APIE SKUBĖJIMĄ, SVAJONES, KELIONES IR VISOKIAS ABEJONES

*Norite skaityti toliau? Pažiūrėkite trumpą reklamą ir visas straipsnis bus atrakintas. Tai padeda mums kurti naujienas jums nemokamai!

Panašu, kad naudojate reklamos blokavimo įskiepį (AdBlock). Prašome jį išjungti ir perkrauti puslapį, kad galėtumėte skaityti toliau.

Po šimts! Ko­dėl? Juk vi­sai ge­rai gy­ve­na­me. Taip ge­rai, kad net vai­kų ne­be­no­ri­me gim­dy­ti. Se­no­vė­je ne­pri­tek­lių me­tais vai­kų ne­trūk­da­vo. Ta­da tė­vai ma­nė, jog ku­ris nors vai­kas iš gau­sios šei­mos užaugs. Ta­da su­lauks sėk­mės ir iš­trauks vi­sus ar­ti­muo­sius iš skur­do...

Po šimts! Ko­dėl? Juk vi­sai ge­rai gy­ve­na­me. Taip ge­rai, kad net vai­kų ne­be­no­ri­me gim­dy­ti. Se­no­vė­je ne­pri­tek­lių me­tais vai­kų ne­trūk­da­vo. Ta­da tė­vai ma­nė, jog ku­ris nors vai­kas iš gau­sios šei­mos užaugs. Ta­da su­lauks sėk­mės ir iš­trauks vi­sus ar­ti­muo­sius iš skur­do.

– Da­bar ki­ta ma­da. Skur­džio­se ša­ly­se žmo­nės ne­be­lau­kia, kol vai­kai užaugs ir ką nors pa­sieks. Su­ren­ka pi­ni­gų ir vie­ną ko­kį suau­gė­lį pa­siun­čia į Eu­ro­pą ar Ame­ri­ką. Kad įsi­tvir­tin­tų tur­tin­go­se vals­ty­bė­se. Tam, kad ki­tus šei­mos na­rius į gė­rio ša­lį pa­si­kvies­tų ar pi­ni­gų šei­mai at­siųs­tų. – svars­tė bi­čiu­lis Sta­sys. Jo ma­ny­mu, vi­sas pa­sau­lis kaž­kur sku­ba. Daž­nai net pa­tys ne­nu­tuo­kia­me, kad sku­ba­me. Be ato­dai­ros.

In­dų dva­si­nis va­do­vas Šri Šri yra pa­sa­kęs: „Jei­gu ne­si lai­min­gas vie­no­je vie­to­je – ne­bū­si lai­min­gas jo­kio­je“. Ta­čiau mes ju­da­me iš vie­nos vie­tos į ki­tą. Sa­ko­me: čia pa­var­go­me, tai lėk­si­me į pa­sau­lio kraš­tą pail­sė­ti. Grįž­ta­me dar la­biau nu­si­ka­lę. Ga­li bū­ti, kad ieš­ko­jo­me to, ko ne­bu­vo­me pa­me­tę. Svars­to­me, jog dau­giau vai­kų gim­tų, jei­gu or­ga­ni­zuo­tu­me dau­giau šo­kių ar­ba va­ka­rais iš­jung­tu­me elekt­rą, in­ter­ne­tą, mo­bi­lų­jį ryšį… Taip pa­mirš­ta­me, kad vai­kai gims­ta iš mei­lės. Išei­tų, kad da­bar vis­ko per daug tu­ri­me, tik mei­lės trūks­ta?

MINTYS GYVENIMO KELYJE

Ga­li bū­ti, tik­rai trūks­ta mei­lės. Ta­čiau apie tai daž­niau­siai pa­ty­li­me. Ta­čiau ne vie­nas esa­me pa­si­guo­dę, kad trūks­ta lai­ko. Mat su­gal­vo­ja­me dau­giau dar­bų, nei ga­li­me ap­žio­ti. Vi­si tu­ri­me ge­rą ape­ti­tą sva­jo­nėms. Ge­ra sva­jo­ti. Ge­riau nei nie­ko. Žmo­nių sie­lų ži­no­vai aiš­ki­na, jog taip pa­si­reiš­kia kū­ry­biš­ku­mas. O kū­ry­biš­ku­mo mo­ti­na ne­va esan­ti ty­la.

– Ma­nau, kad tik­rai tik ty­lo­je gims­ta ge­riau­sios min­tys. Nie­ko do­ro ne­su­gal­vo­si, jei­gu esi iki kak­lo ko­kiuo­se nors dar­buo­se pa­si­nė­ręs, – pri­ta­rė bi­čiu­lis. Jo ma­ny­mu, žmo­nės įpuo­lę į dar­bų var­gi­nan­čią ka­ru­se­lę, iš­si­gel­bė­ji­mo ir nu­si­ra­mi­ni­mo vis daž­niau ieš­ko pi­lig­ri­mys­tė­je.

