvos miestus ir miestelius. Rytų Lietuva: Vilnius, Dieveniškės ir Trakai. Daugiau — tuščia.
Nežinau, ar čia Lietuvos politika. Neįtikėtina! Juk Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) kaip tik į rytus plėtėsi.
Rytų Lietuvoje yra labai daug neužfiksuotų dvarų, kitų pastatų, kurie, kaip paveldo objektai, praktiškai neegzistuoja.
Praėjusiais metais važinėjau piešti į šią pusę, galvoju ir šiemet vykti į Šalčininkų rajoną, Nemenčinę.
XIX amžiaus pradžioje Nerimi keliavęs V. Sirokomlė knygoje pasakoja, kad apylinkėse negalėjo susikalbėti lenkiškai, žmonės tik lietuviškai kalbėjo. Jam buvo keista, kaip čia yra?
Dabar viskas pasikeitė. Pernai nuvažiavome į Zavišonių dvarą (Šalčininkų rajonas), ten iškelta Tarybų Lietuvos vėliava. Klausia mažiukai vaikai: „Kodėl nenupiešėte vėliavos?“
Jei kelias asfaltuotas, galima privažiuoti, matyt, išrinktieji lenkų atstovai vietinius gyventojus klaidina (nenoriu pasakyti šiurkštesnio žodžio). Žmonės politizuoti, sunku su jais kalbėtis.
Nuvažiuoji į Anuliškes (Šalčininkų rajonas), kitus dvarelius. Keliai neprivažiuojami, smėlėti. Nuostabūs žmonės: kalba baltarusiškai, ukrainietiškai, lenkiškai, jei pasisveikini lietuviškai, pasistengia ir lietuviškai kalbėti. Jie neturi priešiškumo. Tai — du skirtingi dalykai, kuriuos praėjusiais metais atradau.
Ne tokia turėtų būti politikų politika.
— Randate laiko pabendrauti su vietos gyventojais?
— Jie patenkinti, kad atvažiuojame. Pamato, kad ilgai piešiame, atneša bulvinių blynų pavalgyti.
Surandi kontaktą, kuris papildo piešinį. Būna, iš kito rakurso pasižiūri į piešinį, nes žmonės pripasakoja įvairiausių istorijų. Dažna legenda — apie Napoleono auksą. Vietiniai pasakojo, kad Degsnio dvare (Utenos rajonas) Napoleonas ilsėjosi po didžiuliu didžiuliu maumedžiu.
Degsnio dvare yra tekę nakvoti. Atlėkė bitininkas, prašo bičių spiečių susemti. Sakau, kad tinklelio reikia. O jis man: „Čia bitės negelia, tokia speciali vieta.“ Iš tiesų: aplink yra Laumių miškas, Vaiduoklių kalnas. Laikiau įduotą maišą, bitininkas šaką papurtė, bitės sukrito ir tikrai neįgėlė. Gera vieta, gera aura.
— Ar ši aura persikelia ir į piešinius?
— Pačiam nustatyti sunku, nors jauti, kuris piešinys geresnis, kuris blogesnis. Legendos veikia, nes pieši visumą. Jos kažkiek romantizuoja. Vienas dvaras gali būti vienokios romantizacijos, kitas — klasicistinis, formalus. Čia jau visa paletė, priklausanti nuo aplinkos.
Statinio genezė
— Kiek piešinyje svarbus dokumentinis tikslumas?
— Įvairios detalės, pastato tūriai parodo šeimininko skonį. Detalės yra architektūrinio objekto visuma. Jos būtinos. Nagrinėdamas architektūrines detales, stengiuosi, kad jos įsilietų į sistemą: jei vienos detalės — klasicistinės, tai piešinio medžiai irgi yra lyg klasicistiniai. Nors įvairiai būna, nes čia ir nuotaikos reikalas.
Kartu ir fotografuoju, turiu nuotraukų kolekciją. Anksčiau dariau skaidres.
— Architektūros paveldą piešiate keletą dešimtmečių. Kaip kito dvarų palikimas, požiūris į paveldą?
— Liūdnumas dvigubas. Prie abiejų santvarkų buvo ir yra dvarų, kurie puoselėjami, atstatomi, galima juos lankyti. Galbūt šiais laikais daugiau dvarų prižiūrima.
Tarybiniais metais dvaruose būdavo įsikūrusios kolūkių kontoros, mokyklos, gyveno žmonės. Žinoma, dvarų neprižiūrėjo, uždėdavo šiferinius stogus, priestatėlius pristatydavo. Bet dvarai buvo. Dabar ten, kur nebėra kolūkio kontoros, viskas žiauriai nyksta.
