Naujausios
Žmonės laidojo klevą
Vakar rytą Vinkšnėnuose (Šiaulių rajonas) žmonės rinkosi prie kertamo, jų žodžiais, kelių šimtų metų senumo klevo. Griūdamas medis sudrebino žemę ir kaimo žmonių širdis. Išvakarėse prie gausiai žydėjusio klevo žmonės ėjo atsisveikinti. Nusifotografavo prie jo. Žmonės pasakojo, kad dar anksčiau kaimas neteko Galkaus liepos.
Janina VANSAUSKIENĖ
Iniciatorė — seniūnija
„Padėkite nuo pjūklo išgelbėti seniausią ir didžiausią Vinkšnėnų medį“. Su tokiu pagalbos prašymu vakar rytą į “Šiaulių krašto“ redakciją skambino susijaudinę vinkšnėniškiai. Klevas augo neveikiančiose kapinėse.
„Kamieno apimtis — krūtinės aukštyje — beveik trys metrai. Tokių medžių retai pamatysi“, — pasakojo vienas seniausių kaimo gyventojų Blažiejus Kurlianskas.
Jis pasakojo, kad žmonės bandė perkalbėti Šiaulių kaimiškosios seniūnijos seniūną Joną Obriką atsisakyti savo sprendimo, tačiau veltui.
Vakar rytą žmonės išvydo prie didžiausio kaimo medžio pjūklais apsiginklavusių medkirčių komandą.
Krintantis didžiulis medis sudrebino aplinkinių namų langus.
„Atrodė, kad žemė sudrebėjo. Didelis medis buvo“, — su ašaromis akyse pasitiko mus sodyboje arčiausiai senojo klevo gyvenantis Vytautas Murza.
Ne vieną šimtmetį žaliavusio klevo kamienas gulėjo su žaizda - dreve.
„Ji atsirado po 1968-ųjų audros. Vėjas perplėšė tada dar dvikamienį buvusį klevą. Sužalotoje jo kamieno dalyje išpuvo drevė“, — apie seniausią kaimo medį pasakojo vinkšnėniškiai.
Klevą laikė giminės simboliu
Vytautas Murza sunkiai tramdė ašaras prie pjūklais raižomo seno klevo.
„Šiame kaime gyveno penkios Murzų kartos. Kai mano tėvui buvo apie 90 metų, jo paklausiau, ar jis žino, kiek tam klevui metų. Tėvas man tepasakė: kai gimiau, jis toks didelis buvo, nugyvenau amželį — jis vis dar toks pat, — ranka braukdamas ašaros sudrėkintą skruostą pasakojo Vinkšnėnų gyventojas. — Tas klevas buvo kaip mūsų senos giminės simbolis...“
Žinodami, kad valdininkus gali sunkiai perkalbėti, užvakar Vinkšnėnų senbuviai susirinko prie mirčiai pasmerkto klevo fotografuotis.
„Kad nors nuotraukose išliktų prisiminimas. Kaimas prarado paskutinį seniausią medį,“ — apie medžio nupjovimą, kaip apie laidotuves kalbėjo V. Murza.
Vinkšnėniškiai pasakojo, kad aštuntojo dešimtmečio pradžioje jie neteko dar vieno įspūdingo kaimo medžio — Galkaus liepos. Įspūdingo dydžio medį tuomet nurėžė irgi nepasitarus ir nieko nepaaiškinus žmonėms.
Svarbiausia — leidimas pjauti
Gyventojai svarstė, gal kapines ruošiamasi tvarkyti už europinę paramą, todėl klevas ir trukdęs. Šiaulių kaimiškosios seniūnijos seniūnas Jonas Obrikas tai neigė ir tvirtino, kad medis buvęs pavojingas.
„Visų institucijų leidimus pjauti nesaugų medį turime. Tai yra svarbiausia. Daugiau nieko negaliu komentuoti,“ — “Šiaulių kraštui“ nukirto seniūnas.
ĮSITIKINIMAS: Vinkšnėniškis Blažiejus Kurlianskas įsitikinęs, kad, sutvirtinus šimtamečio klevo kamieną, medį buvo galima išsaugoti kaip ir Stelmužės ąžuolą.
ISTORIJA: Vinkšnėnų kaimo senieji gyventojai kapinėse augusį klevą siejo su kaimo istoriją, savo pačių giminės šaknimis.
NETEKTIS: Matydamas pjūklais raižomą seniausio kaimo medžio kamieną Vytautas Murza sunkiai sulaikė ašaras.
TIKIMYBĖ: Regina Šambarienė įsitikinusi, kad klevas dėl išpuvusios drevės galėjo kada nors būtų ir pats nuvirsti.
KAPINĖS: Seniausias Vinkšnėnų kaimo medis augo nebeveikiančiose kapinaitėse.
ATSISVEIKINIMAS: Vinkšnėniškiams Vytautui Murzai (kairėje) ir Blažiejui Kurlianskui senąjį klevą beprimins nuotrauka, daryta medžio pjovimo išvakarėse.
Tomos MURZIENĖS asmeninio albumo nuotr.
Kodėl medis toks svarbus lietuviui?
Libertas KLIMKA, etnologas:
— Mūsų kultūra — medžio kultūra. Nuo akmens amžiaus mes viską darydavome iš medžio. Medis svarbus yra ir buityje, ir mitologijoje. Prie seno, didelio medžio, kuris mena kartų kartas, mes prisiliečiame su virpuliu.
Tik gaila, kad atsiranda tokių, kurie nepaisydami, ar tas medis pavojingas, ar ne, pjauna ir gana, pasidaro malkų arba lentų. Didžiuliai, galingi medžiai yra pasigėrėjimo objektas. Jie puošia mūsų tėvynę, kraštovaizdį.
O jei reikia šalinti tokį medį dėl saugumo, tai būtina pasitarti su žmonėmis ir tai daryti atsargiai, protingai.