Naujausios
Žiūrovui teko pajusti aklumą ir tylą
Šiaulių universiteto bibliotekoje monospektaklį „Ranka rankon“ („Hand in hand“) vaidinusi amerikietė aktorė dramaturgė Lesley Orr regėjimo negalią turi nuo gimimo. „Eksperimentuokite su pojūčiais. Įgaukite patirties, ką reiškia matyti proto akimis“, — ragino amerikietė, paprašiusi žiūrovų spektaklyje įsivaizduoti, kad yra akli ir kurti.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Pojūčių eksperimentas
„Teisiškai esu akla, — sakė aktorė. — Kad suvoktumėte, kiek aš matau, vieną akį uždenkite, o kita žvelkite tarsi per žiūroną.“
Spektaklį „Ranka rankon“ aktorė kūrė norėdama, kad žiūrovai suprastų, ką reiškia būti kurčiu ir aklu. Todėl visų paprašė užsimerkti ir laikytis visiškos tylos — įsivaizduoti, kad ir šalia esantieji negirdi.
Ji pakvietė juslėmis pasinerti į Helenos Keler — aklos, kurčios mergaitės, tapusios žymia XIX— XX amžiaus asmenybe, — istoriją.
Išskirtinis gyvenimas pasakojamas Helenos mokytojos Anne Sullivan lūpomis. Anne buvo beveik akla.
Garsai, kvapai ir daiktai — užsimerkus
„Čia esu aš — spektaklio aktorė, taip aš atrodau“, — prie veido priglaudusi žiūrovų delnus„,— sakė aktorė. “Taip atrodo mano plaukai„, — tęsė pažintį neregystėje, žiūrovų delnais liesdama savo plaukus.
„Ką reiškia žodis “vanduo„? Kokios spalvos yra galvojimas? Kas viščiukus patalpino į kiaušinius? Kodėl žemė nekrenta? Kas įdėjo druskos į jūrą? Ar jūs galite kalbėtis su mano siela?“, — aklos mergaitės mokytoją įkūnijusi aktorė bėrė galybę jai užduotų klausimų.
Braukdama per bato padą, šnarindama popierių, žengdama energingai L. Orr kūrė garsų pasaulį, daktiline kalba „rašė“ žodžius žiūrovų delnuose.
Spektaklio metu žiūrovai vieni kitiems siuntė daiktus. Neatmerkdami akių uodė, lietė ir bandė suvokti, ką turi rankose. Iš rankų į rankas keliavo batas, akiniai, gėlės, lėlės, plunksna, knyga, prijuostė, aromatą paskleidė cinamonas. Atrodė, kad tamsos pasaulyje įprasti daiktai virto magiškais.
„Ranka rankon semkitės patirties iš gyvenimo. Ranka rankon pažvelkite proto akimis į nematomus daiktus“, — spektaklio pabaigoje ragino aktorė.
Žiūrovai už monospektaklį, o kartu ir — pamoką, aktorei dėkojo atsistoję.
Kuria monospektaklius
Po spektaklio aktorė atsakė į žiūrovų klausimus. L. Orr patvirtino, kad moka daktilinę kalbą — spektaklyje jos neimituoja.
Žiūrovai domėjosi, ar JAV sunku įstoti mokytis aktorystės, turint regėjimo negalią.
„Pirmas universitetas, į kurį nuėjau, man pasakė: “Niekada nevaidinsi!„ Nekreipiau dėmesio, nuėjau į kitą universitetą“, — optimistiškai sakė aktorė, tris dešimtmečius gyvenanti teatro pasaulyje.
L. Orr vyresniųjų klasių mokiniams padeda ruoštis aktorystės egzaminams. Jei kuriam iš jų nepasiseka, moteris neleidžia nukabinti nosies: „Jei jūsų nepriėmė, vadinasi, jūs patys nenorėjote.“
Auditorijai buvo smalsu, ar aktorei dėl regėjimo negalios teatre yra nutikę komiškų situacijų.