Dabartinis įspūdis: dvaras, kuris iš dalies privatizuotas arba valstybės, pasmerktas griūti.
Kaip būdavo statomi senesni dvarai? Degtos plytos būdavo kampuose palei langus, duris, kitur — nedegtos. Jei dabar stogą pavagia, molis tirpsta, viskas griūva. Keleri metai, ir dvarai lieka piešiniuose, nuotraukose.
Dvarų problematika populiarėja, tik gaila, kad nepopuliarėja rekonstrukcija, restauracija, atstatymai. Valstybė turėtų žymiai daugiau prisidėti. Atstatyti dvarą, kai jis sugriūna, yra du, tris kartus brangiau nei palaikyti, kad jis negriūtų.
— Ar sulaukiate pagalbos šauksmų: atvažiuokite, nupieškite, dings!
— Pamatę mano piešinius, žmonės paprašo atvažiuoti, nupiešti. Esu važiavęs ir piešęs. Bet pagalbos šauksmo negirdėjau: tie, kur reikia pagalbos, tyli ausis suglaudę, kad, gink Dieve, niekas nematytų, negirdėtų, nežinotų (juokiasi -red. past.).
— Kuo patraukia griuvėsiai?
— Daugelyje mano piešinių yra griuvėsių. Jie turi savo romantikos, požiūrio. Kartais „įdomiau“ įsivaizduoti, koks pastatas buvo. Reikia daugiau vaizduotės. Būna, pasižiūriu vieną kitą seną nuotrauką, kad žinočiau, bent kaip atrodė.
— Vidinis balsas ragina paskubėti?
— Būna ir taip. Vėl atvažiuoji, žiūri: visiškai kas kita! Nupiešiau visą Musninkėlių malūno (Širvintų rajonas) genezę: kol buvo su stogu, įranga ir, galiausiai, kai jau nieko nebėra. Tik pamatai.
Vilniaus krašte dažniau išvažiuoju, dažniau stebiu ir griuvimo procedūrą. Šešuolėlių II dvare arklides ramiai ardo: viena plyta — du litai. Interjerams plytos gražios, brangios.
— Suskauda širdį?
— Taip. Man belieka piešinys.
Sudarau sąrašus, bendradarbiauju su paveldo įstaigomis. Nesu vienas. Ir dabar rengiu Rytų Lietuvos sąrašą, ten yra likę senovinių dviejų aukštų svirnų su pakėlimo į antrą aukštą ratais. Tabariškėse (Šalčininkų rajonas) svirnas užfiksuotas, Anuliškėse — ne.
Neištampyti po plytą
— Jūsų piešiniuose išliko ir Šiaulių apskrities paveldas. Kiek dažnai atvažiuojate į šiuos kraštus?
— Teko gana daug piešti. Esu numatęs nupiešti porą malūnų Joniškio rajone. Vėjiniai malūnai irgi labai greit griūva.
Žagarės dvarą reiktų nupiešti. Daug visko, o nesuspėji. Dvarus gražus, bet nuotaika prasta — atidedi kitam laikui. Ir nuo oro priklauso.
— Jūsų fiksuojamo paveldo geografija plati — buvusi LDK.
— Dar tarybiniais metais su draugu buvome nutarę važiuoti gintaro keliu palei Nemuną iki Juodosios jūros ir nupiešti visas pilis. Laikai persivertė, nesuspėjome. Nupiešėme dalį pilių Baltarusijoje.
Dabar kelerius metus važiavau į Krymą paskraidyti parasparniu. Kilo idėja Ukrainoje piešti didžiąsias LDK pilis.
Sustojau Volynėje, ten labai daug LDK pilių: Višnioveckių, Radvilų. Dvarų, pilių masteliai kitokie nei Lietuvoje. Nuostabu. Pavardės tos pačios. Viskas sava.
Piešiame prie vienos pilies. Eina pro šalį žmogus su ožkomis, avimis, lazda, guminiais batais. Rusiškai užkalbina: „O, iš Lietuvos atvykote! Piešiate mūsų lietuvio kunigaikščio Višnioveckio pilį?“.
Buvau ekskursijoje Baltarusijoje, ten A. Lukošenka „sąžiningai“ tvarkosi: Myriaus pilis tapo rezidencija, įrengti požeminiai garažai. Paveldas ten, matyt, nelabai egzistuoja.
— Kas pavojingesni paveldui: laikas ar žmonės?
