Jūs esate itin aktyvus ir populiarus – atrodo, kad jūsų pilna visur. Kodėl sutikote atsakyti į regioninio laikraščio redaktorės klausimus?
Vertinu visų kolegų darbą ir neskirstau – ar jie dirba rajono laikraštyje, ar nacionalinėje televizijoje. Jeigu tik esu jums įdomus – mielai atsakysiu į klausimus ir palinkėsiu sėkmės, nes žinau, kad regioninei žiniasklaidai Lietuvoje dabar nėra pats lengviausias metas.
Kokios mintys apima, išgirdus žodį Biržai?
Pirmoji mintis – Širvėnos ežeras ir tiltas, kuriuo teko pasivaikščioti. Žinoma, dar Biržų pilis, „Sėlos” muziejus… Senoji istorija – švedų laikai, patrankos… Ir, neišvengiamai, – Valdemaras Valkiūnas.
Kaip gimė projekto „Didžioji kelionė“ idėja – pakviesti skirtingų ideologijų politikus? Ar nebijote, kad po tokių pokalbių regionuose gali kilti dar daugiau rietenų?
Nežinau, galbūt tų rietenų ir padaugės, bet po pirmųjų susitikimų matome priešingą efektą – žmonės užduoda aštrius, nepatogius klausimus, politikai į juos atvirai atsako, pateikia statistiką, o kai kada, manau, net prisideda prie dezinformacijos mažinimo. Kelmėje ir Šilalėje matėme pavyzdžių, kai klausiama remiantis neteisinga informacija – žinau, kad tas skaičius netikslus. Ir politikai iškart sugeba surasti duomenis, paaiškinti, parodyti…
Tokia ir buvo idėja – manau, kad politikai per ilgai užsisėdėjo Vilniuje. Kai į regionus atvyksta vienas politikas, tai ir susirenka tik jo simpatikai – nesvarbu, ar tai būtų Kasčiūnas, ar socialdemokratas. Norėtume, kad susitikimuose dalyvautų visi, kad tai nebūtų vienkartinis renginys, o taptų įpročiu – jog žmonės klaustų, klaustų drąsiai, atvirai ir gautų atsakymus į jiems rūpimus klausimus.
Tai kada „Didžioji kelionė“ atvyks į Biržus? Čia taip pat turėtų apsilankyti Seimo pirmininkas Juozas Olekas ir TS-LKD pirmininkas Laurynas Kasčiūnas? Ar moderuosite jūs?
Dabar tiksliai pasakyti negaliu, bet tikrai būsime. Planuojame surengti 14 tokių susitikimų – per vieną dieną aplankomi du miestai, esantys netoli vienas kito. Į Biržus šiemet atvyksime. Kas tiksliai dalyvaus, dar negaliu pasakyti – deriname pagal darbo grafiką. Tačiau tikrai bus vienas pozicijos ir vienas opozicijos atstovas. Iš opozicijos tai gali būti konservatoriai, liberalai ar Laisvės partija. Iš pozicijos – socialdemokratai, Valstiečių ir žaliųjų sąjunga ar Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“… Dar matysime, kas sutiks ir kaip viskas susidėlios.
Galima daug kalbėti apie spaudos laisvę, apie bandymus riboti informaciją, siekiant apsaugoti įtakinguosius – pavyzdžiui, girtas advokatas negali būti viešinamas, nes yra privatus asmuo, ir panašiai… Man pačiai teko išgyventi situaciją, kai verslas perėmė rajono laikraštį ir teko palikti darbą vardan žodžio laisvės. Ar ne panaši situacija su LRT, kai politika bando perimti įtaką? O gal mes link to ėjome ne vienerius metus – tik visuomenė to nepastebėjo?
Jūs visiškai teisi. Mes palengva link to einame. Regioninėje žiniasklaidoje ši problema daug opesnė, bet kadangi ji mažesnė, tai mažiau pastebima, todėl su ja lengviau susitvarkyti.
