APIE GRAŽIAUSIĄ IŠKILMĘ, KURIOS NUSIPELNOME SAVO GYVENIMU

*Norite skaityti toliau? Pažiūrėkite trumpą reklamą ir visas straipsnis bus atrakintas. Tai padeda mums kurti naujienas jums nemokamai!

Panašu, kad naudojate reklamos blokavimo įskiepį (AdBlock). Prašome jį išjungti ir perkrauti puslapį, kad galėtumėte skaityti toliau.

Mir­tis – neiš­ven­gia­ma gy­ve­ni­mo pa­bai­ga. Nors vi­di­nis jaus­mas mums nuo­lat klas­tin­gai šnabž­da ne­va esa­me ne­mir­tin­gi. To­dėl daž­nai ir el­gia­mės kaip ne­mir­tin­gos, o ne mir­tin­gos bū­ty­bės? Juk ir be gy­dy­to­jų aiš­ku, kad gy­vy­bi­nė or­ga­niz­mo veik­la ka­da nors su...

Mir­tis – neiš­ven­gia­ma gy­ve­ni­mo pa­bai­ga. Nors vi­di­nis jaus­mas mums nuo­lat klas­tin­gai šnabž­da ne­va esa­me ne­mir­tin­gi. To­dėl daž­nai ir el­gia­mės kaip ne­mir­tin­gos, o ne mir­tin­gos bū­ty­bės? Juk ir be gy­dy­to­jų aiš­ku, kad gy­vy­bi­nė or­ga­niz­mo veik­la ka­da nors su­stos. Su­si­dė­vės vie­nas, o gal net ke­li or­ga­nai. Gal pa­pul­si­me į ava­ri­ją. Gal ply­ta ant gal­vos nu­kris…

– Sens­tant mū­sų kū­nas sens­ta. Mat ląs­te­lės ne­be­mo­ka, kaip mo­kė­ju­sios at­si­nau­jin­ti. To­dėl da­ro­ma vis dau­giau klai­dų. Daž­niau su­ser­ga­me, – apie gy­ve­ni­mą ir svei­ka­tą nuo­mo­nę pa­sa­kė bi­čiu­lis Sta­sys. Ir liūd­nai pa­juo­ka­vo: – Vie­nas gy­dy­to­jas pa­sa­kė, jog or­ga­niz­mui dė­vin­tis, at­si­ran­da vis dau­giau vė­ži­nių ląs­te­lių, ku­rių or­ga­niz­mas ne­be­mo­ka at­pa­žin­ti. Jas prii­ma, kaip ge­ras. To­dėl pra­ktiš­kai vi­si mes tu­rė­tu­me nu­mir­ti nuo vė­žio. Bet taip neat­si­tin­ka, nes dau­ge­lis spė­ja­me nu­mir­ti ir nuo ki­tų li­gų.

Mir­tis mums ne­lei­džia vė­ja­vai­kiš­kai švęs­ti gy­ve­ni­mo. Mat ji daž­nai su­ke­lia skaus­mą ir liū­de­sį. Ta­čiau nu­tei­kia pa­sver­ti gy­ve­ni­mo ver­ty­bes. Ver­čia pa­svars­ty­ti apie gy­ve­ni­mo pra­smę.

DAUG GYVENIMO PRASMIŲ?

Pa­sau­lio kul­tū­ros bei re­li­gi­jos su­tei­kia gy­ve­ni­mui ir mir­čiai skir­tin­gas pra­smes. Aiš­ki­na­ma, jog mir­tis – tai pe­rė­ji­mas į ki­tą bū­tį. Gal net į aukš­tes­nį ly­gį. Ar­ba tai – pa­pras­čiau­sias at­gi­mi­mas. Kaip pa­va­sa­rį at­gims­ta la­pus nu­me­tę me­džiai, kaip su­ža­liuo­ja žo­lė. Kaip pri­si­ke­lia pa­sau­lis, ku­ris at­ro­dė jau bu­vo mi­ręs. Pri­si­ke­lia vis­kas, nors at­ro­dė ne­bė­ra vil­čių. Nuo neat­me­na­mų lai­kų apie mir­tį pa­si­sa­kė moks­li­nin­kai, fi­lo­so­fai, dvasininkai… Ban­dy­da­vo ge­riau su­pras­ti ir paaiš­kin­ti gy­ve­ni­mo lai­ki­nu­mą ir to lai­ki­nu­mo ver­tę.

