APIE KARŠČIUS, KLIMATĄ IR KODĖL UŽ DYKĄ DUODAMAS DOVANAS IMAME

*Norite skaityti toliau? Pažiūrėkite trumpą reklamą ir visas straipsnis bus atrakintas. Tai padeda mums kurti naujienas jums nemokamai!

Panašu, kad naudojate reklamos blokavimo įskiepį (AdBlock). Prašome jį išjungti ir perkrauti puslapį, kad galėtumėte skaityti toliau.

Ne­re­gė­ti, ne­pa­tir­ti karš­čiai už­griu­vo Eu­ro­pą. Karš­čiai ta­po vie­na di­džiau­sių grės­mių žmo­nių gy­ve­ni­mui. Pa­sau­lio svei­ka­tos or­ga­ni­za­ci­jos duo­me­ni­mis, pa­sta­ruo­ju me­tu že­my­ne dėl kait­ros nu­sta­to­ma daug mir­čių. Pran­cū­zi­jo­je to­kių mir­čių jau pri­skai­čiuo­...

Ne­re­gė­ti, ne­pa­tir­ti karš­čiai už­griu­vo Eu­ro­pą. Karš­čiai ta­po vie­na di­džiau­sių grės­mių žmo­nių gy­ve­ni­mui. Pa­sau­lio svei­ka­tos or­ga­ni­za­ci­jos duo­me­ni­mis, pa­sta­ruo­ju me­tu že­my­ne dėl kait­ros nu­sta­to­ma daug mir­čių. Pran­cū­zi­jo­je to­kių mir­čių jau pri­skai­čiuo­ja­ma dau­giau kaip du tūks­tan­čiai. Trūks­ta vie­tų la­vo­ni­nė­se, lai­do­ji­mo pa­slau­gų įmo­nė­se, di­de­lės ei­lės kre­ma­to­riu­muo­se. Pa­na­ši pa­dė­tis Is­pa­ni­jo­je, ki­to­se Pie­tų Eu­ro­pos vals­ty­bė­se. Karš­čių neat­lai­ko vy­res­ni nei 65 me­tų, tu­rin­tys lė­ti­nių li­gų žmo­nės. Nors Lie­tu­vo­je ter­mo­met­rai ne­pa­ro­dė 40 laips­nių karš­čio, ta­čiau mir­čių ir­gi skai­čiuo­ja­ma dau­giau nei įpras­ta. Pra­neš­ta, jog Vil­niaus re­gio­ne šios sa­vai­tės vi­du­ry­je mi­rė du kar­tus dau­giau žmo­nių nei įpras­ta.

Spe­cia­lis­tai to­kius orų nu­kry­pi­mus nuo nor­mų sie­ja su kli­ma­to šil­tė­ji­mu. O kli­ma­tas šil­tė­ja dėl žmo­nių veik­los. Nors kai kas tuo ne­ti­ki. Gar­siai skel­bia­ma, kad Eu­ro­pos Są­jun­ga ima­si prie­mo­nių, kad į ap­lin­ką bū­tų iš­me­ta­ma kuo ma­žiau CO2. Tai pri­stab­dy­tų kli­ma­to šil­tė­ji­mą. Ta­čiau pa­ste­bi­mų re­zul­ta­tų kaip ir ne­ma­to­me.

– Aš jau dau­giau kaip me­tai ma­tau tų pa­stan­gų vai­sius. Bu­vau įpra­tęs gai­viuo­sius gė­ri­mus ger­ti tie­siai iš plas­ti­ki­nių bu­te­lių. Da­bar prieš ger­da­mas, tu­riu nu­plėš­ti prie bu­te­lio pri­tvir­tin­tą dang­te­lį, kad jis man ne­truk­dy­tų, – ku­rį lai­ką ty­lė­jęs į po­kal­bį įsi­jun­gė bi­čiu­lis Sta­sys: – Dang­te­lių pri­tvir­ti­ni­mo su­ma­ny­to­jai aiš­ki­no, jog taip ap­sau­gos gam­tą nuo tar­šos. Dang­te­liai ne­pa­si­mes pa­plū­di­miuo­se. Bus per­dir­ba­mi kar­tu su bu­te­liais. To­dėl dar­niau su­ksis žie­di­nės eko­no­mi­kos me­cha­niz­mas. Ir ma­žiau šil­tės kli­ma­tas. Aš ir anks­čiau tų dang­te­lių ne­nu­mes­da­vau, ir da­bar ne­nu­me­tu. Tik pa­gal­vo­ju: kiek vis­kas kai­na­vo, kol fab­ri­kai tuos dang­te­lius pri­ri­šo? Kiek CO2 dėl to pa­pil­do­mai į ap­lin­ką išlėkė… Re­gi­my­bė, jog kaž­ką da­ro­me yra, o nau­dos – ka­žin.

To­kie da­ly­kai apie orus. Jei­gu la­bai karš­ta, rei­kia slėp­tis pa­vė­sy­je ir ger­ti van­dens.

