APIE LAIKRAŠTINES IR BĖGIKES ANTIS BEI ISTORINES ŽĄSIS

*Norite skaityti toliau? Pažiūrėkite trumpą reklamą ir visas straipsnis bus atrakintas. Tai padeda mums kurti naujienas jums nemokamai!

Panašu, kad naudojate reklamos blokavimo įskiepį (AdBlock). Prašome jį išjungti ir perkrauti puslapį, kad galėtumėte skaityti toliau.

Tei­sin­gai sa­ko val­džia. Rei­kia ja ti­kė­ti. Ir pa­si­ti­kė­ti. Mat da­bar, kaip nie­ka­da daug vi­so­kių ap­ga­vys­čių. Pas­kam­bi­na koks gud­ru­tis ir ma­ka­ro­nų pri­ka­bi­na. Taip leng­va­ti­kiai tūks­tan­čius eu­rų su­kčiams ati­duo­da. Pa­ra­šo kam nors į feis­bu­ką apie mi­li­jo­ni­nį pa...

Tei­sin­gai sa­ko val­džia. Rei­kia ja ti­kė­ti. Ir pa­si­ti­kė­ti. Mat da­bar, kaip nie­ka­da daug vi­so­kių ap­ga­vys­čių. Pas­kam­bi­na koks gud­ru­tis ir ma­ka­ro­nų pri­ka­bi­na. Taip leng­va­ti­kiai tūks­tan­čius eu­rų su­kčiams ati­duo­da. Pa­ra­šo kam nors į feis­bu­ką apie mi­li­jo­ni­nį pa­li­ki­mą ar karš­tos mei­lės pri­si­pa­ži­ni­mą ir ant vi­lio­nių kab­liu­ko pa­ka­bi­na. Ko­dėl taip at­si­tin­ka? Gal ak­lai ti­ki­me, kad pa­sau­ly­je ka­ra­liau­ja tie­sa ir ja­me nė­ra vie­tos me­lams?

– Val­džia ir­gi vie­ną ki­tą ma­ka­ro­ną už­ka­bi­na: prieš rin­ki­mus pa­ža­da pil­ną ve­ži­mą pa­ža­dų, o kaip juos įgy­ven­din­ti – ne­ži­no, – pa­ste­bė­jo bi­čiu­lis Sta­sys. Jo nuo­mo­ne, vis­kuo la­biau ti­kė­ti lin­kę taip va­di­na­mi sen­jo­rai. Iš jų daž­niau­siai su­kčiai pi­ni­gus iš­vi­lio­ja, net už pa­ža­du­kus, ko ge­ro, jie daž­niau bal­suo­ja.

Ta­čiau pra­ne­ša­ma, kad ir jau­ni­mas ne ką tvir­čiau jau­čia­si. Ne tik ne­su­ge­ba at­skir­ti tie­sos nuo me­lo, bet pra­stė­ja jų raš­tin­gu­mas, ma­te­ma­ti­niai ge­bė­ji­mai. Men­ko iš­si­la­vi­ni­mo žmo­nė­mis leng­va ma­ni­pu­liuo­ti, iš ke­lio iš­ves­ti. O iš jau­nuo­lių pi­ni­gų su­kčiai neiš­vi­lio­ja, nes nė­ra ko iš jų iš­vi­lio­ti.

APIE MELUS IR ANTIS

Anks­tes­niais me­tais bu­vo ge­ro­kai di­des­nis pa­si­ti­kė­ji­mas ži­niask­lai­da. Ką pa­ra­šy­da­vo laik­raš­čiai, dau­gu­ma skai­ty­to­jų priim­da­vo už gry­ną pi­ni­gą. Ta­čiau kai ku­ri spau­da ta­po po­li­ti­kų tri­bū­na. Taip vie­nuo­se lei­di­niuo­se gar­siau reiš­kė­si vie­nos, o ki­tuo­se spau­di­niuo­se – ki­tos par­ti­jos. O kur bal­są ro­do par­ti­jos, ten pra­si­de­da var­žy­tu­vės. Ir ne vi­sa­da var­žy­ma­sis dėl skai­ty­to­jų ir rin­kė­jų bal­sų bū­na ko­rek­tiš­kas. Skel­bia­mi ne­pat­vir­tin­ti da­ly­kai apie kon­ku­ren­tus. Aukš­ti­na­mi sa­vi po­li­ti­kai ir jų dar­bai. Že­mi­na­mi prie­ši­nin­kai ir net me­lais men­ki­na­mi jų pa­sie­ki­mai. Bū­na, kad dėl me­lų at­si­pra­šo­ma, bet po ku­rio lai­ko vėl ta pa­ti dai­ne­lė. Skai­ty­to­jai vi­sa tai ma­to. Ir at­su­ka ži­niask­lai­dai nu­ga­rą.