Dabar panaši situacija nutinka su LRT. Aišku, pasipriešinimo banga yra daug didesnė, nes tai nacionalinis transliuotojas. Tačiau reikia nepamiršti, kad beveik visus 35 metus, galbūt išskyrus trumpas pauzes, politikai mėgino vienaip ar kitaip – švelniau ar grubiau – daryti įtaką LRT, suprasdami, kokią galią turi nacionalinis transliuotojas ir kaip jis gali padėti arba pakenkti jiems rinkimuose.
Tai, ką matau dabar, – labai grubus bandymas. Kitos politinės jėgos tai darydavo gerokai subtiliau. Manau, kad atsilaikysime. Džiugina tai, kad yra daugiau nepriklausomos žiniasklaidos, palaikomos žmonių – ta pati „Laisvės TV“, atsirado naujos formos… Tad laisvas žodis nebus užgniaužtas. Tačiau LRT praradimas, jeigu ten atsirastų direktorius, vykdantis politikų ar valdžios struktūrų įgeidžius, būtų labai stiprus smūgis žodžio laisvei.
Politika ir Tapinas dabar – kaip du neatsiejami dalykai. Tai gal einate į politiką, esate politikoje, ar tik tampote liūtui už ūsų?
Ne kartą esu sakęs, kad artimiausiu metu neturiu planų kandidatuoti į jokius rinkimus – nei prezidento, nei Seimo, nei savivaldos. Manau, kad esu savo vietoje. Galiu daryti tai, ką darau, ir tai yra naudinga viešajam interesui. Tam nereikia turėti politiko mandato. Kartais jis net gali trukdyti, nes nepamirškime – nemažai žmonių, kurie, turėdami gerų norų, atėjo į politiką nepasiruošę, neturėdami komandos, joje išnyko, nusivylė, susigadino reputaciją ir greitai pasitraukė. Turime tokių pavyzdžių. Nenorėčiau būti tarp tokių žmonių.
Premjerė Inga Ruginienė – vienintelė politikė, kuriai savo laidoje klojote gėles po kojomis. Kiti tai vertina kaip pataikavimą. Ką galėtumėte pakomentuoti?
Nepamirškime, kad Inga Ruginienė atėjo į laidą „Laikykitės ten“, kuri yra satyrinė – pokalbiai joje visai kitokie nei, pavyzdžiui, pas Rimą Urbonaitę toje pačioje televizijoje ar kai aš kviečiuosi svečius į individualų pokalbį. Todėl ir pokalbiai ten būna „minkštesni“, „lengvesni“ – toks laidos formatas.
Toje laidoje yra buvę ir socialdemokratų, ir konservatorių, ir kitų partijų atstovų. Tad tikrai nėra jokio išskirtinio palankumo kuriai nors partijai.
Na, o dėl tų rožių po kojomis – kaip jau sakiau, tai buvo satyrinė reakcija į premjerės pasakymą, kad ji nesitiki, jog kas nors mėtys jai rožes po kojomis. Tai buvo šou elementas, nieko daugiau.
Visi puikiai suprantame, kad tas pokalbis buvo švelnesnis, gal labiau įžanginis – tuo metu ji ką tik buvo pradėjusi eiti pareigas. Tačiau „Laisvės TV“ ir aš asmeniškai toliau kritikuosime premjerę už tai, kas daroma blogai.
Kaip ji pati yra sakiusi: „Pagirkite, kai įvyksta kažkas gero“. Tad jei yra proga – pagirti irgi reikia. Vienas pavyzdys – užsienio diplomatijos srityje, kai į futbolo rungtynes buvo pakviestas Lenkijos premjeras ir vyko neformalus bendravimas. Tai, manau, puikus užsienio politikos pavyzdys bendradarbiaujant su artimiausiais mūsų sąjungininkais.
Bet, žinoma, kritikos dėl jos nepatyrimo, dėl nuolankumo koalicijos partneriams yra gerokai daugiau – ir ji sklinda tiek iš „Laisvės TV“, tiek iš manęs asmeniškai.
Tai dalį priteistos sumos iš Orlausko ir Janutienės pralošite kazino?
