Naujausios
(Ne)komercinio meno supynėse
Šiaulietis Vilijus Vaišvila dailininko kasdienybės neapgaubia romantikos skraiste. Dvi dešimtis paveikslų parodų Lietuvoje ir užsienyje pristatęs kūrėjas įsitikinęs: būti dailininku pirmiausia — amatas. Jo biografijoje — Danijoje, Ispanijoje, Lietuvoje kurtos freskos, interjerai, medžio, akmens, metalo skulptūros, dvi eilėraščių knygos ir muzikos įrašai. Dailininkas neskirsto kūrybos į komercinę ir nekomercinę. Tiesiog — yra geras arba blogas darbas.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Istorijos pėdsakais
„Konfucijus“, „Hanibalas“, „Schizma“, „Vorsklos mūšis“, „Čingischanas“ — keletas paveikslų iš naujausio V. Vaišvilos paveikslų ciklo „Pėdsakai istorijoje“.
Šie paveikslai rudenį buvo eksponuoti Šiaulių prekybos namuose. Idėjos autorius — Vytautas Jankauskas, kuris ir pasiūlė įvykius bei asmenybes, jo nuomone, labiausiai paveikusius pasaulio ir Lietuvos istoriją.
„Šie paveikslai — realistinė tapyba. Reikėjo daug kruopštumo. Įsigilinti, kaip balnojamas arklys, ar kokį ginklą karys laikė rankose. Siužetuose stengiausi perteikti judesį. Stilistiškai darbai nėra vienodi“, — apie naujausius paveikslus kalba dailininkas.
Šį ciklą, papildęs naujais paveikslais, V. Vaišvila pristatys parodoje.
Parodas dailininkas rengia ne miesto galerijoje, o Šiaulių apskrities P. Višinskio viešojoje bibliotekoje. Praėjusiais metais dėl remonto bibliotekoje parodos teko atsisakyti, bet šiemet dailininkas planuoja pakviesti jau į 19-ąją parodą.
Stereotipų gniaužtuose
— Nesinori parodos atidaryti galerijoje?
— Koks skirtumas? Kasmetinei parodai pateikiu 15— 18 darbų. Į biblioteką per dieną ateina apie 300 skaitytojų. Be to, mano mama daug metų dirba bibliotekoje. O kiek žmonių ateina į galeriją, išskyrus parodos atidarymą?
Užsienyje mano darbų yra galerijose — ten bibliotekų nežinau (juokiasi-red.past.). Visame pasaulyje ieškoma erdvių, kur yra kuo daugiau žmonių, parodos rengiamos metro.
Pas mus daug stereotipų. Jei dailininkas parduoda paveikslą, vadinasi, blogas dailininko darbas. Kičas. Bet kodėl žmogus turėtų pirkti blogą darbą?
Turbūt niekas negali nubrėžti linijos, kur yra komercija, kur grynasis menas. Kiek bebūtų skaityta estetikos, filosofijos knygų. Kriterijų nėra ir nebus. Viskas keičiasi. Nuomonė priklauso nuo žmogaus erudicijos, išprusimo, apsiskaitymo. Ir tolerancijos.
Užsienyje paveikslų įvairovė žymiai gausesnė nei Lietuvoje.
— Kodėl įvairovės trūksta?
— Gal yra susidarę klanai, kurie laikosi savo stilistikos. Yra subjektyvumo: pasąmonėje patinka darbas, kuris yra panašus į mano darbą. Meno funkcionierius ar kuratorius irgi renka pagal savo skonį. Taip stereotipai ir formuojasi.
Iš realios — į virtualią galeriją
— Matote drąsių kūrėjų, ištrūkstančių iš pilkumos?
— Labai daug. Žinote, kodėl man patinka „Facebook“? Tiek paveikslų kiekvieną dieną ten prisiunčia iš viso pasaulio!
Kiekvieną rytą akimis permetu apie šimtą pdarbų. Būna ir labai gerų. Esu tolerantiškas, bet kartais siutas kad paima: „O tu rupūže, koks geras darbas!“ (juokiasi–red. past.). Lietuvių yra visur — ir elektroninėse galerijose. Nors užsienyje nėra lengva prasimušti, lietuviai visur pralenda. Tokia tauta esame: jei mažiau save ėstume...