O kuo ski­ria­si tu­ris­tas nuo pi­lig­ri­mo? Abu ke­liau­ja. Aiš­ki­na­ma, kad tu­ris­tas ieš­ko po­ty­rių. O pi­lig­ri­mas ke­ly­je ieš­ko tie­sos. Tu­ris­tas nuo įspū­džių pa­vargs­ta, o pi­lig­ri­mas – su kiek­vie­nu žings­niu ke­ly­je vis la­biau nu­si­ra­mi­na. Tu­ris­tas ke­lio­nė­je pa­ma­ty­tas vie­to­ves ly­gi­na su vie­to­vė­mis, ku­rio­se jau yra bu­vęs. Ir už­si­ve­da: no­ri vis ki­tur nu­ke­liau­ti. Dar dau­giau pa­ma­ty­ti. Ne­ra­gau­tų val­gių pa­ra­gau­ti. Tuo me­tu pi­lig­ri­mas sa­vo ke­ly­je lin­kęs bū­ti ir to­liau ta­me ke­ly­je. To­dėl kai ku­rie pi­lig­ri­mai tą pa­tį ke­lią gy­ve­ni­me nuei­na ke­lis ar net ke­lio­li­ka kar­tų. Tiek tu­ris­tai, tiek pi­lig­ri­mai sa­vo­se ke­lio­nė­se ne­bū­na vie­ni. Gy­ve­na­me tarp žmo­nių. Vi­sur ieš­ko­me bend­rys­tės.

SAVI GLAUDŽIASI PRIE SAVŲ

Pa­sau­ly­je taip su­rė­dy­ta, kad su­si­bu­ria žmo­nės su pa­na­šias po­lin­kiais. Vie­ni­ja­si pro­tin­gi su pro­tin­gais. Į krū­vą bu­ria­si kvai­liai. Ieš­ko bend­ra­min­čių ne­lai­mė­liai ir ieš­kan­tie­ji laimės… Ieš­ko pa­na­šių į sa­ve, kad gy­ve­ni­mo pa­sie­ki­mais pa­si­di­džiuo­tų? Glau­džia­si vie­ni prie ki­tų ir tam, kad sa­vo ne­sėk­mes ar nuo­puo­lius pa­tei­sin­tų? Taip ir gy­ve­na­me kiek­vie­nas su sa­va tie­sa? Sa­vi tarp sa­vų?

– Man bai­siau­sia, kad vis daž­niau ne­gin­či­ja­mos tie­sos ap­ver­čia­mos aukš­tyn ko­jo­mis. Lyg ir bu­vo aiš­kios pa­sau­li­nių ka­rų is­to­ri­jos, da­bar kiek­vie­nas tų ka­rų da­ly­vis vi­sus lau­rus sau pri­skir­ti no­ri, – ste­bė­jo­si bi­čiu­lis. Jo nuo­mo­ne sa­vaip per­ra­šo­ma ne tik is­to­ri­ja. Apsk­ri­tai, nu­ver­tė­jo moks­las: – Štai vie­na au­si­mi per vie­ną ra­di­ją gir­dė­jau, jog Pran­cū­zi­jo­je ir ki­to­se vals­ty­bė­se smar­kiai pa­dau­gė­jo plokš­čia­že­mi­nin­kų. Nors tai, kad Že­mė ap­va­li, dau­giau nei prieš 2000 me­tų įro­dė grai­kai.

Ma­tyt to­kio il­go lai­ko ne­pa­kan­ka, kad ži­nias įsi­sa­vin­tų vi­si žmo­nės. O gal da­bar to­kie lai­kai, jog ma­din­ga ne­ti­kė­ti tuo, kas įro­dy­ta. Kas aiš­kiai ant lėkš­tu­tės prieš akis pa­dė­ta. Už­ten­ka kam nors feis­bu­ke ar tvi­te­ry­je juo­kais ar rim­tai sua­be­jo­ti šven­to­mis tie­so­mis. Ir tas abe­jo­nes kas nors pa­si­gau­na. Taip kaip­mat at­si­ran­da dau­giau ti­kin­čių­jų, jog Že­mė plokš­čia? Yra ma­nan­čių, kad kiek­vie­ną mū­sų žings­nį iš ga­lin­go kom­piu­te­rio kont­ro­liuo­ja ki­to pa­sau­lio gy­ven­to­jai. Jie žai­džia mū­sų gy­ve­ni­mus. Yra to­li­mo­je ga­lak­ti­ko­je net at­ski­ros sir­ga­lių gru­pės, ku­rios ste­bi kaip mes jų or­ga­ni­zuo­tus ka­rus ka­riau­ja­me. Vei­kia la­žy­bų punktai… Kos­mo­so pla­ty­bė­se to­kie pat žai­di­mai, dai­nos ir var­žy­ti­nės, kaip ką tik vy­ku­sio­je Eu­ro­vi­zi­jo­je? Gal ir ta Eu­ro­vi­zi­ja bu­vo or­ga­ni­zuo­ta iš aukš­čiau? Pa­na­šu. Juk bu­vo daug ne­že­miš­kų vaiz­dų.

IŠVADA

Ga­li­ma vis­kuo ti­kė­ti. Ga­li­ma nie­kuo ne­ti­kė­ti. Kiek­vie­no lais­va va­lia abe­jo­ti ir kiek­vie­nu aukš­čiau pa­ra­šy­tu žo­džiu. Juk abe­jo­nė­se gims­ta tie­sa. Ar­ba – ne­gims­ta. Tiek šios die­nos žo­džių.