Tai geras, provokuojantis klausimas… Bet negalėčiau pralošti, nes esu prisižadėjęs, kad tiek iš manęs, tiek iš „Laisvės TV“ visa turtinė žala, kuri buvo priteista šiose ir kitose bylose, bus pervesta Ukrainą remiantiems fondams. Taip jau yra nutikę ir R. Žemaitaičio bylos atveju – neturtinė žala taip pat buvo priteista, o už ją nupirkti keli džipai ir perduoti Ukrainą remiantiems fondams.
Beje, Jums sekasi dažniau laimėti ar tenka pralošti?
Aš žaidžiu tik pokerį, nesilankau kazino. Pokeris – visai kitoks žaidimas nei azartiniai. Pokeryje žaidi prieš žmones. Pernai žaidžiau ne itin daug, bet pasaulio čempionate pavyko sudalyvauti ir gana sėkmingai – laimėjau 35 tūkst. dolerių piniginį prizą. Galiu pasakyti, kad mano sąskaitoje daugiau pergalių nei pralaimėjimų. Jeigu dažniau pralaimėčiau, akivaizdu, jog reikėtų dar daug mokytis ir tobulėti. Sėkmė – tik dalis pokerio žaidimo.
Ar yra dalykų, dėl kurių nesmagu ir sau pripažįstate, kad suklydote?
Be abejo. Būtų keista, jeigu tokių atvejų nebūtų. Yra tekę ir atsiprašyti dėl paskleistos neteisingos informacijos arba netikslios interpretacijos. „Laisvės TV“ taip pat yra padariusi nemažai klaidų – tai natūralus procesas.
Kai tikrai žinau, jog padariau klaidą, kaip kad vieną kartą, kai supainiojau vardus ir pavardes bei niekuo dėtus žmones įtraukiau į sąrašą, esą remiantį vieną politinį kandidatą, – teko atsiprašyti. Tai buvo akivaizdi mano klaida.
Visada sakau – kuo daugiau darai, tuo daugiau ir klaidų. Aišku, stengiuosi jas kiek įmanoma mažinti: taikomi įvairūs mechanizmai, kelis kartus tikrinama informacija, kelis kartus tikrinami šaltiniai… Bet vis tiek kartais klaidos praslysta.
Sau pripažinti, kad suklydau, nėra sudėtinga. Reikia mokėti tai pripažinti ir kitiems žmonėms.
Koks Jūsų požiūris į regionus, provinciją? Ar žmonės čia turi ateitį, ar visgi didmiesčiuose daugiau galimybių?
Turbūt akivaizdu, kad didmiesčiuose galimybių daugiau, bet nurašyti regionų niekada nenorėčiau, nes jie turi daugybę privalumų. Tai matome iš žmonių, kurie išsikelia iš didmiesčių į regionus, kuria ten verslą, o kartais net pereina dirbti į viešąjį sektorių dėl jiems priimtinesnės gyvenimo kokybės. Kiekvienas renkasi pagal save.
Aš esu didmiesčio vaikas – gimęs ir užaugęs Vilniuje. Todėl nežinau, ar sugebėčiau gyventi regione… Na, žinoma, sugebėčiau, bet jei reikėtų rinktis, kur gyventi – Biržuose ar Vilniuje, aš rinkčiausi Vilnių. Bet vėlgi – tai mano, didmiesčio vaiko, požiūris.
Dėl gyvenimo Vilniuje paaukoju daug laiko spūstyse – po 40 minučių, susitaikau su šurmuliu ir ramybės trūkumu, ko tikrai daugiau turėčiau mažesniame mieste – Biržuose, Pasvalyje ar kitur.
Tačiau puikiai suprantu žmones, kurie atsisveikina su Vilniumi ar Kaunu ir išvažiuoja į mažesnius miestus. Ypač kūrybinius žmones, kuriems reikia ramybės, lėtesnio tempo – ir tai yra gerai.
Tai kas dabar yra Andrius Tapinas – žurnalistas, visuomenininkas..?