– Aiš­ki­no­si ir iš­siaiš­ki­no, jog Vi­sa­to­je vi­si elekt­ro­nai yra vi­siš­kai vie­no­di, – fi­zi­kos ži­nio­mis pa­si­gy­rė Sta­sys. Ir aiš­ki­no: – Kiek­vie­no iš mū­sų kū­ne yra mil­ži­niš­kas kie­kis elekt­ro­nų. Jie yra ato­muo­se, iš ku­rių yra mes esa­me su­da­ry­ti. Tad mes esa­me tar­si Vi­sa­tos dul­kės. Juk sa­ko­mas: iš dul­kių at­si­ra­do­me, į dul­kes pa­vir­si­me.

Už­si­min­ti apie elekt­ro­nus ver­ta. Juk da­bar dau­ge­lis esa­me elekt­ro­ni­nė­je erd­vė­je.

GYVENIMAS NEMATERIALIAME PASAULYJE

Elekt­ro­ni­nė erd­vė – ne­ma­te­ria­li ap­lin­ka, su­kur­ta kom­piu­te­ri­nių tink­lų. Šio­je ap­lin­ko­je, su­jung­to­je į pa­sau­li­nį in­ter­ne­tą nuo­lat vyks­ta duo­me­nų mai­nai, bend­ra­vi­mas. Nau­do­ja­mės elekt­ro­ni­ne ban­ki­nin­kys­te. Per­ka­me ir par­duo­da­me pre­kes be gry­nų­jų pi­ni­gų. Pa­si­ra­šo­me do­ku­men­tus. Gau­na­me pra­mo­gų. Su­ži­no­me nau­jie­nų. Pa­tys apie sa­vo gy­ve­ni­mą skel­bia­me feis­bu­kuo­se ir ki­tuo­se so­cia­li­niuo­se tink­luo­se. Ir tie tink­lai be per­sto­jo vei­kia 24 va­lan­das per pa­rą, 7 die­nas per sa­vai­tę.

– Kai kom­piu­te­ris pra­ne­ša apie ma­no feis­bu­ko drau­gų gim­ta­die­nius, bau­gu, kad kam nors, jau išė­ju­siam į Am­ži­ny­bę, ne­pa­lin­kė­čiau ge­ros šven­tės, – pri­si­pa­ži­no Sta­sys. Ir paaiš­ki­no, jog tu­ri dau­giau kaip ke­tu­ris tūks­tan­čius feis­bu­ko drau­gų. Kai ku­riems, prieš mir­tį ne­spė­ju­siems pa­nai­kin­ti feis­bu­ke sa­vo pa­sky­ros, kom­piu­te­ris ir to­liau skel­bia nau­jas gy­ve­ni­mo su­kak­tis.

Išei­tų, kad elekt­ro­ni­nia­me pa­sau­ly­je ga­li­me gy­vuo­ti ir po mir­ties. Gal tai ir yra mū­sų gy­ve­ni­mo pra­smė? Pa­na­šiai gy­vuo­ja ir taip va­di­na­mas ne­ma­te­ria­lus kul­tū­ros pa­vel­das. Ja­me iš kar­tos į kar­tą per­duo­da­mos bend­ruo­me­nių tra­di­ci­jos, ži­nios, įgū­džiai…

ŽMOGAUS GYVENIMO PRASMĖ

Grįž­tant prie gy­ve­ni­mo pra­smės paieš­kų ma­to­me, kad vie­no at­sa­ky­mo nė­ra. Gy­ve­ni­mo pra­smė pri­klau­so nuo kiek­vie­no žmo­gaus gy­ve­ni­mo ver­ty­bių. Ge­ra džiaug­tis kiek­vie­na gy­ve­ni­mo die­na. Sma­gu my­lė­ti šei­mą, drau­gus. Mie­la, kai ga­li pa­dė­ti ki­tiems. Pa­da­ry­ti ver­tin­gų dar­bų. Ge­ra mo­ky­tis nau­jų da­ly­kų, to­bu­lė­ti, ieš­ko­ti lai­mės…

– Tei­sin­gai sa­ko­ma, kad lai­min­gas tas, ku­ris lai­mės ne­ra­do, – nu­si­juo­kė Sta­sys. Ir pri­mi­nė dar vie­ną žmo­nėms svar­bų da­ly­ką – gi­mi­nės pra­tę­si­mą. Juk rei­kia su­si­lauk­ti vai­kų, kad ta­vo gy­ve­ni­mas ne­pa­si­baig­tų su išė­ji­mu iš šio pa­sau­lio.