Rudenį mano darbai buvo eksponuojami parodoje Hjustone (JAV). Rengėjai užsikabino, pamatę darbus „Facebook'e“.
— Meno pasaulis iš realaus persikelia į virtualų? Nebegaištama laiko eiti į realią galeriją?
— Virtualių galerijų yra labai daug. Bet abejoju, ar rimčiau besidomintys menu perka internetinėje galerijoje. Gal iki tam tikros kainos. O pasižvalgyti — be abejo.
Priklausau keturioms virtualioms galerijoms.
Graikai graikų kalba yra sukūrę mano paveikslų puslapius, portugalai — portugališkai. Geranoriški žmonės.
Būti dailininku yra darbas
— Esate produktyvus kūrėjas. Ką dabar kuriate?
— Turiu užsakymų. Pradėsiu ruoštis ir istorinių darbų parodai. Manau, kad rengti parodą reikia kiekvienais metais. Stengiuosi kiekvieną parodą kurti skirtingą.
Ankstesnės parodos „Maskaradas“ darbai, atrodytų, buvo nestandartiniai. Kaip sakoma, nekomerciniai. Bet iš septyniolikos darbų belikę penki.
Būdavo laikas, kai išpirkdavo visą parodą. Paveikslų pardavimas irgi priklauso nuo ekonomikos, dujų kainos. O dailininkų Šiauliuose — labai daug, kokie trys šimtai. Juk universitetas kasmet paruošia.
Būti dailininku yra darbas. Vienas iš profesorių mums, studentams, sakydavo: „Nepamirškite, tapyba visų pirma — amatas. Paskui — jūsų fantazijos, ambicijos. Bet pirma — darbas.“
Įvardijimas „menininkas“ man per skambus. Anksčiau menininkas buvo kažkas tokio — apie juos knygose skaitydavome. O dailininkas — profesija. Mažiau ambicijų — mažiau nukenti.
— Dailininkai — labai ambicingi?
— Labai. Atvirai kalbant — niekur nelendu. Išgirstu iš klientų — ir apie save. Anksčiau labai nervindavausi. Mama sakydavo: „Šunys loja, karavanas eina“. Mama teisi buvo. Bet vis tiek nervinuosi.
Mes, dailininkai, atskirai dirbame, gamybiniame procese nereikia kartu dalyvauti. Susidaro įspūdis, kad visi yra geri. Bet vienas išlenda ir spjauna. Užklumpa nepasiruošus.
Geras ir blogas darbas
— Kuo jums skiriasi komercinis ir nekomercinis darbas?
— Ko gero, man nėra skirtumo. Yra geras darbas arba blogas darbas. Pasakykite mugėje tam, kuris nupiešė gulbę, kad tai — kičas. Jis sakys: „Žiūrėk, koks gražus paukštis!“
Bet tokios sąvokos „komercinis“, „nekomercinis“, žinoma, yra. Kokius 30 metų su draugais apie tą patį kalbame. Būdavo, sakydavome anie — „tokie“, o mes — meno kūrėjai. Iš tiesų — vėjo malūnėlis, oro stumdymas. Kiek amžių ieškoma amžinosios tiesos! Susipykstama, rezgasi intrigos. O iš tiesų nėra dėl ko. Dėl konkurencijos? Bet juk darbai absoliučiai skirtingi! Tarp dainininkų neturėtų būti konkurencijos.
Sovietiniais laikais kolūkiai, partijos komitetai, mokyklos, darželiai užsakinėdavo freskas. Būdavo meno tarybos, kad ne bet kas viešoje vietoje atsirastų: ir iš ideologinės, ir meninės pusės.
Dabar viskas komercializuojama. Esu kūręs freskų kavinėse. Galima sakyti — komercija, bet vis tiek bandžiau padaryti, kad pirmiausia pačiam patiktų. Taip 30 metų ir gyvenu.
Gal iš šalies atrodo, kad dailininko darbe yra romantikos. Dar sovietmečiu mano vyresniosios dukros klausė, gal ir ji bus dailininkė, nes tėtis — dailininkas. Ji atrėžė: „Gal aš kvaila, kad tiek dirbčiau!“
Sąvokomis „komercinis-nekomercinis“ dažniau žongliruoja tie, kurie gauna atlyginimus iš kitur — meno funkcionieriai. O dailininko dirbtuvėse pakitimus formuoja rinka.