Kaip jau esu minėjęs, kurį laiką savęs nebeskaitau žurnalistu – nedirbu tiesioginio žurnalistinio darbo. Sakyčiau, esu visuomenininkas ir viešosios informacijos skleidėjas, žiniasklaidos atstovas. Reikia pripažinti, kad „Laisvės TV“ priklauso man, todėl natūralu, kad esu žiniasklaidos atstovas. Taip pat – rašytojas, televizijos laidų vedėjas, bet žurnalistu savęs nevadinčiau.
Esate drąsus žmogus – automobilio padangų dar niekas nepradūrė?
Ne, padangų dar niekas nepradūrė, nors grasinimų sulaukiu tikrai daug. Kiekvieną dieną gaunu anoniminių grasinimų – kai kuriuos iš jų perduodu policijai, į kai kuriuos tiesiog pasižiūriu su šypsena. Kai žmogus grasina, kai piktas, bet net nesugeba parašyti taisyklingai – tai kelia tik šypseną…
Beje, kartais su tokiais žmonėmis ir pasišneku – jeigu atsiranda kontaktas. O pasišnekėjus jie dažnai nusiramina, pyktis sumažėja.
Viena politikė iš Šiaulių buvo pagrasinusi susprogdinti mano automobilį – šiuo metu dėl to vyksta teismo posėdžiai, esu liudijęs šioje byloje dėl grasinimų.
Bet Lietuva nėra ta valstybė, kurioje viešosios informacijos rengėjai turėtų labai kažko bijoti.
Paramos rinkimas Ukrainai, žuvusiems kariams ir visa kita – ar, pridėjęs ranką prie širdies, galite pasakyti, kad viskas buvo skaidru iki paskutinio cento ir ta parama nepateko į blogas rankas, pavyzdžiui, Ukrainos verslininkams, siejamiesiems su Zelenskio aplinka?
Galiu pasakyti, kad iš mūsų pusės viskas yra skaidru iki paskutinio cento. Atliktas ne vienas auditas, mus tikrino ir Valstybinė mokesčių inspekcija, o ir mes patys labai atidžiai viską peržiūrime. Stengiamės visą paramą perduoti Ukrainai – tiek didesniems, tiek mažesniems fondams. Buvo perkami automobiliai, kurie keliauja į konkrečias brigadas, batalionus, konkretiems kariams.
Stengiamės niekada nevežti paramos tiesiog į Kyjivą ir nepalikti jos ten perskirstymui. Bet reikia nepamiršti, kad „Laisvės TV“ nėra nuolat veikiantis paramos fondas. Mes nesurenkame tiek daug lėšų kaip, tarkime, „Blue/Yellow“. Mūsų organizuojami vadinamieji proginių paramos rinkimų projektai būna labai aiškiai apibrėžti – tiksliai žinome, ką perkame ir kam tai skirta.
Pavyzdžiui, jei Ukrainos karinės žvalgybos vadovas Kirilas Budanovas – su kuriuo man pačiam teko susitikti Kyjive – pasako, kad reikia trijų elektrinių žvalgybinių dronų tam tikroje teritorijoje, mes rinkome pinigus, nupirkome konkrečius dronus, nugabenome ir tiesiogiai perdavėme karinei žvalgybai į rankas. Man nekyla abejonių dėl jo kompetencijos ir nurodymų.
Todėl galiu drąsiai teigti, kad 99 procentais esu tikras: mūsų parama nepateko į jokias abejotinas rankas ar Ukrainos verslininkams.
Vyksta kova dėl krašto apsaugos finansavimo – taip, tam reikia pinigų, bet ar neatsitiks taip, kaip su auksiniais šaukštais? Ar nėra rizikos, kad iškils korupcijos skandalas dėl netinkamai panaudotų lėšų?
Aš beveik neabejoju, kad iškils korupcijos skandalas dėl netinkamai panaudotų lėšų. Tuo beveik neabejoju, nes pinigai – didžiuliai, suinteresuotų asmenų daug, suinteresuotų politikų daug, o tyrimų indikacijos ir tarnybos – visko neapžios. Tam reikės ir visuomenės, ir žurnalistų paramos.