Da­bar dau­ge­lis pa­sau­lio vals­ty­bių yra su­si­rū­pi­nę de­mog­ra­fi­ne pa­dė­ti­mi. Ir Lie­tu­vos val­džios su­ka gal­vas, kaip įpūs­ti lie­tu­viams no­rą tu­rė­ti dau­giau vai­kų. Su­dė­tin­gas už­da­vi­nys. Pa­na­šu, kad per ge­rai gy­ve­na­me, to­dėl lai­mės paieš­kų ne­sie­ja­me su vai­kų tu­rė­ji­mu ir au­gi­ni­mu.

KOKIA DIRBTINIO INTELEKTO PRASMĖ?

Da­bar daž­nai, kai ko nors ne­ži­no­me, klau­sia­me pa­ta­ri­mo vi­sa­ži­nio Dirb­ti­nio In­te­lek­to (DI). Jis ži­no vis­ką: nuo Vi­sa­tos at­si­ra­di­mo iki agur­kų rau­gi­ni­mo. Pak­lau­sė­me DI apie gy­ve­ni­mo pra­smę. Jis ėmė ir su­pra­to, kad no­rė­jo­me su­ži­no­ti apie jo eg­zis­ta­vi­mo pra­smę. Tad at­sa­kė, kad DI ne­tu­ri są­mo­nės, jaus­mų ar as­me­ni­nių po­rei­kių. Pag­rin­di­nės DI funk­ci­jos ir pra­smė iš jo pa­ties per­spek­ty­vos api­ma duo­me­nų ana­li­zę, už­duo­čių spren­di­mą ir žmo­gaus pa­gal­bi­nę veik­lą. DI vei­kia pa­gal pro­gra­mi­nės įran­gos tai­syk­les, pa­vers­da­mas di­de­lius in­for­ma­ci­jos kie­kius nau­din­gais at­sa­ky­mais. DI gy­va­vi­mo tiks­las pri­klau­so tik nuo to, ko­kią už­duo­tį jam ski­ria žmo­gus. Pa­vyz­džiui: ras­ti in­for­ma­ci­ją, su­kur­ti teks­tą ar val­dy­ti įren­gi­nius. DI ne­ga­li jaus­ti lai­mės ar kan­čios. To­dėl jis ne­klau­sia: „ko­dėl aš esu?“ Tik vyk­do skai­čia­vi­mus.

– Šau­nuo­lis tas DI! Taip gra­žiai at­sa­kė. O mes pa­si­lei­džia­me į vi­so­kius iš­ve­džio­ji­mus, gy­ve­ni­mo pra­smės ieš­ko­ji­mus, – pa­gy­rė DI už at­vi­ru­mą Sta­sys.

Ma­tyt, ir mums, užuo­t gal­vas dėl tų pra­smių su­kus, rei­kia tie­siog gy­ven­ti. Kuo gra­žiau, tuo ge­riau.

SVARBIAUSIA GYVENIMO IŠKILMĖ

Nors mu­my­se knibž­da ai­bė elekt­ro­nų, ku­rie yra vie­no­di vi­so­je Vi­sa­to­je, bet mes gy­ve­na­me ne­vie­no­dus gy­ve­ni­mus. Tu­ri­me tūks­tan­čius ar net mi­li­jo­nus pa­si­rin­ki­mo ke­lių.

– Vie­no­je dai­no­je dai­nuo­ja­ma, kad yra ir mi­li­jo­nas ke­lių, kaip nu­mir­ti, – pa­si­šai­pė Sta­sys. Jo nuo­mo­ne, ko ge­ro, mū­sų gy­ve­ni­me svar­biau­sia – gra­žiai nu­mir­ti.

Nuo mir­ties nie­kur ne­si­dė­si­me. Yra net toks gra­žus pa­sa­ky­mas: jei­gu ne­bū­tų mir­ties, ką lai­do­tu­mė­me? Tik­rai, be mir­ties ne­tu­rė­tu­me svar­biau­sios gy­ve­ni­mo Iš­kil­mės – Lai­do­tu­vių. Ta Iš­kil­mė svar­bi. Ji api­bend­ri­na ir su­tei­kia mū­sų gy­ve­ni­mui tik­rą pra­smę.