— Kaip kinta rinka?
— Labai keičiasi. Nepriklausomybės pradžioje buvo absoliuti košė.
Nebeliko kolūkinių užsakymų (kurdavau vario pano). Prasidėjus „štukų“ metui, žmonės finansiškai atkuto. O paveikslų tuo metu beveik nebuvo, kaip ir dailės parduotuvių ar salonų.
Pirmasis periodas buvo peizažas. Jūra, pušelės. Visiems buvo gražu. Kitas etapas — sodybos, iš kurių išėjo, tėvų namai. Vėliau prasidėjo ieškojimai.
Dabar pušelės jau — ne prestižas. Ieškoma kitokių paveikslų. Reikia išmąstymo, filosofijos. Žmonės laisvesni tapo. Drąsos atsirado.
Anksčiau itin veikė stereotipinis mąstymas. Šiauliuose jo dar ir dabar yra. Bet, jei stereotipų nepramuštume, ko gero, medžiuose, kaip beždžionės, ir sėdėtume.
Negalime teigti, kad mugėse — tik žemas lygis. Tiesiog pardavimo formos yra kitos. Kiekvienas renkasi pagal savo skonį. Žmonės atvažiuoja pažiūrėti, ne vien pirkti.
Nepamirškime erudicijos ir tolerancijos. Danijoje su konsultantu nuėjome į galeriją. Darbai buvo vienodi, sakyti nėra ką. Išeinant galeristas parodė savo darbą: nupieštą kryžių nuvarvėjusiais dažais. Išlemenau kažką tokio: „Geras sprendimas“. Išėjus danas manęs klausia: „Na, kas ten buvo?“ Atsakiau, jog, mano galva, nieko... „Taip ir galvojau, kad nieko!“ — apsidžiaugė jis. Bet to pasakyti abu nedrįsome.
Dažna situacija, kai karalius yra nuogas. Tie, kurių nesuprato ir darbų nepirko, pyksta ant tų, kuriuos supranta.
Prieš kokius 15 metų pamaniau — ir aš pradėsiu kurti abstrakcijas. Pamačiau, kad žmonės pasižiūri ir išvažiuoja. Nebelindau, kur man per vėlu. Traukinys nuvažiavo.
Įtikti skoniui
— Esate žinomas portretistas, Amerikos portretistų asociacijos narys. Žmonės visais laikais nori portretų?
— Užsakymų daug. Portretai — gana stabilus dalykas. Būna įvairių — irgi nuo žmogaus priklauso. Vieni ieško filosofijos, bet daugumai pakanka panašumo. Anksčiau paklausdavau, gal nuotraukos užtektų? Dabar nebesakau. Ir siekiant panašumo, lieka tapybos maniera.Tapydamas žmogų per save „perleidi“.
— Dažnai tenka pataikauti užsakovo skoniui?
— Kažkiek teko įtikti. Ir normalu — kitaip žmonės nevažiuotų. Važiuoja daugiausia tie, kurių skonis su mano sutampa.
Nesu dailininkų sąjungos narys, niekada nenorėjau priklausyti kokiam susivienijimui. Anksčiau manęs klausinėdavo, kokiai organizacijai priklausau. Nesuvokdavo, kad dailininkas gali būti vienas. Kitas klausimas „Kur tu dirbi?“ „Dailininku dirbu!“
Kai pradėjo atvažinėti užsieniečiai, jie elgdavosi laisvai, tokių klausimų nekildavo.
— Užsienio užsakovai skiriasi?
— Bent mano atžvilgiu, geranoriškesni. Pas mus, jei turtingas atvažiavo, pasidemonstruoja. Nuo seno buvo sakoma, kad Šiauliuose 90 procentų darbininkijos. Pagal statistiką 5 procentai žmonių domisi kultūra, o toje kultūroje, skaičiuokime, kiek yra besidominčių muzika, tapyba...
Kelerius metus dirbau Danijoje. Buvau laimėjęs bendrovės „Scandlines“ tarptautinį konkursą, kelte nutapiau 300 kvadratinių metrų freską „Povandeninis pasaulis“. Dirbdamas gyvenau laive, kapitono kajutėje.