Ką veiktumėte, jeigu nebūtų dabartinių politikų, „maitinančių“ skandalais žurnalistus ir TV laidas savo pasisakymais bei poelgiais?
Sunku būtų įsivaizduoti, kad dingtų politikai, kurie savo poelgiais nesuteiktų darbo žiniasklaidai. Na, bet jeigu gyventume tokioje utopijoje ir būtų ramiau – rašyčiau knygas, turėčiau daugiau laisvo laiko, susigalvočiau dar kokį nors hobį. Galiausiai vesčiau pramogines laidas, kurioms nereikia politikų – pavyzdžiui, kaip „Auksinis protas“ ir panašiai. Bet tikrai nelikčiau be darbo.
Tai ar brangus tas butas bei gyvenimas Nidoje?
Gyvenimas Nidoje – nepigus. Bet jeigu valgai namuose ir viską esi susiplanavęs, tai iš tikrųjų daug neišleidi. O butas, kaip esu rašęs, pirktas su paskola – 2020 metais jis kainavo šiek tiek daugiau nei 300 tūkst. eurų. Apie tai esu viešai kalbėjęs, nes neturiu ko slėpti. Kai sulaukiau kaltinimų, esą 2020-aisiais nusipirkau butą už 2022 metais surinktas lėšas, tokie vieši atsakymai – patys geriausi. Tai lengvai užtildo žmones arba tuos, kurie įsivaizduoja, kad turiu keturių aukštų vilą su vaizdu į Gedimino pilį ir į jūrą.
Kaip manote – turite daugiau draugų ar priešų?
Aš šiaip neskaičiuoju. Realiame gyvenime ir socialiniuose tinkluose tikrai atrodo, kad tų priešų daug, nes yra daug kritikos – ir griežtos kritikos. Bet pasižiūriu ir suprantu, kad dažnai tai netikri profiliai. Esu užblokavęs, ko gero, tūkstančius tokių.
Visada galvoju – žmonės, kurie plūstasi socialiniuose tinkluose, kodėl man gyvai niekada neišsako savo kritikos ar nepasitenkinimo? Juk aš vaikštau gatvėmis be apsaugos, bet kas gali prieiti. Ir žmonės kartais prieina – gatvėje, parduotuvėje, prie jūros, pliaže, stadione – ir mes pasišnekame.
Esu sutikęs ir aršių savo kritikų, tarkim, iš Šeimų sąjūdžio. Tas pats Raimondas Grinevičius sako „laba diena“, atsakau „laba diena“ – pasisveikinam ir einam savais keliais. Tai kodėl, sutikęs, neplūsta? Su tuo pačiu Celofanu esame gyvai normaliai pasišnekėję – nematau jokios problemos bendrauti.
Todėl manau, kad socialiniai tinklai iškreipia bendrą vaizdą – atrodo, kad visi susipykę, visi vieni ant kitų „varo“, ir nieko daugiau negali padaryti, tik pasiųsti „ant trijų raidžių“… O realiame gyvenime taip tikrai nėra.
Kaip sumažinti korupciją Lietuvoje, jau nekalbant apie čekiukų skandalą?
Korupcija Lietuvoje mažėja… Manau, kad mažėja. Palyginti su kitomis valstybėmis, jos yra mažiau. Nepamirškime, kad tik 35 metus gyvename Nepriklausomoje Lietuvoje, o per pirmuosius dešimt metų, prieš įstojant į Europos Sąjungą, korupcijos mastai buvo tikrai dideli.
Manau, yra atskiros instancijos, institucijos, kurios visiškai išsivalė nuo korupcijos – pavyzdžiui, policija: kokia ji buvo prieš dvidešimt metų ir kokia yra dabar. Medicinos įstaigos… Aišku, negalima sakyti, kad viskas išvalyta, bet korupcijos mažėja.
Ar kada nors nutiks taip, kad jos visai nebeliks? Tuo labai abejoju, nes visada bus pagundų, visada bus nesąžiningų žmonių.
Tačiau viešumas, griežtėjančios bausmės, galų gale – visuomenės gėdinimas – duoda savo vaisių, ir dėl to korupcijos po truputį mažėja.
