Žydroji padangė – svajonė ne kiekvienam

Ž. Katkūnaitės nuotr.
Biržų aeroklubo vadovas Mantas Binkis pasakojo apie skraidymo subtilybes.
Padangių toliai Biržų aeroklubo vadovą Mantą Binkį žavėjo nuo mažų dienų. Nors pradėjo mokytis skraidyti su variklį turinčiais lėktuvais, visgi labiau jį traukė sklandymas. Vyras pasakojo, kad savęs vadinti nei pilotu, nei lakūnu negali. „Esu sklandytojas“,- sako Biržų aeroklubo vadovas.

Ar sunku tapti sklandytoju?

Darbo reikia tikrai daug. Tenka kantriai ir ilgai mokytis, išlaikyti nemažai egzaminų. Praktikos turiu ir su lėktuvais, tačiau daug didesnį malonumą jaučiu sklęsdamas ore be variklio. Lėktuvų anksčiau būdavo tiek pat, kiek ir dabar, tačiau kita situacija su pilotais. Anksčiau visi norėdavo skristi, todėl būdavo ir licenciją sunkiau gauti. Dabar šiek tiek lengviau, pilotų netgi trūksta.

Kai aš mokiausi, vienas iš reikalavimų buvo šuolis su parašiutu. Bet tekdavo dviese jį sulankstyti. Pamenu, man buvo šešiolika metų, o vienas iš instruktorių pasakė, kad vienam iš mūsų grupelės parašiutas gali neišsiskleisti. Bet viskas buvo gerai. Antras šuolis buvo baisesnis. Pirmą kartą susitrenkus kojas, antrojo šuolio metu galvoje sukosi mintis tik apie kojas. Pamenu, pasisukau vieną kartą pažiūrėti ar gerai, antrą, trečią. Susisukau ir... kūlversčiais. Prisiminimai puikūs.

Jums sklandymas – profesija ar gyvenimo būdas?

Manau, kad gyvenimo būdas. Kita vertus, tai ir darbas, nes pasisodini mokinį ir jį mokai. Jei žmogus čia patektų ir turėtų dirbti visą dieną, suprastų, kad tai – tarsi kitas pasaulis. Skrydis lėktuvu yra mažiausiai laiko užimantis dalykas. Diena prasideda ir baigiasi lygiai tuo pačiu veiksmu – nuo angaro durų. Mūsų krašte skrendant ribojimų yra mažiau, tačiau vis tiek galioja taisyklės. Anksčiau viską turėdavome suprasti ir matyti iš prietaisų, primenančių laikrodį. Dabar – skaitmenizuota, todėl paprasčiau.

Toliau skaitykite popierinėje arba elektroninėje laikraščio versijoje (PDF). Užsakyti galite http://www.birzietis.com/

Susijusios naujienos