— Žmonės, be abejo. Daugiausia lemia požiūris. Visada galima kažką padaryti. Jei neturi finansų restauruoti, gali bent sutvarkyti, iš dvaro nevogti, neištampyti po plytą.
Jungtis tarp praeities ir ateities
— Kolekciją padovanojote Lietuvos nacionaliniam muziejui. Atvėrėte piešinius platesnei auditorijai?
— Pats per dešimtmetį nepasižiūriu, kas padėta krūvoje. Arba pažiūriu ir vėl padedu. Kilo idėja išleisti knygą, bet susižinojau, kad pakankamai brangu.
Pakalbėjome su Lietuvos nacionalinio muziejus direktore Birute Kulnyte, suderinau su vaikais, kurie iš pradžių sakė: „Ne“. Pusę licencijos atidaviau muziejui, pusę sau ir palikuoniams — pagal autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymą.
Knygoje piešinius pažiūrėti greičiau, paprasčiau. Kas iš to, kad vien sau pasidėsiu į stalčių.
— Piešiate ne sau?
— Sunku pasakyti. Architektas yra karjeros žmogus. Ne blogąja prasme. Jis — visuomenininkas, susiduria su visuomene. Tarkim, projektuojant pastatą, kilo idėja: įėjus į pastatą, visi suka dešinėn. Įsivaizduojate, kiek žmonių eina į dešinę! Kažkuria prasme užkoduoji juos.
Dabar nuvažiuoju piešti, o žmonės jau matę anksčiau nupieštą dvarą, kuris dabar restauruotas. Įdomu. Piešinio po pažasčia pasikišęs nevežiosiu, nerodysiu.
— Piešinys tampa tarpininku tarp praeities ir dabarties?
— Kažkuria prasme, taip. Gali būti ir ateities.
— Ar galima jūsų kūrybą vadinti dokumentiniu piešiniu?
— Ko gero, ne. Yra detalės, proporcijos, turinčios autentikos, dokumentikos. Bet piešinyje daugiau architektūrinės nuotaikos, architekto požiūrio.
Kaip ir projektuojant šiuolaikinį pastatą, atsiskleidžia architekto požiūris į situaciją, vietą. Nuo savęs nepabėgsi. Tai — architekto gyvenimo būdas. Kaip tapytojo, skulptoriaus.
— Už architektūrinio paveldo metraščius esate įvertintas šv. Kristoforo apdovanojimu. Galbūt jūsų piešinius galime vadinti metraščiu?
— Gal ne visiškai taip. Piešinys yra šios dienos. Mano požiūris irgi šios dienos. Ne praeitas. Aš naudoju šiuolaikinę techniką, gyvenu XXI amžiuje.
Likę piešiniuose
Po pokalbio A. E. Paslaitis atvėrė duris į dirbtuves. Dirbtuvės — išskirtinės kaip ir juose dirbantis žmogus. Ant šlaito prie šv. Petro ir šv. Povilo bažnyčios pasilipęs įdomios architektūros medinis namas yra tarnavęs ir bažnyčiai, ir kariuomenei, ir kūniškai aistrai.
Architektas vieną po kito skleidžia piešinių lakštus. Prasideda trumpa kelionė po įvairiausius Lietuvos regionus, kuriuose dar stovi praeities liudininkai: dvarų kompleksai su parkais, tvenkiniais, malūnai, mitologiniai akmenys ar piliakalniai.
O ir griuvėsiai architekto piešiniuose nebauginantys. Atvirkščiai, saugantys praeities gyvenimus.
POŽIŪRIS: Arūnas Eduardas Paslaitis sako, kad jo piešiniai — architekto požiūris į paveldą, gamtą, erdvę, į realųjį pasaulį.
VIENTISUMAS: „Architektui privalu kūryboje puoselėti praeities, dabarties ir ateities vientisumo idėją“, — sako penkis dešimtmečius pilis, dvarus, liaudies architektūrą piešiantis Arūnas Eduardas Paslaitis.
Jono TAMULIO nuotr.
Gruzdžių dvaras. 2009 metai.
Gruzdžių dvaras. 2009 metai.
Gruzdžių dvaro garinis malūnas su džiovykla. 2009 metai.
Šiaulėnų dvaras. 2009 metai.
Šiaulėnų dvaras.
Olykos pilis. Voluinės sritis, Ukraina. 2008 metai.
Amalijos dvaras. Radviliškio rajonas, 2009 metai.
Tabariškių dvaras. Dviejų aukštų svirnas.
Birželių dvaras. Radviliškio rajonas. 2010 metai.
Jono TAMULIO repr.