Beje, apie savivaldybės tarybos narių sukartus kilometrus per kovido metus ir piltus degalus esame rašę ir mes, bet vietinės spaudos žodis į dangų neina… Ar A. Tapinui Biržų savivaldybė pateikė visus politikų čekučius? Kokios įžvalgos juos peržiūrėjus?
Biržų savivaldybė man pateikė visus čekučius arba bent didžiąją jų dalį, bet dabar jau beveik nebedirbame su tais čekiais, nes STT ir kitos teisėsaugos institucijos perėmė šį procesą. Dabar tik stebime, kokia situacija su bylomis, pinigų grąžinimais.
Tikiuosi, kad STT ir prokuratūra kada nors paviešins, galbūt, didelį žemėlapį – kur, kokio regiono ar savivaldybės politikai grąžino pinigus savo noru. Tikrai manau, kad ir Biržuose buvo nemažai tokių, kurie pinigus grąžino savanoriškai, matydami, kas nutinka tiems, kurie to nenori arba įsivaizduoja esantys teisūs. Tokiu atveju galima gauti ir nemažų baudų, netgi keliems metams „atsisėsti pailsėti“ apskritai nuo politikos.
Kas turėtų atsitikti, kad eitumėte į partiją ir… kurią?
Neįsivaizduoju, kas turėtų atsitikti… Pirmas dalykas – turėčiau nuspręsti eiti į politiką. Jeigu nuspręsčiau eiti į politiką, reikėtų labai rimtai pagalvoti, ar galėčiau eiti kaip nepriklausomas kandidatas, ar stoti į partiją.
Bet kadangi artimiausiu metu tokių planų neturiu – bent kelerius metus – tai ir nesvarstau, į kokią partiją stočiau.
Tačiau galiu pasakyti, į kokią partiją tikrai nestočiau – tai būtų „Nemuno aušra“, Darbo partija, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga… Turbūt nestočiau ir į socialdemokratus, bet tikriausiai ne dėl to, kad tai bloga partija, o todėl, kad pagal savo asmeninę ideologiją nesu kairysis. Man artimesnė liberalesnė ideologija.
Ar kartais nekyla mintis emigruoti? Neturite turto užsienyje?
Ne, niekada nekila mintis emigruoti. Neįsivaizduoju, kas turėtų nutikti… Net ir blogiausiu atveju, nutikus dienai „X“, neplanuojame bėgti iš šalies. Man apskritai būtų labai keista – būnant Lietuvos šaulių sąjungos nariu – bėgti. Klausyčiau, ką sako mano kuopos vadas, vykdyčiau komandas ir daryčiau tai, kuo būčiau naudingas.
Kokia Lietuva bus po penkerių metų? Ir kur jūs būsite po penkerių metų – kokia veikla užsiimsite?
Lietuva po penkerių metų, manau, bus geresnė. Nes mes visi gerėjame. Gerėja gyvenimas – nebūtinai finansine prasme, bet atrodo, kad einame teisinga kryptimi. Aišku, dabar yra tam tikrų ženklų – staptelėjimų, abejonių, šiek tiek stagnacijos, bet manau, tai laikinas dalykas.
Kaip sakau, Lietuva eina į priekį ne dėl to, kad valdžia kažką gero daro, o nepaisant to, ką daro… Šį posakį mėgstu kartoti ir per susitikimus, nes, manau, svarbiausia – kad valdžia netrukdytų. Kaip patys liberalai sako: „Leiskite daryti“.
Ar kas nors išdrįsta Jums kritiką pasakyti tiesiai į akis?
Kaip ir minėjau – labai labai retai. Paskutinis atvejis buvo, kai nuvažiavau į Gargždus pristatyti savo knygos. Atvyko vienas žmogus su plakatu, tarsi protestuodamas prieš mano veiksmus, darytus prieš daug metų, bet tame pačiame plakate buvo ir pagyrimas dėl čekučių skandalo. Mes su juo nusifotografavome, pasėdėjome, pasišnekėjome – manau, vienas kitą supratome. Jis dar uždavė kelis labai gerus klausimus susitikimo metu. Tai buvo toks paskutinis kritiškas momentas.