Išskirtinė istorija — Danijoje teko dirbti ir pas didelius ponus. Name, kuris buvo tarsi dvaras, reikėjo visą interjerą sukurti neoklasicizmo stiliumi.
Prieš mano vadovaujamą komandą dirbo danų firma, kuri minėtu stiliumi buvo kūrusi Vatikane. Po trijų dienų vadovas susirinko žmones ir išsivežė. Prieš tai dirbo komandos iš Puerto Riko, Londono. Sakė ir man, kad nepadirbsiu. Padirbau, bet grįžus infarktas ištiko.
Tokių kaprizingų žmonių nebuvau matęs. Naujoji ponia, ko gero, naikino buvusiosios pėdsakus. Vieną naktį tarnaitė žadina: „Šeimininkė kviečia“. Stovi ponia kambaryje su žvake, vyno taure ir sako: „Aš čia pagalvojau... O gal ir ne.“
Tame name vieną sieną darbininkai perdažė 86 kartus!
Kituose namuose jausdavau pagarbą, būdavau kviečiamas į priėmimus (nors juose ir jautiesi ne savas).
Dabar užsienyje nedirbu, tik pateikiu paveikslus galerijose. Ir laukiu, kol nupirks.
Paveikslo aura
— Jūsų paveikslų temų spektras — itin platus. Kaip renkatės tematiką?
— Emocionaliai. Sugalvojau — darau. Kuriu parodai — ieškau poteksčių.
Laikas pradėti galvoti dėl naujos parodos, o galva tuščia. Sunku rasti dar nematytą postūmį. Prisimenu pirmąsias parodas. Viena iš jų — „Rankos“. Pianisto, kortuotojo rankos... Tokių teminių parodų tada buvo mažai. Nupirko visus darbus.
Nepriklausomybės bume pristačiau pagoniškas dievybes. Tokios temos tuomet nebuvo. Dabar pilna visur. Ir pats kiek skulptūrų parkams esu kūręs.
Suskambėjo ir „Maskaradas“, nors tema sunki, o galvoti žmonės tingi.
Anksčiau žmonės būdavo prisigraibę keistenybių. Jei tamsus paveikslas — bloga aura. Jei geros rankos tapė — paveikslas geras. Mistika, kuri sustiprėja, pablogėjus ekonomikai.
Sako: „Paveikslai būtų geri, bet žinau, kad dailininkas geria. Nepirksiu.“ Tuomet aš klausiu: „Ar darbas, ar dailininkas geria?“
— Jūsų biografijoje — aštuoniolika autorinių parodų, nuo 2004 metų darbus pristatote užsienyje. Ne tik tapote paveikslus, freskas, bet kuriate ir skulptūras. Turbūt lengviau išvardinti, ko nedarote?
— Kai reikėjo parengti biografiją, kiek betrumpinau, ji vis tiek ilga. Sakoma, kuo ilgesnis darbo aprašymas, tuo prastesnis darbas. Taip ir su biografija (juokiasi–red. past.).
Bet vadyba turi būti — reikia informacijos, ką esu nuveikęs. „Pasikėlimas“ šioje profesijoje neįmanomas. Dailininkai moterų žurnaliukuose —–irgi vadyba, pastangos išgyventi.
— Rašote eilėraščius, kuriate muziką. Ši kūryba turi adresatą ar kuriate sau?
— Išleidau dvi poezijos knygas — „Privati erdvė“ ir „Svetimos durys“. Poezija — saviraiška, atsipalaidavimas. Visi klausia: „O kam to reikia?“ Reikia ir viskas.
Jei žmogus sako „tapau sau“, kam lenda į parodas? Čia yra koketavimo.
Jei rašai sau, dėk į stalčių ir niekam nesakyk. Bet iš tiesų yra adresas. Ir muziką rašau draugams. Sukritikuoja, kuriu kitą.
Muzika man — vietoje žvejybos. Parašau žodžius, su draugais sugrojame. Turiu šiokią tokią įrašų studiją. Gitara groju nuo šešiolikos metų.
Vien teptuko neužtenka. Nors dirbu apie dvylika valandų per dieną. Esu disciplinuotas. Nėra atostogų. Bet galite sakyti, kad nėra ir darbo (juokiasi–red. past.).