PROGA KALTINIMAMS

Eu­ro­pą už­griu­vę karš­čiai ne juo­kais pa­vei­kė gal­vas. Bu­vo at­si­ti­ki­mų, kad ne vie­nas žmo­gus sau­lės smū­gį ga­vo. Ta­čiau at­si­ra­do pro­ga ir po­li­ti­ka­vi­mui. Pa­si­py­lė kal­ti­ni­mai, jog Lie­tu­vos val­džia be­veik nie­ko ne­da­rė, kad su­stab­dy­tų kli­ma­to šil­tė­ji­mą. Neuž­dė­jo di­des­nių tar­šos mo­kes­čių se­niems au­to­mo­bi­liams. Net na­mų re­no­va­ci­ją ne taip vyk­dė. Na­mus ap­šil­dė, kad žie­mą ma­žiau šil­dy­tis rei­kė­jo, ta­čiau ne­pa­gal­vo­jo, kaip bu­tus per karš­čius at­vė­sin­ti…

– Skai­čiau in­ter­ne­te vie­nos po­nios ra­ši­nį. Ja­me iš­var­din­ti dar­bai, ku­rių anks­tes­nės val­džios per ket­ve­rius me­tus ne­pa­da­rė. To­dėl ne­va kli­ma­tas ir to­liau šil­tė­ja, – at­si­lie­pė Sta­sys: – Priė­jau prie iš­va­dos, jog vis­kas pas mus blo­gai to­dėl, kad val­džios kei­čia­si kas ket­ve­rius me­tus.

Pa­na­šu, jog tei­sy­bė. Ga­vu­sie­ji val­džią sa­vo dar­bus pla­nuo­ja ket­ve­riems me­tams. Per to­kį trum­pą lai­ką ga­li­ma tik ko­kį nau­ją mo­kes­tį įves­ti ar kam nors leng­va­tą suteikti… Nie­kas ne­pla­nuo­ja dar­bų bū­si­moms val­džioms. Jei­gu ir su­pla­nuo­tų, ne­gi juos kas da­ry­tų?! Nors vi­si kal­ba apie val­džių dar­bų tęs­ti­nu­mą, bet daž­niau­siai links­ta­ma prie po­pu­lis­ti­nių grei­tų da­ly­kų. No­ri­ma čia ir da­bar pa­ma­lo­nin­ti rin­kė­jus. Gam­tos, ku­rią en­gė­me de­šimt­me­čius, at­gai­vi­ni­mui ir­gi rei­kia de­šimt­me­čių. Ta­čiau to­kiais tem­pais, kaip pa­sau­lis da­bar stab­do kli­ma­to šil­tė­ji­mą, gal ir šimt­me­čių neuž­teks.

No­rė­jo­me kuo dau­giau už dy­ką iš gam­tos gau­ti, da­bar ne­ma­žai kai­nuos už tas ne­va do­va­nas at­si­ly­gin­ti.

DOVANŲ REIKIA BIJOTI?

Se­no­vės grai­kų mi­tuo­se apie Tro­jos ka­rą mi­ni­mas di­džiu­lis me­di­nis ark­lys. Ne­su­ge­bė­da­mi paim­ti Tro­jos grai­kai ėmė­si ap­gau­lės. Prie Tro­jos sie­nų pa­sta­tė me­di­nį ark­lį. Jo vi­du­je pa­si­slė­pė Odi­sė­jas ir ki­ti nar­siau­si ka­riai. Nak­tį grai­kai su­de­gi­no sto­vyk­la­vie­tę ir iš­plau­kė pa­li­kę ant kran­to tą ark­lį. Iš tie­sų grai­kai pa­si­slė­pė gre­ti­mo­je sa­lo­je. Nie­ko neį­ta­rian­tys tro­jie­čiai Tro­jos ark­lį, kaip do­va­ną, įsi­tem­pė į mies­tą. Nak­tį ka­riai iš­li­po iš Tro­jos ark­lio, at­vė­rė mies­to var­tus ir įlei­do grai­kų ka­riuo­me­nę. Per­kel­ti­ne pra­sme – Tro­jos ark­lys – pa­vo­jin­ga do­va­na. To­kia do­va­na iš pir­mo žvilgs­nio at­ro­do nau­din­ga, bet ga­li su­kel­ti di­de­lę ža­lą.

– Pa­na­šiai ir bir­žie­čiams at­si­ti­ko su re­ži­sie­riaus Dau­gu­vie­čio pa­mink­lu. Val­džio­je esan­tys Vil­niaus kon­ser­va­to­riai pa­do­va­no­jo Bir­žų so­cial­de­mok­ra­tams bius­tą su Sta­li­no me­da­liu, – pa­si­šai­pė Sta­sys. – Da­bar vie­tos kon­ser­va­to­riams daug džiaugs­mo, kad so­cial­de­mok­ra­tai pa­da­rė kliur­ką. Nors tai kliur­kai ir kon­ser­va­to­riai sa­vo bal­sais pri­ta­rė. Ta­čiau gau­ta do­va­na val­dan­tie­siems ta­po po­li­ti­niu Tro­jos ark­liu.

Nė­ra ko ste­bė­tis. Nė­ra di­de­lio rei­ka­lo ką nors smerk­ti. Kai par­duo­tu­vė­se bū­na ak­ci­ja „vie­ną per­ki, ki­tą gau­ni už dy­ką“ re­tai praei­na­me pro ša­lį. Ne kar­tą su to­kia pir­ki­niais es­me pa­si­mo­vę. O ką pa­da­ry­si?! Vi­si juk esa­me iš to pa­ties mo­lio. Kaip neim­si, jei­gu už dy­ką duo­da?!