O šiaip – netgi keista – norėčiau sulaukti mane kaltinančių ir kritikuojančių žmonių, kurie gyvai išreikštų abejones, pavyzdžiui, dėl paramos Ukrainai: esą ją išvogiau. Tuomet galėčiau atsakyti faktais, o ne nuogirdomis ir melu. Galbūt tada jų nuomonė ir pasikeistų.
Esate turtingas ar labai turtingas žmogus? Patektumėte į šalies turtingiausiųjų dvidešimtuką?
Šitas klausimas man labai patiko. Specialiai nuėjau pasižiūrėti, kiek milijonų turėtų turėti žmonės, esantys turtingiausiųjų dvidešimtuke – tai man ten nesišviečia patekti. Dar pažiūrėjau, kiek reikia turėti milijonų, norint patekti į 500-tuką – tai mano turtas irgi kelis kartus mažesnis nei tų žmonių. Tad aš tikrai nelaikau savęs turtingu.
Bet aš dirbu daug darbų – realiai net penkis: tai būtų „Laisvės TV“, „Auksinis protas“, turiu savo puslapį „Substack’e“, kur yra prenumeratorių, taip pat rašau knygas, vedu renginius…
Tiek, kiek uždirbu, man pakanka, ir nesiruošiu draskytis marškinių dėl to, kad būčiau labai turtingas ar turėčiau daug turto. Nes su turtu ateina daug streso, paskui naktį sunku užmigti.
Beje, keli mano bičiuliai – labai turtingi žmonės – žiūri į mane ir sako: kaip mes tau pavydim tokio gyvenimo būdo. Klausia, ar nestresuoju – sakau: ne, nestresuoju. Kam man stresuoti? Aš užmiegu per tris minutes… Todėl jie ir sako – mes tau pavydim.
Ką daryti, kad būtų daugiau vienytojų, o ne kiršintojų?
Reikia susikalbėjimo. Todėl „Laisvės TV“ projektas „Didžioji kelionė“ ir skirtas susikalbėjimui. Kiršintojai nekiršina vien dėl to, kad jiems tai patinka – jie turi aiškius tikslus: politinius, antivalstybinius. Jie siekia sukiršinti tautą, nes, kai esi sukiršintas, jautiesi blogiau.
Toks susikalbėjimas reikalingas tiek iš didmiesčio pusės, žiūrint į regionus, tiek iš regionų – į didmiesčius. Taip pat reikia daugiau bendrų švenčių, daugiau vienijančios linijos. O ta vienijanti linija Lietuvoje, tikriausiai, yra sportas. Ne veltui aš atėjau į futbolą – ši sporto šaka yra tai, kas labiausiai vienija milijonus žmonių.
Manau, mes prisidėsime prie žmonių vienijimo, kai visi sirgs už stiprų lietuvišką klubą Čempionų lygoje… kada nors…
Apie smagesnius dalykus – ar ragavote biržietiško alaus, „Biržų duonos“ pyragų? Juk važiuojant į Biržų kraštą reikia žinoti šio krašto tradicijas!
Tikrai taip, esu ragavęs biržietiško alaus. Jei gerai pamenu, yra toks „Alaus kelio“ restoranas. Kai labai seniai buvau tame krašte ir pristatinėjau savo knygą, paskui nuvažiavome į „Alaus kelią“, vakarieniavome, ragavome kelių rūšių biržietiško alaus. Man tai paliko didžiulį įspūdį. Tokį, kad, matote, jo pavadinimą iki šiol prisimenu. Jiems siunčiu nuoširdžiausius linkėjimus.
Tai kada ir kur pasimatysime Biržuose su „Didžiąja kelione”?
Ar su manimi, ar su kitu moderatoriumi Biržuose pasimatysime pavasarį.
ELTA nuotr.
ELTA nuotr.
ELTA nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.
ELTA nuotr.
ELTA nuotr.
ELTA nuotr.
LRT nuotr.