Laisva dvasia
Po pokalbio V. Vaišvila pakviečia pasižvalgyti, kur kuriami paveikslai, eilėraščiai, muzika.
Knygų lentynos, mini muzikos įrašų studija, molbertas... Ryto drobėje dar nėra nė vieno potėpio. Mūzos ir darbas laukia.
Įrėmintuose nuotraukose — gyvenimo nuotrupos, mielos akimirkos. 1969-ieji. Nespalvotoje mokyklos laikų fotografijoje — gitarų iš rankų nepaleidžiantys jaunieji muzikantai — „Dagiliukai“. Peršokus kelis dešimtmečius — jau ansamblio „Sun City Beat“ veidai. Buvę ir išlikę draugai.
„Kūryba šalia darbo labai svarbu. Ji gelbsti, žmogų padaro tvirtesnį. Gal tai — bėgimas nuo realaus gyvenimo? Tikroji realybė nėra graži“, — sako V. Vaišvila.
Senosios nuotraukos nukelia į studijų metus aštuntajame dešimtmetyje. Ten, kur liko gražiausi metai.
Sąstingiu Dailės institutas, kuriame nebuvo karinės katedros, buvo demokratiškiausia vieta, mano V. Vaišvila. Atminti įsirėžė priešgyniavimas nusikirpti ilgus plaukus, pasivaikščiojimai Vilniaus brodu, kur buvo visi savi.
„Su draugu, iš gyvenimo pasitraukusiu rašytoju eseistu Šiauriu Narbutu dviems mėnesiams išvažiavome į Taliną. Jautėmės kaip užsienyje. Aukštai iškėlę anteną, per televiziją suomę pamatėme. Milicininkai ramūs, niekas neužkabina, vyksta festivaliai, atvažiuoja hipiai iš Rusijos. Tarsi Vudstokas. Ir visą laiką saulė šviečia. Po metų ar dviejų, grįžęs į Taliną, supratau: atgal neįbrisi. Euforijos neliko“, — prisimena V. Vaišvila.
Kūrėjas paima į rankas gitarą ir pirštais perbėga stygomis. Už lango — žiemiška Šiaulių saulė. Laisva hipiška dvasia niekur nedingo.
POŽIŪRIS: Vilijus Vaišvila sako, jog jam įvardijimas „menininkas“ per skambus: „Dailininkas — profesija“.
POMĖGIS: Vilijui Vaišvilai vien teptuko nepakanka. Dailininkas juokauja, kad muzika jam — vietoj žvejybos.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
„Čingischanas“ (130x110).
„Draugai“ (100x90).
„Karuselė“ (120x60).
„Konfucijus“ (130x100).
„Mintys“ (90x60).
„Vorsklos mūšis“.
Vilijaus VAIŠVILOS repr.
Vilijus Vaišvila
Gimė 1955 metais Šiauliuose. Studijavo tuometiniame Vilniaus Dailės institute keramiką ir dailės pedagogiką.
Tapo paveikslus, freskas, kuria medžio, akmens, metalo skulptūras. Dirbo Danijoje, Ispanijoje.
Lietuvoje yra surengęs 18 autorinių parodų. Nuo 2004 metų dalyvauja parodose užsienyje. Ženkliausios — ARTVILLE 04 Kopenhagoje (Danija), ARTBASEL Majamyje (JAV), BALT ART Berne (Šveicarija), CUETO JAMES galerijoje Hjustone (JAV), Arts 4 Japan Hjustone (JAV).
Nuo 2001 metų yra Amerikos portretistų asociacijos (ASOPA) narys.
Menotyrininkas Vytenis RIMKUS:
— Vilijaus Vaišvilos sukurti paveikslai Šiaulių dailės panoramoje išsiskiria netikėtais siužetais ir vaizdine sandara. Istorinės ir mitologinės temos pateikiamos per autoriaus pajautą ir matymo prizmę. Aliejinė tapyba stilistikos požiūriu artima taip vadinamam „fantastiniam realizmui“, kai realūs daiktai sugrupuojami ir atsiduria nerealiose situacijose, priartėja prie sapnų vizijos — siurrealizmo.