– Nuo se­no yra pri­gi­jęs po­sa­kis – spau­dos an­tis. Tai reiš­kia, jog bu­vo iš­spaus­din­ta pra­ma­ny­ta, me­la­gin­ga, ne­pat­vir­tin­ta nau­jie­na, – pri­mi­nė se­nas ži­niask­lai­dos nuo­dė­mes Sta­sys. – Ta­čiau da­bar, ma­no nuo­mo­ne, laik­raš­čiai pa­ti­ki­mes­ni. Dau­giau me­lų in­ter­ne­te. Ten ne tik vi­so­kių an­čių, bet ir rie­bių žą­sų pri­kur­ta.

Tik ne­rei­kia mū­sų bė­dų spar­nuo­čiams su­vers­ti. Jie tik­rai nie­kuo dė­ti.

APIE ŽĄSIS IR ANTIS

Pa­sak gar­sios is­to­ri­nės le­gen­dos, 390 me­tais prieš Kris­tų nak­tį prie­šams ne­ti­kė­tai už­puo­lus Ro­mą ir sė­li­nant Ka­pi­to­li­jaus link, prie­šus pa­ju­to žą­sys. Jos ėmė gar­siai ga­gen­ti. Pri­ža­di­no mie­gan­čius sar­gy­bi­nius, ku­rie at­mu­šė už­puo­li­kus ir iš­gel­bė­jo mies­tą.

– Da­bar Lie­tu­vą ga­li iš­gel­bė­ti bė­gi­kės an­tys. Joms la­bai pa­tin­ka in­va­zi­niai šliu­žai. Kas tu­ri to­kių an­čių, to kie­mai ir dar­žai nuo šliu­žų šva­rūs, – pa­ste­bė­jo Sta­sys. – Pa­tik­rin­tas rei­ka­las! To­dėl rei­kia, kad val­džia įpa­rei­go­tų vi­sus gy­ven­to­jus įsi­veis­ti to­kių an­čių. Kai nuo šliu­žų bus šva­ri Lie­tu­va, ga­lė­si­me an­tis par­duo­ti ar nuo­mo­ti ki­toms Eu­ro­pos vals­ty­bėms.

Ta­čiau val­diš­kas įpa­rei­go­ji­mas tu­rė­ti bė­gi­kių an­čių ga­li­mai pa­žeis­tų pi­lie­čių tei­ses.

– Tar­pu­ka­rio Lie­tu­vo­je dėl rin­kos bė­dų ūki­nin­kai ne­ga­lė­jo iš­vež­ti užau­gin­tų eks­por­tui žą­sų. Tuo­me­tė val­džia įpa­rei­go­jo val­di­nin­kus, kad jie iš ūki­nin­kų nu­si­pirk­tų po ke­lias žą­sis. Ir taip iš­gel­bė­jo ša­lies že­mės ūkį. – pri­mi­nė pa­šne­ko­vas se­ną is­to­ri­ją apie žą­sis. Ir tę­sė: – Sa­ko­ma, kad is­to­ri­ja kar­to­ja­si. Tad da­bar ga­lė­tų pa­si­kar­to­ti ne su žą­sims, o su an­ti­mis.

Vis­ko ga­li bū­ti. Tik rei­kia sta­bi­les­nės val­džios. Ma­to­me, kad mū­sų že­mės ūkio mi­nist­rai ne­spė­ja mi­nis­te­ri­jo­je ko­jų ap­šil­ti. Per pa­sta­ruo­sius ke­le­rius me­tu pa­si­kei­tė be­ne aš­tuo­ni že­mės ūkio mi­nist­rai.