„Turiu savo teatrą. Problemų nekyla, nes pati esu sau šeimininkė, — šypsojosi L. Orr. — Bandau pritraukti kuo daugiau neįgaliųjų į teatrą. Dažniausiai teatrai, nenorintys priimti neįgaliųjų, yra tie patys, kurie turi rasistinę nuostatą. Tokių žmonių vengiu. Būna, kad reikia save apginti — kaip vaikui, kuris visada galvoja, kad yra teisus.“
L. Orr siekia, kad teatre neregius vaidintų ne regintys aktoriai, o aklieji. Tai parodytų lygybę.
Aktorė daugiausia kuria monospektaklius.
Optimistiška Lesley susirinkusiuosius patikino, kad aklieji puikiai atlieka įvairias užduotis radijuje. Ir taip realistiškai atkartojo kūdikio krykštavimą, jog užsimerkęs tikrai neabejotum, jog salėje džiūgauja kūdikis. Kūdikio balsu aktorė „kalba“ reklamoje.
Negalia suteikia galimybių
Aktorė sutiko atsakyti ir į „Šiaulių krašto“ klausimus.
— Kokios jūsų gyvenimiškos pamokos skiriamos žiūrovui?
— Mane pakvietė Amerikos ambasada Lietuvoje ir Latvijoje. Siekiu parodyti, kokias galimybes sukuria negalia, kaip pritapti visuomenėje, išmokti integruotis.
Spektaklio „Ranka rankon“ metu žiūrovai gali liesti daiktus ir įsivaizduoti, kokie būtų, jei turėtų negalią. Mokomasi ne gailėtis, o rasti kelių bendrauti ir matyti pasaulį kitomis akimis.
— Tai — jūsų asmeninė patirtis?
— Taip. Susitikimuose parodau žmonėms pasaulį, kokį matau.
Esu profesionali aktorė. Mūsų šeimos teatras — nedidukas, bet darau tai, ką noriu daryti. Tikiuosi, kad spektakliuose žmonės randa kažką svarbaus sau.
Esu dirbusi profesionalioje teatro trupėje, mokiau aktorius scenos kalbos.
— Kodėl pasirinkote aktorystę?
— Būti aktore norėjau nuo mažumės. Mėgdavau pamėgdžioti skirtingus balsus. Mokykloje vaidindavau.
Man svarbus jausmas. Artimesnis ne Holivudas, bet teatro aktorystė. Spektakliu įgyvendinu sumanymą, kuriu unikalų pasirodymą, įtraukiu žmones. Sudėtinga, bet man patinka iššūkiai.
— Kartu dovanojate ir viltį?
— Taip. Kai akys užmerktos, žiūrovas daugiau girdi, daugiau įsidėmi, supranta. Atmintis — įdomus dalykas. Vienas vyras pasakojo, jog, liesdamas dirbtinę rožę, prisiminė močiutės virtuvę ir jos gaminamą braškių uogienę.
— Kokį įspūdį paliko viešnagė Lietuvoje?
— Lankiausi Kryžių kalne, likau sužavėta. Tai — nuostabi vieta, joje persiduoda nenusakoma dvasia. Nors buvo šalta, lijo, šlapia, aplinka nuteikė labai mistiškai. Draugės šeimos prašymu kalne padėjome kryželį.
Gaila, kad nebuvo laiko artimiau susipažinti su šalimi, žmonėmis. Žinau, kad Lietuvoje yra daug teatrų, kuriuos būtų įdomu aplankyti.
— Galbūt dar grįšite į Lietuvą?
— Norėčiau sugrįžti. Šis susitikimas — tik pokalbio pradžia.
ŽVILGSNIS: „Kad suvoktumėte, kiek aš matau, vieną akį uždenkite, o kita žvelkite tarsi per žiūroną“, — sakė aktorė, dramaturgė Lesley Orr.
POJŪČIAI: Lesley Orr ragino: „Eksperimentuokite su pojūčiais. Įgausite patirties, ką reiškia matyti proto akimis.“
PAŽINTIS: „Čia esu aš — spektaklio aktorė, taip aš atrodau“, — prie veido priglaudusi delnus, užsimerkusiam žiūrovui aiškino aktorė.
SPEKTAKLIS: Monospektakliu „Ranka rankon“ Lesley Orr atskleidė Helenos Keler ir jos mokytojos Anne Sullivan istoriją. Spektaklį žiūrovai „žiūrėjo“ užsimerkę.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.